Nuspėjamas ir nenuspėjamas ūsorius
Niekada neklausinėjau kitų žvejų nuomonės ta tema, bet manding, kad įdomiausia žūklės dalis yra žuvies traukimas. Užkibęs ūsorius – rimtas kovotojas, tačiau jo, kaip ir kiekvienos žuvies, elgesys šiek tiek nuspėjamas, kadangi ūsas priešinasi tik jam vienam būdingu stiliumi.
Veikiausiai todėl dauguma ūsorių gaudytojų naudoja pakankamai grubią įrangą. Aš nesuklydau rašydamas „grubią“, bet ne tvirtą, kadangi tarp šių sąvokų, apibūdinant žūklės įrankius, yra esminis skirtumas – kokybiškos ir kartu tvirtos meškerės, valai, ritės kainuoja brangiau, tačiau suteikia galimybę suvilioti daugiau žuvų, žūklė tampa gerokai komfortiškesnė, įdomesnė.
Na, o pirmoji sąvoka taikoma tiems, kalbu be jokios pašaipos, kurie pirks pigesnius įrankius, kada meškerės bus tarsi kuolai, valai iš „virvių“ kategorijos, tačiau žvejos tikslingai rekordinį laimikį ir veikiausiai pagaus. Ir trauks jį be jokių ceremonijų.
Kokią įrangą rinktis nusprendžia žvejys
Galėčiau ginčytis iki „pažaliavimo“, kad ūsoriai – jokia išimtis iš kitų žvynuotųjų tarpo ir gaudant juos plonesniais valais galima išprovokuoti kibimui tada, kai šios žuvys būna pasyvios. Tai, jog jei jau ūsai kimba, tuomet kimba neatsižvelgdami į nieką, yra netiesa, tai bus veikiau kažkokia kadaise iškraipyta stereotipinė nuomonė, mitas. Iš praktikos galiu pasakyti, kad kitąsyk pailginus dugninės pavadėlį, pririšus plonesnį valą ūsorius užkimba, nors ligi tol nenorėjo ragauti masalo.
Panašiai nutinka ir naudojant lengvesnius svarelius, kurie, suprantama yra lengvi atsižvelgiant į žūklės sąlygas, nes kimbantis ūsorius pajautęs pernelyg didelį gramzdo pasipriešinimą, masalą spjaus arba čiups jį neužtikrintai. Žinoma, kuomet žuvis labai alkana, galbūt tai neturės labai didelio skirtumo, nes antraip ir mano minėtais „kuolais“ niekas ūsorių nepagautų.
Kita vertus, ūsorius tikrai ne visada kimba taip, kad dugnines net numeta nuo stovelių. Iš tiesų tai yra neretas atvejis, bet pažiūrėkime ir kitu kampu – jei jūsų meškerykotis pakankamai ilgas, lankstus, jis tik lankstysis ir žuvis negalės dugninės nutempti į vandenį tuo savo pirmu šuoliu, nenutrauks valo, nes meškerė amortizuos. Su jautresne dugnine mes matysime daugiau kibimų tais atvejais, kuomet ūsas masalą ragauja tarsi „puse lūpų“.
Spiningaujant įrangos jautrumas yra dar svarbesnis, plonesni, bet tvirtesni valai gali būti kone sėkmingos žūklės pagrindas, kadangi ūsorius mes gundome sąlyginai smulkiais masalais, kurie prikabinti prie storos, sunkios gijos vargu ar apskritai žais pagal mūsų numatytą planą. Čia netgi nediskutuotina – juk, pavyzdžiui, 0,24 mm pinta gija ir ant 5 g. galvakablio užmautas guminukas, sutikite, kad derinys tikrai ne koks...
Todėl aš naudoju palyginti subtilius įrankius bei ploną valą. Ir nors ne sykį esu pralaimėjęs kovą, bet paprastai devynis kartus iš dešimties nugaliu, jei tikslingai žvejoju ūsorius. Bet net tada visko numatyti negalima, juolab kad užkibęs ūsas gali apvynioti valą apie akmenis, šiekštus, giją kartais nupjauna aštrios moliuskų kriauklės. Pasitaiko, jog kova labai užsitęsia, tada prireikia ne tik smegenų bei šaltų nervų, tačiau ir fizinės jėgos.
Ūsoriaus laimei, o žvejo nelaimei, šios žuvies gyvenamoji aplinka suteikia jai gana daug galimybių pasprukti. Sraunūs vandenys, akmenuotas ir šiekštuotas dugnas, vandens augalų salos yra lengvinantys ūsoriui kovą faktoriai.
Netgi krantų reljefas meškeriotojui nepalankus, nes, tarkim, Neryje, Šventojoje gana daug ūsorinių vietų ties stačiais šių upių skardžiais. Žvejojant toli įsibridus, juolab naktį, sudėtinga tempti stiprią ir ištvermingą žuvį į krantą, šalia nėra, kas gali padėti ją įvaryti į graibštą.
