Paslaptingi Dubysos vingiai. Bandykime plūdinę
Kiekvienas gamtos kampelis unikalus, turintis savų ypatybių, paslapties. Nors Lietuvoje begalės upių ir upelių, tačiau kai pradedama kalbėti apie Dubysą, daugelio iš mūsų atmintyje iškylą puikūs peizažai, žali slėniai ir šios upės gilumos, slepiančios žuvis.
Meškeriotojams ne už kalnų vasaros sezonas, bet, jei norite visapusiškai įvertinti šią upę, paskubėkite, nes būtent gegužės mėnesį visos Dubysos žvynuotosios vienodai aktyvios ir pasklidusios visame vandens plote. Be to, upės lygis aukštesnis, vandens augalija irgi tik pradeda stiebtis...
Ši upė – dešinysis Nemuno intakas – teka tik Lietuvos teritorija ir savo vingiais bei posūkiais sudaro 146 km nepaliaujamą vandens tekėjimą. Prasidėjusi Šiaulių rajone netoli Rėkyvos ežero, ji rangosi į pietus per Kelmės rajoną, Lyduvėnus, Betygalą ir Ariogalą, o žemupyje skiria Kauno ir Jurbarko rajonus.
Mažesnieji intakai (pavyzdžiui, Kražantė, Lapišė, Mūkė ir kiti) maitina upę vėsesniu vandeniu, kas lėmė, kad Dubysoje gyvena kiršliai ir upėtakiai. Žinoma, pastarosios žuvys susikoncentravusios aukštupio link, kur srovė greitesnė ir ten upė labiau ten primena nedidelį upėtakinį upelį.
Nežinau, kaip kitus, bet mane Dubysa veikia magiškai, atrodo, tamsios jos gelmės slepia neatrastus turtus, kuriuos aptiks tik atkakliausieji. Nepasakyčiau, kad šis vandens telkinys tarp žvejų būtų labai populiarus, daugiau laiko čia praleidžia vietiniai meškeriotojai ir puikius gamtos vaizdus mėgstantys poilsiautojai. Kaip išimtį veikiausiai reikėtų paminėti žiobrių gaudytojus, bet pastarieji pakrantėse takus mindo žemesnėje Dubysos dalyje.
Du žūklės būdai
Visgi atradus perspektyvias vietas puiki žūklė čia gali būti garantuota ir vidurvasarį. Svarbu išnaršyti didesnius Dubysos plotus ir išsiaiškinti žuvų įpročius.
Apie prisitaikymą prie vietinių sąlygų byloja ir tai, kad sykį netikėtai sustojus prie upės žiemą teko išvysti išgręžtas kelias eketes. Nors duburį iš visų pusių supo tekantis vanduo, bet, manau, netoliese gyvenantis žvejys atrado žuvų (veikiausiai ešerių) būrį ir galėjo sėkmingai retinti jų gretas. Taigi netikėti sprendimai ir mąstymas galbūt ir yra toji spraga tarp mūsų svajų ir realaus rezultato.
Pirmoje šio rašinio dalyje norėčiau aptarti plūdinės žūklės aspektus, nes Dubysoje gali „pasireikšti“ ne tik spiningo broliai. Dažniausiai naudojamos dvi pagrindinės meškeriojimo taktikos: arba susirandamas koks nors duburys ir šalia jo tyliai sėdima, arba persimetamas krepšys per petį ir žvejys, leisdamas plūdę pasroviui, keliauja tikėdamasis aptikti į būrį susikoncentravusias žuvis. Suprantama, pakeliui nutveria irgi vieną kitą...
Pirmuoju atveju kažką ypatingo patarti sunku. Paprasčiausiai tenka „iščiupinėti“ pasirinktą žūklavietę ir nesulaukus kibimo pėdinti toliau. Taip galima pagauti ir nemažų kuojų, strepečių, o nusišypsojus laimei net plačiašonį upės gyventoją karšį. Ant kabliuko geriau kabinti arba musės lervas, arba paprasčiausio batono gabaliuką. Jaukinti tokioje vietoje nematau didelės prasmės, nes jei duburį supa seklios rėvos, vargu ar ką nors užuodęs karšis puls strimgalviais lėkti per šniokščiančios upės akmenis.
Žinoma, jei žūklavietės gylis pernelyg nesikeičia, Dubysos atkarpa ramesnė, jaukinimas ir plūdės prilaikymas gali duoti akivaizdžius rezultatus. Tada žvejojant sliekais, uodo trūklio lervomis, kukurūzais ar kviečiais bus reguliarus kibimas. Tačiau pastarieji du masalai yra labiau vasariniai.
Kaip jau minėjau, pavasarį ši upė sutraukia būrius žiobriautojų. Žiobrius šioje upėje gaudyti išties smagu, nes besipriešinanti stipri žuvis sukelia daug neišdildomų įspūdžių, juolab, kad Dubysoje jų žūklė irgi turi savitumų – retai išvysi užsimetusį dugnines žvejį, paprastai migrantai iš Nemuno čia meškeriojami plūdine.
