Paupiu su kuprine ant pečių

Tiesą sakant, dar geriau, jei to takučio ten nėra. Tai reiškia, kad šitas upės ruožas mažiau lankomas žvejų. Vėlyvo rudens privalumas – atvėsus orui, po šalnų įvairios žolės vysta, krūmų ir medžių lapai krenta, tad galima prasibrauti iki vandens telkinio vietų, kur vasarą vargu ar pavyktų nueiti bent dvidešimt metrų.

Rudeninio spiningavimo privalumai

Jei jau pradėjau kalbėti apie privalumus, derėtų nepamiršti ir kitų. Dabar ne taip tvanku, kaip vasarą, o veikiau vėsu ar net šaltoka. Bet tada, kuomet sėdi ant kranto su dugnine ar plūdine meškere rankose.

Spiningautoją tarsi vilką kojos peni – kuo daugiau nueini, kuo daugiau vietų patikrini, daugiau kartų užmeti masalą, tuo daugiau turi galimybių suvilioti laimikį. Kartais nė nepajunti, kaip pakrante nužingsniuoji penkis, dešimt ar net daugiau kilometrų... Gal nueitum jų ir dar daugiau, bet diena palyginti trumpa, atgal prie automobilio grįžti reikia. Tad nederėtų labai įsijausti, nes atgal teks tamsoje link mašinos pakrūmiais pėdinti.

Gal nieko baisaus, nes juk nesutiksi pakeliui nei minėto tikro vilko, nei meškos. Problema kita – sutemus nesudėtinga įsmukti į bebro urvą, gali į brūzgynų šakas, gervuogių stiebus susiplėšyti bridkelnes. Aišku, gal tavo apranga bus kitokia, galbūt esi užsimovęs kokias nors brezentines kelnes, apsiavęs auliniais batais.

Bet dabar kalbu apie save. Aš su braidymo kelnėmis nesiskiriu ir tokioje žūklėje. Jos yra patogios tuo atžvilgiu, kad lyjant lietui, esant drėgmei, iškritus rasai ir panašiai, nesušlapsi. O be to gali prireikti bristi į vandenį. Kuomet apsiavęs auliniais batais, tegul ir ilgais, vis tiek stengiesi į upę lipti atsargiau. Nes galbūt už žingsnio yra staigesnis dugno pagilėjimas – prisemsi. Dažniausiai tenka bristi, kada trauki laimikį, o juk varginant žuvį po kojom nelabai žiūri, dėmesys sutelktas kitur.

Kokybiškos bridkelnės lengvos, patogios tuo, kad jų membranos „išmeta lauk“ šilumos ir vidinės drėgmės (prakaito) perteklių, tad bemaklinėdamas paupiais labai nesukaisi. Vasarą jos galbūt būtų ir per šiltos, bet dabar – pats tas...

Ir nesušalsi. Žinoma, jei tinkamą aprangą po braidymo kelnėmis apsivilksi. Bet apie tai kalbėtą šimtus sykių, nemanau, kad šiuolaikiniai žvejai vis dar dėvi turguje pirktus „pantalonus“, kada yra pigių specialių apatinių žvejybinių drabužių.

Žinoma, teks apsivilkti ir striukę, taip pat kažką po ja. Tokiam metu geriausiai rinktis demisezoninę, plonas vasarines palikite namuose. Vėlgi, specialios žvejybinės striukės, kurios gaminamos bridkelnių principu (apie orui pralaidžias membranas aš...) bus tinkamiausios, čia neginčytinas dalykas. Liemenė nebūtina, jei nešatės kuprinę, jei ne – tada ją užsivilkite ant striukės.

Reikalingas ir tinkamas apavas. Šiuo atveju geriau rinktis lengvesnius braidymo batus su žolėje neslystančiais padais. Jie bus pakankamai geri ir ilgesniems pasivaikščiojimams paupiais, ir įsibridus į vandenį.

