Paslaptingi Dubysos vingiai. Su spiningu – dar įdomiau
Prisimenu nesenus laikus, kuomet į Dubysą galėdavau važiuoti išties dažnai. Vieną ruožą buvau taip išnaršęs, jog galėdavau tiksliai pasakyti, kur tūno storasprandis šapalas, pasalūniškoji lydeka ar net ekstravagantiškasis upėtakis. Ta nostalgija apima kiekvienais metais būtent gegužės mėnesį, kada čia įmanoma pagauti kone visas spiningavimo objektais pripažintas žuvis.
Visgi, atvirai pasakius, jei norite pamatyti kuo didesnę žvynuotųjų įvairovę, patarčiau netaupyti degalų ir keliauti Dubysos aukštupio link. Jau nuo pat Raseinių prasideda puikios vietos, pasižyminčios unikalumu. Žinoma, puikių žvejybos plotų yra ir daug žemiau. Ne kartą šapalų esu prigaudęs ir netoli vadinamojo Dubysos karjero.
Kaip ir meškeriojant plūdine, taip ir čia galima išskirti du žuvų viliojimo stilius: arba pasirinkti gilesnes vietas ir ten gaudyti ešerius bei lydekas, arba patraukti sraunumų link ir susikauti su šapalais, upėtakiais ar net kiršliais.
Lydekos, šapalai, ešeriai, žiobriai...
Pirmuoju atveju geriau tiks neilgas ir ne itin didelio užmetimo svorio džiginis kotelis, skirtas žūklei minkštaisiais masalais. Kadangi gyliai duburiuose kartais būna gana įspūdingi, mano nuomone, nėra nieko geriau už silikoninius vilioklius.
Lydekos neatsisako švelniai gelsvų, pilkšvų, perlo atspalvių masalų, o ešeriai neretai susigundo ir gana egzotiškomis spalvomis. Margašonės pasalūnės dažniausiai atakuoja 6–7 cm riperius, nors kitąsyk pasitaiko, kad gana svarios lydekos keliamą iš vandens ir skirtą ešeriams mikroguminuką „nukerta“ pirmu smūgiu. Ką jau padarysi...
Erzinant ešerius kartais geriau naudoti vadinamąją paternoster sistemėlę su dviem ant trumpo pavadėlio parištais kabliukais. Tokiu būdu sužvejojami stambiausi gylyje tūnantys dryžuoti plėšrūnai. Čia jie užauga tikrai stambūs. Kad tai ne mano vaizduotės vaisius, įsitikinsite, kuomet mažytį tvisteriuką ar „nulinio“ dydžio sukriukę sukriukę grybštelės 700–800 g ešerys.
Meškeriojant mažesniuose gyliuose užtenka ir įprastinio 2–4 g galvakablio su 3,0–3,5 cm ilgio žuvelės, kirmino ar kitokio gyvio silikonine imitacija. Spalvos dominuoja ryškesnės, nors neišbandyti raudonų atspalvių ar tradicinių „tepalinių“ guminukų būtų nuodėmė. Dubysos ešeriai pasižymi ypatingu kovingumu ir įspūdinga išvaizda: tokie rubuiliai, nepasakomo gražumo, gelsvo atspalvio drabužiu pasipuošę.
Spiningautojui, kurio gyvenimo žuvis – šapalas, čia tikras rojus. Nors pastarosios žvynuotosios savo įpročiais skiriasi nuo brolių, gyvenančių Nemune ir Neryje, bet tuo nenuspėjamu charakterių ir žavi daugelį iš mūsų. Norint apibūdinti Dubysos šapalą, manau, pakaktų vieno žodžio – tikras upėtakis. Jis išties ir gyvenimo būdu, ir savo charakteriu labai panašus į karališkas žuvis.
Didieji šapalai yra tikri vienišiai ir renkasi tipiškas plėšrūnams priimtinas vietas: sąvartas, ruožus šalia stačių krantų, ramesnio vandens plotelius netoli stambių akmenų, žolių kasų.
Masalų asortimentas panašus kaip ir gaudant kitur – nedideli crank vobleriai, bet nebūtinai tik paviršiniai – gali būti ir su ilgesniais liežuvėliais. Šių vilioklių dominuojantys atspalviai gelsvi. Galima visai sėkmingai žuvauti ir sukriukėmis. Iki šių dienų nepamainoma bus geltono metalo Mepps Comet.
Nors kitąsyk šapalams kažin kodėl labiau prie širdies balto metalo su mėlynais taškiukais besisukanti blizgutė. Turėkite šiuos du spalvinius variantus ir faktiškai būsite apsidraudę.