Plačiau norėtųsi aptarti aktyvųjį gaudymo būdą. Bet tam reikėtų kitaip pasiruošti. Kėdutę atstojanti kuprinė, iki 3,6 m ilgio meškerykotis ir nuolatinis ėjimas pakrante – štai kur tikrasis tokios žūklės žavesys... Šis žūklavimo būdas netgi šiek tiek primena spiningavimą, nes esi priverstas nuolatos judėti ir akylai stebėti upę.
Sistemėlė be galo paprasta – tai 0,18 mm diametro valas, vos plonesnis pavadėlis, 1,0–1,5 g neryškių spalvų be antenėlės plūdė ir vienas nedidukas švino šratelis, užspaustas apie pusmetrį nuo iš neblizgios vielos pagaminto kabliuko.
Galbūt kai kam pasirodys, kad gija, lyginant su plūde, storoka, bet tebūnie, nes, kaip vėliau pamatysite, su kai kuriomis Dubysos žuvimis juokauti nevertėtų. Masalui geriau naudoti ką nors gyvo: iš po akmenų iškrapštytas rausvai rudas dėles, apsiuvas, kuokštą uodo trūklio lervų, o sušilus nepamainomas bus pievose smuikuojantis žiogas.
Nuo „smetoninės“ aukšlės iki didelio šapalo
Pats gaudymo būdas visiškai nesudėtingas: gylis nureguliuojamas 0,8–1,0 m ir masalas su plūde leidžiamas pasroviui. Tiesa, būtina nuolatos išlaikyti kontaktą su viliokliu. Ir dar svarbu nedaryti įtartinų judesių, tarkim, netraukti žiogo prieš srovę keletą metrų. Taip žuvaujant perspektyviausios vietos bus šalia statesnių krantų, žolių juostų ir prieš rėvas esančiuose pagilėjimuose.
Kiek valo išleisti – daugeliui kyla natūralus klausimas. Aišku, viskas priklauso nuo konkrečios vietos. Visgi, mano manymu, 20–30 m yra toji riba, po kurios ir plūdė prastai įžiūrima, ir pakirtimo efektyvumas smarkiai krenta.
Dažniausiai kibimas būna aršus ir staigus – plūdė tik niurkteli ir išnyksta iš akių. Trumpas ir stiprus mostas, ir jūsų link keliauja gana svari kuoja. Bet didžiausią dalį sudaro vidutiniai (tikrai ne mažyliai) šapalai, dažnas svečias – stambus strepetys, „smetoninės“ aukšlės arba raudės. Kartą pažįstamas žvejys pasakojo, kaip merkiant šiltam vasaros lietui būtent Dubysoje prisigaudė kelis kilogramus pusantradelninių raudžių...
Kadangi masalo nereikia pravedinėti pro tą pačią vietą kelis sykius, ilgesnės kelionės paupiu taip žuvaudami neišvengsite. Tačiau tai tik į naudą – grynas oras, gražūs vaizdai ir sumeškeriotas laimikis su kaupu atperka fizinį nuovargį.
Šioje Maironio apdainuotoje upėje galima išbandyti ir trečiąjį, itin retai naudojamą būdą žuvaujant natūralios kilmės masalais – gaudymą su dviem meškerėmis, kuomet jos jungiamos vienu valu, o per vidurį pririšamas pavadėlis su vienu kabliuku. Tereikia kolegai pereiti į kitą Dubysos pusę (per tiltelį, seklesnę brastą) ir suderinus veiksmus mėginti pergudrauti čia beveik visada alkanus šapalus.
Beje, pastarosios žuvys gali užkibti net labai solidaus dydžio, kas dažniau nutinka meškeriojant būtent šiuo būdu. Suprantama, nes dabar galima pasiūlyti šapalams vilioklį siauruose vandenžolių tarpuose, visai šalia stambių akmenų – ten yra kitų meškeriotojų „neliestos“ šapalų buveinės. Kartais užtenka vandenį paliesti masalu ir jis pradingsta plačiuose žabtuose... Tada tik viena dilema – sutarti, kuris pirmas trauks žuvį.
Toks žūklės būdas bus našesnis vietose, kur nėra daug medžių ar labai stačių krantų. Įprastos meškerės netiks, reikėtų rinktis trumpesnius kotus, gali būti ir standesni spiningai, valas geriau netąsus monofilamentinis.
Nors dažniausiai minėjau gyvūninės kilmės masalus, bet meluočiau, jei teigčiau, jog jie Dubysoje visada bus tik patys geriausi. Net ir tie patys šapalai kitąsyk mieliau čiumpa batoną nei žiogą. Ypač pavasarį ar pirmoje vasaros pusėje. Tiesa, tuo metu žiogų dar nėra, tad šių vilioklių efektyvumą sunku palyginti.
Nors čia batonas apskritai yra vienas iš labiausiai pageidaujamų vilioklių. Kartą mačiau, kaip vietiniai vaikai nuo neaukšto tiltelio gaudė kuojas: užkabindavo nemenką batono gabaliuką, nuleisdavo žemyn ir su plūde plukdydavo upės viduriu kokius 5–10 m. Tiek pakakdavo plūdei ryžtingai panerti. Gal kad didelis masalas, o gal Dubysos kuojos turi platesnes gerkles – pritraukė šių raudonpelekių žuvų nė nežinai kiek. Bet buvo ir tikrai vertų dėmesio kuojų...
Bus tęsinys.
Nerijus Rimkūnas
