Paprasčiausias būdas pagauti kuoją
Žiemą ateina toks metas, kuomet žuvys po ledu tarsi pasiekia savo pasyvumo apogėjų. Jei ešeriai dar retsykiais bando judinti sargelį, tai karpinės žvynuotosios visiškai atsisako tai daryti. Išgręži kelias dešimtis ekečių, nukulniuoji ledu bala žino kokį atstumą, o visas laimikis – porelė ešeriukų ir, suprantama, tuzinas niekada nemiegančių pūgžlių. Apie karšius nė nesvajok. Bet kurgi plakiai, kuojos?
Jei jau rašyti straipsnį apie tokį metų laiką, o jis būna maždaug nuo sausio vidurio iki vasario pabaigos, gal derėtų orientuotis į vienos žuvų rūšies gaudymą. Šįsyk dėmesį skirsiu kuojai.
„Diedukų“ valanda
Mano aprašytas žvejybinis „baisumas“ šįmet veikiausiai nėra jau toks „baisus“, kadangi visi tie žuvų kaprizai dažniausiai nutinka tuomet, kai ežerus, tvenkinius ir upes padengia storas ledas ir didelis sniego sluoksnis. Tada išties vandens telkiniuose būna deguonies stygius, aklina tamsa ir t. t., ir pan., kas smarkiai atsiliepia visų be išimties žuvų apetitui. Esant tokioms sąlygoms dar yra kažkokia galimybė suvilioti kuojų ten, kur juntama srovė, o tai reiškia, kad upėse arba kai kuriuose tvenkiniuose, smarkiau pratekančiuose ežeruose.
Jokiu būdu nesakau, kad šios žuvys nekibs ežerėlyje prie Pakalniškių kaimo arba karjere netoli Girionių girios, bet tai bus piršto dydžio kuojytės, kurias ir katinui rodyti vargu ar žvejys išdrįs. Jei jau meškerioti, tai ne smulkesnes nei šimto gramų kuojas. Deja, pastarosios snūduriuoja ir į virpinamas avižėles nebereaguoja.
Kada kuojų negundo avižėlės, tuomet galima pasiūlyti uodo trūklio lervas ant paprasto kabliuko. Aš neretai tokiais atvejais rišdavau papildomą kabliuką aukščiau avižėlės ir kitąsyk tai labai pasiteisindavo.
Deja, čia yra vienas labai svarbus niuansas – avižėlę juk virpini, o kuojos, jei yra mano aprašytoje būklėje, į judresnį masalą beveik nereaguoja. Žuvys būna kartais tokios vangios, kad, regis, kimba tik tada, kai uodo trūklio lerva tiesiai į gerklę joms įplaukia. Perdėjau aš čia, suprantama, bet įspūdis tikrai susidaro toks...
Kada vyksta panašūs dalykai – išmuša „diedukų“ valanda. Turiu omenyje senus žvejus, kurie dar ir dabar visą žiemą prasėdi prie vienos eketės spoksodami į joje įleistą plūdelę. Bet ir vėl: jei meškeriotojo sistemėlė yra iš truputį storesnio valo, vargu ar plūdė rodys kuojos kibimą, nes žuvis paprasčiausiai nekibs. Absoliuti dauguma tokių gaudytojų, deja, tokias sistemėles ir darosi, jie apsidraudžia, na, jei koks karšis netyčia...
Apie gaudymą plūdine žiemą dar rašysiu, tai būtų atskira tema kitam straipsniui. O dabar – kaip galima dar paprasčiau pagauti kuoją.
Tik paprastas mažas kabliukas
Taigi, jau sakiau, kad vienintelė išeitis – „matiliai“ mauti ant paprasto kabliuko. Imame plonavielį maždaug Nr. 14–16 kabliuką su ausele (ne ąsele!), nes toks dažniausiai pagamintas iš lengvesnio metalo, plonesnis. Spalva geriausiai raudona arba mėlyna. Gana keista, tačiau mėlyni kabliukai bent jau žiemą yra prasčiau matomi, nei, tarkim, juodi arba rudi, apie geltono arba balto metalo spalvas nė nekalbu. Man taip kužda praktika, nes po ledu juk nenardau.
Kotelis geriau neilgas, bet ir ne visiškai trumpas. Užkarpėlė maža, nes labai atsiknojusi drasko uodo trūklio lervas ir iš jų išbėga vidaus skystis – lieka tik odelės.
Sistemėlė elementari: vienas švino šratelis virš kabliuko, jis užspaudžiamas ant valo maždaug 5–6 cm atstumu. Gramzdo masė priklauso nuo tėkmės – jei ji neša svarelį, ridena dugnu – reikėtų parinkti tokį, kad nuleistas žemyn masalas atsidurtų lygiai ties ekete, o nesimaskatuotų kažkur nustumtas srovės. Visgi svarelį derėtų stengtis imti patį menkiausią iš visų įmanomu, nes kuojos kibdamos jaus jo svorį, o būdamos pasyvios galbūt ragaus masalą, bet net jautriausias sargelis į tai nereaguos.
