Pasvarstymai apie salačius ir juos gaudančius žvejus
Šių metų spiningavimo sezonas, kol kas man „derlingiausias“ šapalais ir salačiais. Rašau „kol kas“, kadangi pilnavertiškai spiningauti galima faktiškai tik nuo birželio 1 dienos, kuomet žvejybos taisyklės jau leidžia vilioti ir sterkus. Tad nesuklysčiau pasakęs, kad spiningavimo sezonas dar tik įpusėjo ir vėliau galbūt laimikių santykis pakis.
Kas liečia laimikių rūšis, yra senai žinoma tiesa, kad kokios žuvis dažniausiai žvejoji, tokias dažniausiai ir pagauni.
Kita vertus, vėl tenka grįžti prie to, kad sezono pradžia sutampa su vasaros pradžia, o tas metų laikas nėra pats dėkingiausias, tarkim, lydekų ir sterkų gaudymui. Išsyk po neršto minėtos plėšrūnės kimba net labai gerai, dėl to nereikia net abejoti. Bet tai trunka neilgai, o vėliau vasarą masalus griebia nepalyginamai prasčiau nei rudenį.
Na, gal rugpjūčio antrąją pusę galima ir priskaityti prie „teigiamo“ rudeninio laikotarpio, bet daug kas priklauso nuo orų. Jei vasaros pabaiga karšta, naktimis oro temperatūra nekrenta žemiau 20 °C – vanduo ne vėsta, tačiau tik labiau šyla arba išsilaiko tame pačiame vidurvasario lygmenyje, tuomet lydekos bei sterkai vargu ar smarkiau suaktyvėja.
Taip yra šįmet. Baigiasi rugsėjis, o vanduo Neryje ties Vilniumi – 16 °C, ties Kaunu – 17 °C, Nemune žemiau Kauno HE svyruoja 18–19 °C ribose. Paprastai tokiu metų laiku upės būna bent porą laipsnių vėsesnės. Pažiūrėjus į artimiausias prognozes, matosi, kad oro temperatūra ryt ar poryt staiga smarkiai kris. Todėl po savaitės arba dviejų, manding, kad upės pasieks tam laikotarpiui būdingą vandens temperatūrinę ribą.
Dvi žvejų kartos, bet galutinė išvada gali būti ta pati
Tai, kad šapalų ir salačių, lyginant su tuo, kas buvo prieš dvidešimt ar daugiau metų, mūsų vandenyse sumažėjo – nesiginčysiu. Bet pripažinkit – kaltės, kitaip nei kalbant apie sterkus, tikrai negalima suversti žvejams verslininkams. Tokie pokyčiai natūralūs, kada padidėja meškeriotojų skaičius, atsiranda daugiau spiningautojų ir visi nori grįžti iš žūklės su gausiu laimikiu.
Tačiau matau kitą tendenciją – salačių mažėjimas vyko lygiagrečiai su lašišažuvių gaudytojų gausėjimu. Ir manęs niekas nenuginčys, nes puikiai žinau, kad nemažą dalį salačių pagauna būtent vadinamieji lašišautojai, nors galbūt to visai nesiekia. Juk salačių pamėgti upių plotai sutampa su šlakių, lašišų žūklavietėmis, masalai naudojami irgi panašūs, ir tai nieko nuostabaus. Anksčiau salačius sausio ar vasario mėnesiais viliojo tik vienas kitas spiningautojas. Dabar, kaip ir minėjau, nemažai šių žuvų užkimba žvejams, kurie gaudo grįžtančias iš nerštaviečių lašišas, net jei jie to ir nesiekia.
Teigiama, kad tokiu atveju sužvejotus salačius spiningautojai paleidžia. Paleidžia, nepaleidžia – prie kiekvieno nestoviu ir nematau, ir nė vienas jūsų dėl to negali būti garantuotas. Tad garsūs žodžiai apie „pagavai-paleisk“ plėtotę telieka tik žodžiais, kuriais galima tikėti arba ne.