Tie nedideli trumpakočiai graibšteliai, su kuriais kartais matau spiningaujančius – veikiau bereikalinga „parodomoji puošmena“, neva aš pagausiu žuvį ir paleisiu. Kam tąsytis dar vieną bereikalingą daiktą, juk tikrai stambios žvynuotosios į tą upėtakiams ir kiršliams skirtą „samtelį“ net neįvesi, ji paprasčiausiai netilps, o bandydamas kažkokiu būdu grūsti – garantuotai nutrauksi valą. Tačiau gaudant dugnine nuo kranto, didelis ilgu ir tvirtu kotu graibštas bus nepamainomas dalykas ir tikrai vienas iš faktorių, kuris padės žvejui įveikti šią žuvį.
Padės šalti nervai ir kantrybė
Užkibęs ūsorius gali elgtis dvejopai, turiu omenyje kovos pradžią.
Kartais vos pakirsta ši žuvis išsyk pasileidžia plaukti prieš srovę. Toks manevras labai padeda ūsoriui, nes mažiau patyręs žvejys tiesiog sutrinka ir nespėja reikiamu kampu pakelti meškerykočio. Juk dugninės valas visada būna nukreiptas pasroviui, spiningaujame ūsus irgi nukreipę guminuką arba voblerį pagal upės tėkmę.
Tokiu atveju pakerti žuvį, o čia staiga gija tarsi atsipalaidavo ir tuo metu prarandi kontaktą su ūsoriumi. Vynioji, vynioji valą, stengiesi pajausti, kiek žuvis nutolo prieš srovę, kur ji randasi, galbūt pasileido skersai tėkmės, ir vos pajutai svorį aname valo gale – bac – smūgis, nes ūsas irgi pajuto gijos tempimą. Jei valas nelabai tvirtas, o ritės stabdžiai pernelyg suveržti – žuvis veikiausiai iš karto nutrūks.
Todėl įranga turi būti arba išties labai tvirta ir, nors nenorėčiau minėti to žodžio, „grubi“, arba gerai sureguliuota ir kokybiška, patikima, bet nebūtinai orientuota į pačių stambiausių žuvų žūklę. Kaip supratote, aš renkuosi antrąjį variantą. Beje, ilgas meškerykotis (dabar kalbu tik apie dugninę) leidžia lengviau orientuotis, kurioje vietoje yra ūsorius, nes mažesnė dalis valo būna po vandeniu. Taip pat didesnė žuvies tempimo apkrova tada tenka kotui ir ritei, bet ne gijai, kuri yra silpniausioji grandis įrangoje.
Visgi lazda turi du galus – ūsoriaus plaukimas prieš srovę, o tai labai būdinga jam maniera, atima iš šios žuvies daug jėgų. Bet tai žvejui praverčia vėliau, pradžioje svarbu neprarasti savitvardos ir atlaikyti pirmuosius ūsoriaus manevrus.
Tačiau būna, jog ūsorius elgiasi kitaip. Jis tiesiog sustingsta dugne ir meškeriotojui atrodo, kad kabliukas užsikabino už šiekšto. Man taip atsitiko ne kartą. Suprantama, bandžiau trūktelėti valą į save, kad atpalaiduočiau kabliuką nuo kliuvinio, tačiau ūsorius po kelių stipresnių patempimų šovė iš vietos išilgai upės. Tokia situacija irgi yra gana pavojinga, nes žvejys timpčioja valą į kranto pusę, o žuvis staiga visa jėga pasileidžia plaukti tolyn ir jau nebesvarbu prieš srovę ar pastoviui.
Po staigaus šuolio tolyn ūsorius bando ir kitaip atsikratyti kabliuko. Traukiant šią žuvį galima jausti savotiškus dunktelėjimus (atrodo, kad net ausimis girdi – dunkt, dunkt...), lyg kas stipriai, bet trumpai trūkčiotų valą. Dėl to nereikėtų panikuoti, ypač jei meškerykotis lankstus.
Gerokai kebliau, kuomet laimikis atsigula ant dugno tarp akmenų ir kurį laiką nejuda iš vietos. Žvejys gali sutrikti: o ką dabar daryti? Nieko, tiesiog laukti įtempus valą. Ūsoriui nusibos tūnoti akmenyne ir jis vėl ims plaukti. Tačiau pabrėžiu – būtinai įtempkite valą, nes tik taip pajausite, kada žuvis pajudės ir kuria kryptimi.
Kai kurių žvejų rekomenduojami akmenų mėtymai ar stuksenimas per kotą įtempus valą jokios naudos man nedavė. Galbūt nepataikydavau nusviesti akmenį, nors manau, kad tai veikiau teoriniai pasvaičiojimai paimti iš mūsų senelių memuarų, nes man praktiškai jie nepasiteisino.