Svarbus akcentas yra valas. Jis turėtų būti kuo plonesnis. Didesnio diametro nei 0,12 mm tikrai nerekomenduočiau, aš paprastai tada gaudau su 0,10–0,11 mm storio monofilamentine gija, būtinai minkšta ir geriau, jei ji yra tąsi. Pastarasis faktorius gal ir ginčytinas, kuomet meškeriosime didesnėje gelmėje, visgi jautrus sargelis turėtų reaguoti į kibimą, o pakirsti sugebėsime.
Beje, dėl to, kad reikėtų minkštesnio ir tąsesnio valo, ne visos žieminės specializuotos monofilamentinė gijos tiks. Tiesiog įspėju, nes pasitaiko, kad masalą net tokiomis nepalankiomis sąlygomis griebia ir stambi kuoja arba karšis.
Sargelis geriausiai yra pagamintas iš lavsano, ne toks jautriausias – dabar kuojos kibimas bus vos matomas. Bet kai kurie lavsaniniai sargeliai turi vieną esminę problemą – šaltyje užšąla jų mažos skylutės valui. Kadangi, kaip vėliau matysite, gaudysime mažai judindami arba apskritai nejudindami masalo, geriausias variantas būtų lavsaninis sargelis su kilpele.
Tarkim, Kvaida Long, kuris pakankamai jautrus ir turi valui plačią kilputę ant galiuko. Sargelis reikalingas ilgas, nesvarbu, kad jis lavsaninis. Galima naudoti trumpesnį, bet tuomet tektų ploninti jo viršūnėlę. Manau Kvaida Long – „pats tas“, nors ilgesnių nei 20 cm irgi nerekomenduočiau, nes paprasčiausiai nepatogu.
Jei diena skaisti, o ant ledo yra daug šviežio sniego, geltonos ir baltos spalvos sargeliai matosi itin prastai. Bet čia ne problema – pakratykite žmonos arba draugės rankinę ir rasite raudono nagų lako. Manau, dėl lašiuko, kurį užlašinsite ant sargelio galo, labai neprieštaraus...
Meškerėlę siūlyčiau rinktis su plonesniu, lankstesniu, labiau amortizuojančiu strypeliu. Vėlgi, taip yra todėl, kad naudosite nedidelio diametro valą, o žaisti masalu praktiškai nereikės. Firminės meškerėlės, tarkim, specialiai pritaikytos žieminės „mini“ dugninės tokiai žūklei labai tinka, bet jos būna su žiedeliu ant viršūnėlės galo. Galima jį nuimti. Atsargiai pakaitinus – nusimaus. Jei kada apsigalvosite – prisiklijuosite. Tik nereikia labai smarkiai kaitinti, nes ištirpinsite meškerės galiuką.
Ritės geriau neinercinės. Nors tinka ir paprastos, čia jau kaip kas įpratęs, kaip kam patogiau...
Kadangi meškeriosime tų minėtų „diedukų“ stiliumi, teks jaukinti. Jaukas gali būti labai paprastas: manų kruopos, džiūvėsėliai, kuriuos vos sudrėkinę mesime į eketę. Toks jaukas galbūt pradžioje net neskęs, bet vėliau išbrinks, prisitrauks vandens ir po truputį nugrims iki dugno. Džiūvėsėlių skendimo paprastai laukti nereikia, nebent į eketę pilsite sausus. Kitaip yra su manais. Bet tokius prievilus galima naudoti tik nedideliuose gyliuose ir kur visiškai nėra srovės.
Kitu atveju geriau bus „pirktinis“, į kurį reikėtų įmaišyti maždaug degtukų dėžutę uodo trūklio lervų. Kalbu apie apytiksliai 200 g. sauso prievilo, paprastai šio kiekio pusdieniui pakanka. Tokį jauką, vėlgi atsižvelgiant į po kojomis esančią srovę, reikėtų į eketę mesti slyvos dydžio rutuliais arba nuleisti iki dugno šėryklėle.
Jei masalus ragauja nenoriai ir visai prastai
Žūklę pradėsime, suprantama, gręždami eketes. Siūlyčiau išsyk išsigręžti iki dešimties ekečių, na, nors kokias šešias, ir prieš meškeriojant visose jose pajaukinti. Tik nereikia gręžti labai arti viena kitos, išlaikykite bent 5 m atstumą.