Tęsiu rudeninio spiningavimo privalumų vardijimą – nėra uodų, mašalų, aklių ir kitų skraidančių bei geliančių vabzdžių. Įgels nebent šaltesnis šiaurės vėjas, tačiau nieko baisaus – dėl to tik skruostai labiau paraus.

Bet galvą reikėtų apsisaugoti, nes jau sykį esu „pasigavęs“ sinusitą – dėkui, malonumas menkas. Tad gražias ir madingas beisbolo tipo kepuraites geriau iškeiskite į kepures, kurios megztos iš vilnos, pagamintos fliso, kitų panašių medžiagų. Tik nesimaukšlinkite labai storų žieminių – dar anksti, be to juk aktyviai judate.

Galima, jei jau labai norisi, užsidėti ir vasarinę kepurę su snapeliu. Bet tokiu atveju reikia po ja dėvėti ir specialius gobtuvus arba kitaip kepures-kaukes, kurios dar ir šildo pečius. Beje, tokį stilių aš netgi labiau mėgstu.

O rankas nuo šaltesnio oro galima apsisaugoti specialiomis spiningavimui skirtomis pirštinėmis, kurių pasirinkimas žūklės prekių parduotuvėse pakankamai platus. Dar labai šiltų nereikia – ne lapkričio pradžia, ne gruodis. Daug svarbiau, kad jos palaikytų delnų šilumą, nedrėktų nuo lietaus, būtų neslidžios užmesti spiningą ir patogios pasikeisti masalus.

Kur ieškoti ir kuo gaudyti lydekas

Eiti paupiu bele kur, mėtyti masalą, kur ir kaip pakliuvo, reiškia tik veltui gaišti laiką. Žinoma, gamtoje pabūsite, gryno oro prisikvėpuosite, tačiau tai galima daryti ir nesinešant spiningo. O mums juk reikia pagauti žuvį. Arba bent jau bandyti ją suvilioti.

Kuomet nežinai tinkamų žūklei vietų, siūlyčiau orientuotis pagal tą paprasčiausią metodą, kurio esmė – du upės krantai. Paprastai vienas jų būna statesnis, o kitas – lėkštesnis. Kadangi dabar rudens vidurys, faktas, jog vanduo šaltas, o žuvys laikosi gilesnėse upės vietose. Tad giliau bus ten, kur krantas yra status, nes juk šalia jo yra vaga.

Aišku, vaga gali tai priartėti prie vieno kranto, tai nutolti į upės vidurį ar net staiga prisiglausti prie kito kranto. Visgi pakankamai ilguose ruožuose ji vis tiek bus arčiau tik prie kažkurio vieno kranto. Todėl juo ir eikite...

Spiningaujant šiuo metų laiku, galima tikėtis bet kokio laimikio. Todėl įmanomas variantas, kad gaudysite su nuostata „kas paklius“. Bet šitoks spiningavimas geresnis Nemune ir Neryje, kadangi didelėse upėse yra ir didesnė žuvų įvairovė, jų viename upės ruože galima pagauti visokių.

Mažesnėse upėse yra kitaip. Čia plėšrūnės arba pusiau plėšrios žuvys, tarkim, šapalai, pasirinkę tik tam tikras vietas ir su kitomis grobuonėmis, kurios gali praryti voblerį ar guminuką, beveik nesusimaišo.

Aš siūlyčiau orientuotis į lydekų žūklę, nes aštriadančių plėšrūnių bus visose mažesnėse upėse. Juolab, kad šios žuvys gali tupėti tiek visai ramiose vietose, tiek gana greitoje tėkmėje. Esmė, ką jau minėjau, kad būtų pakankamai gilu.

Tiesa, tinkamų aprašomiems pasivaikščiojimams upių pasirinkimą šiuo metų laiku riboja Mėgėjų žvejybos taisyklės dėl lašišažuvių neršto, tad ne visose jose, deja, galėsite žuvauti. Aš rinkčiausi Nevėžio vidurupį, Šešupę...