Galiu paaiškinti ir ką kitą – iki 25 proc. nuimtų nuo kabliuko žuvų neišgyvena. Aišku, tai priklauso ir nuo žvynuotųjų rūšies. Tokie yra apibendrinantys duomenys, juos man pateikė ichtiologai.
Neplėtosiu šios temos, nenorėdamas sukelti bereikalingų ginčų, tiesiog pats žuvauju ir matau, turiu mokslininkų pateiktą informaciją ir ja remiuosi. Tik nereikia lašišažuvių žūklės mėgėjams mano išsakytų minčių suprasti kaip priekaišto, kaltinimo – tokios yra realijos. Juk ir mano paleisti laimikiai veikiausiai išgyveno ne visi.
Kita vertus, baubas ne toks baisus, kokį jį kartais nupiešia. Aš dabar apie tai, kad vėlgi remiantis ichtiologiniais tyrimais, salačių populiacija nors ir galėtų būti gausesnė, bet daugumoje didesniųjų upių yra pastovi. Ir ne tokia menka, kaip kitąsyk ją bando vaizduoti kai kurie žvejai. Todėl pavojaus varpais nėra reikalo skalambyti.
Dar vienas dalykas. Sakoma, kad žuvų smarkiai sumažėjo, lyginant... O su kuo lyginant? Su tuo, kas buvo anksčiau? Anksčiau man medžiai didesni atrodė, žolė žalesnė. Ne tik man – visiems. Netgi tiems, kurie to „anksčiau“ prisiminti negali dėl elementarios priežasties – jie tada nežvejojo, geriausiu atveju dar tik mokėsi vaikščioti.
Beje, o kiek žuvies yra daug? Kas atsakys į šitą klausimą? Turiu omenyje, daug meškeriotojui. Nes ichtiologas pečiais trūktelės: tai, kad jos visiškai pakanka. Jūs norite, kad žuvys pačios pasismeigtų ant kabliuko vos užmetus ką tik nusipirktą naują japonų gamybos voblerį už 25 eu? Ir aš noriu. Bet žuvis yra toks sutvėrimas, kuris gali čiupti masalą arba ne. O žvejys – visiškai kitos rūšies padaras, nes jis visada nori, kad toji žvynuotoji kibtų, net nesvarbu, kad žuvaut nemoka. Ir jam visada bus maža...
Prisiminiau pasaką „Lydekai paliepus“. Jei tokią žinote, veikiausiai irgi atsimenate, kad norėjo žmogus, bet norus vykdė žuvis. Toks esminis skirtumas tarp žvejų ir žuvų.
Jei ankstesni mano pasvarstymai labiau sietini su jaunesnio amžiaus meškeriotojais, tai „mestelėsiu akmenį“ ir savo kartai – jau minėjau, kad vyresni žvejai labiau linkę sureikšminti įvykius iš praeities. Tai galbūt būdinga ir man, apie save visada yra sunku kalbėti objektyviai. Tačiau faktas, jog žmogus atmintyje teigiamus įvykius per ilgą laiką padaro dar geresniais, o neigiamus – dar blogesniais. Tai natūralu, tokia yra mūsų prigimtis. Tad kažkada buvusios sėkmingos žūklės tapo dar sėkmingesnės, pagautų žuvų svoriai, kiekiai išaugo.
Nesiruošiu pasakoti, kiek ir kokių salačių kadaise pagavau, nors patirties tuomet turėjau mažiau, tačiau vieno fakto paaiškinti vis tiek nesugebėsiu. Anksčiau salačiai tikrai dažniau „mušdavo“ vandens paviršiuje, o dabar tokius garsus retai kada beišgirsi. Ir čia jau ne iš serialo „Kai medžiai buvo didesni...“
Tokį reiškinį siečiau su meškeriotojų gausa. Juk tose vietose, kur dabar yra vos ne žvejų „turgus“, prieš dešimt metų buvo dar nepraminti takai, turiu net kai kurių žūklaviečių senas fotonuotraukas. Aišku, kad ir žuvys tapo atsargesnės, nes žvynuotųjų tada niekas taip dažnai nebaidydavo.
Kodėl nepabandžius kitur, kitaip, kitu masalu?