Kartą naktį 3 kg sveriantį ūsorių traukiau keturiasdešimt minučių. Laimikis buvo tikrai ne iš pačių stambiausių kategorijos, bet pasitaikė aršus ir ištvermingas kaip reta. Regis, neilgas laiko tarpas, tačiau raumenys nuolat įtempti, nes neleidžiu žuviai laisvai judėti, tad paskaudo ranką. Žinoma, su tvirtesniais įrankiais būčiau bandęs kovą pagreitinti, bet nerizikavau – valas buvo gana plonas. Laimei, jog dugninė lanksti, ilga, todėl atlaikė visus ūso smūgius.
Porąsyk laimikį pritraukiau prie pat kojų, tačiau jis vis spurtuodavo į gelmę ir varginimas prasidėdavo iš naujo. Kita vertus, žuvis puikiai išnaudojo dugno reljefą – gal tris ar keturis kartus atsiguldavo pailsėti tarp akmenų. Vienu metu net spėjau surūkyti cigaretę, kol ūsorius teikėsi vėl judėti. Suprantama, rūkiau nepadėjęs meškerės bei įtempęs valą.
Galiausiai ūsą ištraukiau. Tiesa, nežinia kuo viskas būtų pasibaigę, jei ne brolis, paėmęs graibštą ir padėjęs žuvį iškelti į krantą. Tas krantas labai status, tad pats paimti ūsorių graibštu, vienoje rankoje laikydamas meškerę, kažin ar būčiau sugebėjęs.
Bet blogiausia, kad praplaukiančios žolės užsikabino ant valo ir užkimšo smulkius dugninės žiedelius, tad arčiau nei 5 m iki sausumos žuvies nebegalėjau privesti, teko eiti aukštyn šlaitu ir laimikį tiesiog tempti į save. Vienu metu brolis jau nusispjovęs norėjo eiti namo, nes nusibodo žiūrėti, kaip aš vargstu. Vos įkalbėjau pasilikti.
Kovos pabaigoje (ar tikrai pabaigoje?) ūsorius smarkiai priešinasi prie pat kranto. Tai labai apgaulingas momentas, nes žvejys mato žuvį prie kojų, net siekia ranka, meškeriotojui atrodo, kad ji jau visiškai pavargusi. Bet ūsorius išvydęs ar pajutęs, jog krantas netoli, sukaupia paskutinius jėgų likučius ir daro labai galingą spurtą.
Būna, kad tą stiprų šuolį gilyn pakartoja ir kelis sykius, nors kaskart regisi, jog žuvis išnaudojo paskutinius jėgų likučius. Dabar reikia tinkamu kampu laikyti meškerę, nes valo atkarpa trumpa, todėl kotas gali nesuamortizuoti. Nelaikykite dugninės arba spiningo nei pernelyg stačiai, nei visai nuleidę, nes laimikis pasinaudos paskutine galimybe.
Tokioje situacijoje labai svarbu, kad būtų tinkamai sureguliuoti ritės stabdžiai – jau geriau tegul jie būna per laisvi, o ne smarkiai priveržti. Pasikartosiu, kad graibštas čia labai praverčia, nes retai ūsorinėse vietose būna lėkštas ir smėlėtas krantas. Kita vertus, nutempti bent 3 kg sveriančią žuvį į sausumą gana sudėtinga.
Dažnai žvejoju naktimis, gaudau įvairias žuvis, tad galiu daryti išvadą, jog ūsoriui geriau žibintuvėliu tiesiai į kaktą nežibinti. Bent jau koncentruotu spinduliu. Gal sutapimas, o gal iš tiesų žuvis išsigąsta, tačiau tas mano vis akcentuojamas paskutinis spurtas dažniausiai ir įvyksta tada, kai į laimikį smarkiai pašvieti. Lydekos, sterkai kažkaip mažiau reaguoja į šviesą, bet ūsas...
Ištraukę ūsorių keiskite pavadėlį. Jei jūsų laimikis ir nesugebėjo nutraukti valo, jis galėjo giją pažeisti. Kita vertus, bet kokia monofilamentinė ir fluorokarboninė gija amortizuoja, tįsta, bet ilgainiui praranda tamprumą. Kuo mažesnė jos atkarpa, kuo ilgesnė kova buvo su žuvimi – tuo labiau. Galite tuo įsitikinti tiksliai pamatavę pavadėlio ilgį prieš žūklę ir po žūklės. Apsidrauskite, nes galbūt jūsų ištrauktas ūsorius tą dieną arba naktį buvo ne vienintelis ir prieš akis – dar didesnė kova...
Romualdas Žilinskas