Naudojant tokius ir dar smulkesnius masalus Dubysoje pakliūva aukšlių, strepečių ir, kad ir kaip nekeista, žiobrių! Nė vienoje upėje man nėra pavykę šių žuvų pagauti spiningu. Bet, atvirai kalbant, specialiai niekada nebandžiau. Nors ir čia juos sumeškeriodavau atsitiktinai, tačiau pakankamai dažnai. Reiškia, kad Dubysa šiuo atžvilgiu yra maloni išimtis.
Todėl nenustebkite, jei po neilgai trukusios kovos ant upės kranto žvyro ar rasotos žolės vartysis sidabru tviskantis žiobris. Beje, šios žvynuotosios kažkaip sugeba prasibrauti pro įvairias kliūtis ir atsidurti pačiame Dubysos aukštupyje.
Dideli upėtakiai ir nedidelės problemos
Nors upėtakių ir kiršlių čia yra nemažai, bet norėtųsi, kad būtų dar daugiau. O ir koncentruojasi jie tik tam tikruose aukštupio ruožuose ar intakuose, tad veikiausiai nesupyksite, jei nepasakosiu, kur jų tiksliai galima rasti.
Upėtakiai čia geriausiai kimba, kol vanduo yra vėsesnis, o tai reiškia, kad balandį ir gegužę, vėliau pakliūva irgi neretai, bet jau kuklesnių dydžių. Apie kiršlius būtų atskira kalba, nes jų žūklė iki gegužės 15 d. yra draudžiama.
Apskritai žuvaujant balandžio mėnesį vietose, kur galima pagauti upėtakių, masalus čiumpa faktiškai beveik vien tik jie. Manau, kad tai nėra blogas ženklas.
Sušilus orams ir vandeniui laimikiuose ima vyrauti šapalai. Štai dėl šios priežasties ir rekomenduoju vykti prie šios upės būtent gegužį, kuomet visos žuvys aktyviai maitinasi ir vienodai dosniai džiugina meškeriotojus.
Vis dėlto nežinant vietų važiuoti į Dubysą gaudyti specialiai upėtakių yra utopija. Nors galbūt pasiseks atrasti tinkamas žūklei vietas. Galbūt... Bet kokiu atvejų galimybės bus itin menkos, kadangi, ką jau minėjau, karališkos žuvys plaukioja labai apibrėžtose teritorijose. Pasakysiu kaip paslaptį – upėtakiai šioje upėje užauga net labai stambūs. Suprantama, ne visi, ne visur...
Norint susidaryti universalių, tinkamų žūklavimui Dubysoje masalų rinkinį daug pastangų nereikės. Užteks keleto 3–4 cm dydžio agresyviau bei giliau plaukiančių voblerių (gelsvų, rudų, juodų), Nr. 1–2 sukriukių (labai geros varinės Mepps Aglia ir gelsvos su pamarginimais Mepps Comet) ir nedidelės dėžutės su smulkiais guminukais. Štai ir viskas. Atrodo, mažoka, bet, patikėkite, tiek pilnai užteks. Kita vertus, spiningavimas bus aktyvus, o kiekvienas daiktas, nors jis ir liemenės kišenėje, turi svorio.
Nors rašiniuose ir liaupsinau šį vandens telkinį, tačiau kaip ir visur, taip ir čia, yra neigiamų veiksnių. Pavyzdžiui, nuo birželio baidarėmis ima plaukti poilsiautojai ir jie išbaido dideles bei atsargias žuvis. Sušilęs vanduo kviečia vietinius gyventojus maudytis, nemažai jų ateina tiesiog pabūti Dubysos pakrantėse, todėl triukšmo neišvengsi. Visgi, jei dažniau šioje upėje žuvauji, jau daugmaž įsimeni, kuriose vietose maudosi ar kaitinasi saulėje žmonės ir tas vandens atkarpas paprasčiausiai aplenki.
Kitas aspektas – vidurvasarį vietomis pakrantės uždumblėja ir nusenka, apauga lelijomis ir kitokiais vandens augalais. Todėl nenustebkite, kad ten, kur pavasarį traukėte storasprandžius šapalus, vėliau jų nelikę nė kvapo. Kita vertus, lieka aukštupys, Dubysos intakai, kuriuos vasarinė šiluma paveikia mažiau.
Jei nors kiek jus sudomino mano pateikta informacija, nieko nelaukę kraukitės mantą, savo mėgstamas meškeres ir vykite prie Dubysos išmėginti laimės šios upės slėpininguose vandenyse. Galbūt pirmą dieną nepasiseks, tačiau nepraraskite vilties. Kita vertus, juk ne vien laimikis žvejui suteikia malonumą – matyti nepaprasto grožio šios upės vaizdai ilgai išlieka meškeriotojo svajonėse ir atmintyje...
Nerijus Rimkūnas