Yra dar ir kiti psichologiniai aspektai, kodėl kai kuriems žvejams kokių nors žuvų gali pasirodyti mažiau nei iš tiesų. Paprastas pavyzdys.
Vienais, antrais ir trečiais metais iš eilės salačių, jei jau kalbu apie juos, spiningautojas pagauna gana daug. Po to staiga jo sėkmingos žūklės „užsiriša“ – kelis sezonus iš eilės žvejys šių plėšrūnų suvilioja labai mažai arba gal net nė vieno. Reikia turėti omeny, kad dalis tokių žūklautojų gaudo tik sau įprastose vietose, pastoviuose vandens telkiniuose.
Upės kinta – senka, gilėja, keičia savo vagas. Faktas, kad žuvys dingsta ir buvusių „gerų žūklaviečių“ ir koncentruojasi kur nors kitur. Prie to prisideda klimato šiltėjimas, upių dumblėjimas, dėl ko atsiranda daugiau vandens augalų, lėtėja vandens tėkmė. Beje, vienas iš variantų, kad salačiai koncentravosi kur nors miesto ribose, nes betoninės krantinės „išlygina“ upę ir ji ten yra gilesnė.
Pernai ir užpernai vasaros buvo karštesnės už šiųmetinę, be abejonės, tai irgi turėjo įtakos pasirenkant salačių žūklavietes. Salačiams reikia erdvesnių, sraunesnių plotų, tad gal jie pasitraukė, tarkim, iš upės vidurupio į jos aukštupį ar žemupį, gal migravo į didesnę upę. Kuo mažesnė yra upė, tuo panašūs atvejai dažnesni. Beje, gali nutikti ir atvirkščiai – didelė dalis „motininės“ upės salačių rado geresnes maitimvietes jos intakuose.
Upės kitimas sąlygoja ir plėšrūnių, suprantama, salačių taip pat, prisitaikymą prie esamų sąlygų. Galbūt jie neapleido žvejams žinomų „gerų“ upės ruožų, tačiau ėmė maitintis kitu ritmu, kitos rūšies žuvimis. Tai visiškai įmanomas dalykas. Tarkim, anksčiau tuose upių atkarpose didžiąją jų aukų dalį sudarė aukšlės ir smulkios kuojos, o dabar salačių „taikikliuose“ – gružliai ir strepečiai. Arba priešingai.
Dėl panašių dalykų gali keistis vandens horizontas (gylis), kuriame dažniau maitinsis salačiai. Todėl žvejui reikės kitokių masalų, kitokios vilioklių pravedimo technikos. Aš dabar kalbu apskritai, abstrakčiai, konkrečių pavyzdžių, manau, rasite mano straipsniuose ne vieną. Spiningautojas, kuris yra įpratęs ten arba ten žuvauti (ir pagauti!) salačius, pavyzdžiui, vartiklėmis ar sukriukėmis, dabar juos veikiau sugundys giliau neriančiais vobleriais. Arba gal bus priešingai.
Pasitaiko, kad mėnesį ar du, ir nebūtinai vasarą, dėl kažkokių priežasčių salačiai maitinasi tamsiu paros metu. Sunkiai galima patikėti, bet jau kelintą sezoną stebiu tokius įvykius. Gal taip būdavo ir anksčiau, bet tada salačius tamsoje retai žvejodavau.
Žodžiu, reikia bandyti keisti žūklės taktiką, techniką, masalus, prisitaikyti prie plėšrūnių įgeidžių, kaip ir jos prisitaikė prie pakitusios aplinkos. Bet ne – koks nors žvejys netruks padaryti išvadą, jog salačiai ėmė totaliai nykti, ras pritariančių... Ir niekada nereikia spręsti apie šalies vandens telkinių žuvingumo būklę tik iš savo „parapijos“ pozicijų.
Sakysit, o kaip tada yra Nemune, kur salačių (net tų didžiųjų) niekada netrūko, o dabar kai kuriuose ruožuose nė vieno ir su žiburiu nerasi? Labai paprastai – pažiūrėkit, kiek pastaruoju metu šioje upėje dirba žemkasių ir kiek pakito Nemuno atkarpų dėl naujai supiltų dambų. Tada nesunkiai suprasite, kad tose vietose yra savotiška žuvų sumaištis, nemažai žvynuotųjų apskritai pasitraukė iš „pertvarkytų“ vietų.