Pradžioje prie vienos eketės užtrukti ilgiau nei 10–15 min. neverta. Tik tada, kai kažkurioje iš jų pradės kibti kuojos, reikėtų dar įberti jauko ir galima bus čia sėdėti nors ir visą dieną. Žinoma, kada prabėgus valandai (aš ilgiau nei pusvalandžio neišlaukiu) žuvys nebekimba, reiškia, kad jos kažkur pasitraukė. Vėl tenka bandyti laimę „atsarginėse“ eketėse, kol aptinki kuojų būrį.
Skylės gręžiamos ties povandeninio šlaito kraštu, išilgai kranto. Kartais kuojos būna prie aukštesnės šlaito dalies, kitąsyk nusileidusios iki giliausios vietos. Todėl eketes derėtų gręžti su tam tikra „atsarga“, na, jei jos kils ar leisis – t. y. ties įvairesniais gyliais. Kita vertus, net ir pradėję žuvauti nežinome, kur yra žuvys, tad teks jas surasti.
Beje, kuojos, kitaip nei karšiai, kuriems reikia povandeninių aikštelių, kursuoja išilgai šlaitų. Ne visada, bet gana dažnai. Ir net plaukdamos visiškai padugne, netgi tada, kai jos yra pasyvios ir nenoriai maitinasi.
Kada kuojų kibimas šiek tiek geresnis, kiek gali būti tokiu metų laiku, svarelį nuleidžiame iki pat dugno. Ji guldome ant grunto, bet stengiamės, kad sargelis būtų palinkęs – tai reiškia, kad valą įtempiame maksimaliai. Kimbant kuojai sargelis paprastai išsitiesina – žuvis įsiurbė masalą ir kilstelėjo švino šratelį nuo dugno. Čia toks „karšinis variantas“, kuris būdingas ir kuojoms viduržiemį, kuomet žvejoji su tokia sistemėle.
Gali būti, kad kuojos labai nenoriai, tarsi atbulomis lūpomis ragauja masalą. Šiuo atveju reikėtų nuleisti sistemėlę iki dugno taip, kad svarelis neliestų jo, tačiau bent porą centimetrų valo su kabliuku ir masalu gulėtų dugne.
Kitąsyk galima bandyti atkreipti žuvų dėmesį lengvai pastuksenant per meškerėlę. Tiesiog laikai rankoje ir smiliumi arba keturiais pirštais vos, vos, netankiai baksnoji meškerėlės strypelį.
Taip sureguliavus sistemėlės padėtį kibimai bus jau kitokie – sargelis „spragsės“, palengva linkčios. Jei pasitaikys pastarasis variantas, manau, kad pakertant problemų nekils. Bet kada sargelis tankiai ir vos matomai virpčioja, deja, teks susitaikyti su tuo, kad bus daug tuščių pakirtimų.
Tiesa, nepasakiau apie masalą. Suprantama, kad tai – uodo trūklio lervos. Kuomet kuojos yra itin pasyvios, joms labai svarbu, kad „matiliai“ būtų švieži, gyvi. Aišku, užkabintas ant kabliuko toks kirminas gal ir nejudės, bet kuoja tikrai jaus, kokios kokybės yra masalas.
Kartais neblogų rezultatų duoda ir musės lervos arba musės lervos ir uodo trūklio lervų derinys. Tačiau nereikia imti pačių riebiausių „dzikų“, geriau jau baltas „pinkas“ – labai gerai, kada musės lervą smulkesnė už uodo trūklio lervą. Ne ilgiu, suprantama, bet apskritai. Kuomet kuojos kimba pusėtinai, galima ant kabliuko kabinti ir kelis „matilius“, tada didesnė tikimybė suvilioti stambesnę žuvį.
Kai kuojos masalą ragauja itin atsargiai, padeda senas geras metodas, kuomet uodo trūklio lerva kabinama riestainiu, kad uždengtų kabliuko gylį. Beje, tais atvejais labiausiai ir praverčia musės lervos, nes būtent pasyvios kuojos kažkodėl į jas atkreipia dėmesį. Tada ant kabliuko paprastai maunu abiejų masalų po vieną lervutę.
Tikiuosi, kad pastarojo „minimalizmo“ šįmet neprireiks nė vienam žvejui, nors ką gali žinoti.
Įspėsiu, kad oras, koks vyrauja šią žiemą, yra pats prasčiausias panašiems pasisėdėjimams ant ledo. Bėda tame, kad sausas šaltis mažiau šaltas (kalbu tiesiogine prasme), nei apie nulį laipsnių besisukiojanti temperatūra, drėgmė ir vėjas.
Todėl apsirenkite šiltai ir nepamirškite pirštinių. Tokiai žūklei puikiai tiks tos, kurios dengia pirštus, nes veikiausiai savo meškerėles pasidėsite šalia eketės ir nuogų pirštų prireiks tik tada, kai teks pakeisti masalą arba nuimti nuo kabliuko pagautą žuvį. To ir linkiu...
Romualdas Žilinskas