Lydekos antroje rudens pusėje šiose upėse yra aktyvios, sakyčiau, kad kai kuriomis dienomis netgi labai. Bet, kitaip nei vasarą ar rudens pradžioje, jų aktyvumo protrūkius nuspėti gerokai sunkiau. Jei šiltuoju metų periodu aišku, kad ankstyvas rytas ir vakaras tinkamiausias laikas žvejybai, tai dabar toks laikas gali būti bet kada – net per pačią popietę.

Neretai nutinka taip: vaikštai pusę dienos, mėtai įvairiausius masalus net ir gerai žinomose žūklavietėse, kur, tavo galva, lydeka tiesiog privalo būti, bet nekimba. Tada, kai, regis, visos viltys palaidotos, per pusvalandį ištrauki tris lydekas kone iš vienos vietos. Ir vėl kibimo štilius...

Nors gal tai veikiau ne reti atvejai, bet kaip tik dažnesni. Visgi, mano galva, antroji dienos pusė yra perspektyvesnė. Rytais gerai žuvauti tuomet, kai giedra ir nusimato bent kelių dienų sąlyginis oro temperatūros padidėjimas. Šiaip jau rudenį totali giedra nėra gerai, nes vanduo ir išskaidrėjo, o čia dar saulė plieskia.

Lydekoms slėptuvių dabar mažiau, nes sunyko vandens augalija, tad jos koncentruojasi kur nors šiekštynuose. Ties statesniais krantais upėje paprastai būna įvirtusių medžių, todėl čia yra puikios vietos grobuonėms tykoti praplaukiančių aukų.

Beje, net „nuogas“ status krantas irgi nebloga vieta pasalai, ypač esant giedrai, nes nuo jo krenta šešėlis, kuris paslepia grobuones. Aišku, reikia atsižvelgti į saulės padėtį. Bet mano minimos upės vingiuotos, tad povandeniniai kranto skardžiai vis tiek kur nors mes ant dugno pavėsį.

Nereikėtų pamiršti ir visada perspektyvių vietų, kur yra grįžtamoji tėkmė. Mažesnėse upėse ji dažniausiai susidaro ties kranto vingiais, tad čia verta bandyti laimę.

Jei reikėtų rinktis masalus, nedvejodamas imčiau dvi jų rūšis – guminukus (labiausiai tiks 3–4 colių riperiai) ir tvičingavimui skirtus voblerius.

Galbūt silikoniniai masalai ir šiekštynai nelabai suderinami dalykai. Bet juk nebūtina džigauti, galima juos vesti lengvesniais galvakabliais tarsi trauktume sukriukes. Toks animavimo būdas, beje, šiuo metų laiku upėse neretai ir būna našiausias, net nesvarbu, kokioje vietoje bežuvausi.

Ta tema neseniai esu publikavęs straipsnį, bet gal neminėjau, jog geriausios spalvos dabar yra pusiau skaidrūs su tamsesnėmis nugarėlėmis, baltašoniai, pilkšvi su juosvomis ar melsvomis nugaromis riperiai. Antroji rudens pusė, jei jau taikaisi į lydekas – natūralesnių spalvų metas. Žinoma, kaip visada galimos išimtys, bet tai – tik išimtys.

Tą patį pasakyčiau ir apie voblerius, jų spalviniai variantai bus analogiški. Universaliausi modelių gabaritai tokio dydžio upėse – 7–9 cm. Pageidautina, kad vobleriai būtų minnow arba shad tipo.

Tvičingavimas gana plastiškas, neagresyvus. Nors kitąsyk kaip tik tenka išerzinti lydekas tampant voblerius smarkesniais šuoliukais. Tačiau tada plėšrūnės masalus atakuoja pauzių metu.

Antroje rudens pusėje didesnė tikimybė suvilioti itin stambių lydžių. Todėl labai nenusiploninkite valo. Kita vertus, kuomet žuvauji ties stačiu krantu, ką aš ir patariau, traukti žuvį būna nepatogu. Net jei spiningauji ne vienas arba turi graibštą, tenka gerokai pavargti, kol sučiumpi lydeką už sprando.

To ir linkiu...

Romualdas Žilinskas