Visai realu, kad žemkasės nėra labai didelis blogis, galbūt vėliau atidengtas upių dugno žvyras net labai patiks salačiams. Juolab, kad ten po kelių metų nusistovės natūrali ekologinė pusiausvyra ir atsiras įvairių žuvų. Dumblynai, žolynai salačiams ne itin palanki gyvenimo terpė, jie čia maitinasi tik kartais, susiklosčius tam tikroms sąlygoms, gal tik iš bėdos, kada nenori plaukti į naujas maitimvietes ir vis dar laikosi senųjų.
Niekada neatmetu tikimybės, kad žuvys mokosi, įpranta prie nuolat po nosimi šmėžuojančių tų pačių masalų, juos ima sieti su pavojumi. Kad tai nebūtų tušti žodžiai – pernykštė patirtis.
Keliose Neries vietose, kur ligi tol salačiai kibo puikiai, jau keleri metai jie masalus ėmė čiupti vis prasčiau ir prasčiau, kol galiausiai niekas ten salačių nebežvejojo. Bet kažkas tose žūklavietėse pabandė salačiams pasiūlyti vadinamųjų vibų – beliežuvių cikados principu dirbančių voblerių. Po to šių masalų fanų skaičius išaugo kaip ant mielių, nereikėjo jokių reklamų, o minėtose Neries atkarpose spiningautojų vėl atsirado ne mažiau, nei buvo prieš dešimt metų. Turbūt supratote, kodėl.
Salatis yra itin atsargi žuvis, šis plėšrūnas masalą paprastai atakuoja tik vieną kartą ir, įtaręs klastą arba nusipurtęs nuo kabliuko, vargu ar tuojau pat, tą pačią dieną puls vėl griebti tą pačią blizgę, voblerį. Kartais visgi taip nutinka, tačiau jei ilgiau betraukiamas nutrūko – garantuotai nečiups masalo antrąsyk. Nors to nepasakyčiau apie ešerį ar lydeką, kurie gali dar ir dar kartą bandyti griebti vilioklį.
Paprasčiausias pavyzdys iš užvakarykštės žūklės. Stoviu ties rėva, mėtau voblerį, masalą čiumpa salatis. Bet tik akimirką pajuntu, kad ten yra būtent jis, nes tuojau pat žuvis paleidžia vilioklį. Vėl mėtau tą patį „sėkmingą“ voblerį, tačiau nekimba, nors po keliolikos minučių matau rėvoje salačio „išėjimus“.
Pakeičiu modelio spalvinį variantą, sviedžiu ir jau antru traukimu vėl užkimba salatis. Nedidelis, gal 1,8 kg svorio, bet visgi... Aišku, negaliu pasakyti, kad tai yra būtent tas pats, kuris prieš tai pabandė čiupti masalą, bet rėva nedidelė, ten paprastai pagaudavau vos vieną tos rūšies žuvį.
Arba visiškai priešingas nutikimas. Birželio mėnesio viduryje Neryje protakoje tarp salų vakarėjant įkirtau nerealaus dydžio salatį, net pamaniau, kad šlakis. Užkibo jis ant mažo voblerio tarp žolių šapalaujant. Bet atsikabino, nes maži kabliukai išsprūdo iš didžiulės plėšrūno gerklės.
Likusią vasarą, vis matydavau to milžino medžioklės momentus. Ir visada vakarais. Bet jau ne protakoje prie salos, nes vanduo gerokai nuseko, tačiau kur nors netoliese. Ką besiūliau, visus įmanomus masalus išbandžiau – darsyk nebeužkibo...
O kaip tuos salačius gaudžiau, jau teks rašyti kitą straipsnį. Pasakysiu tik tiek, kad net ir turėdamas labai solidų žvejybos stažą vis dar atrandu žūklėje kažką naujo. Ir taip kasmet...
Romualdas Žilinskas
