Nubudusio vandens vilionės. Antra dalis
Nemažai žvejų gerą karpinių žuvų kibimą sieja su pavasariu. Tiesos tame yra, tačiau reikia turėti omenyje, kad pirmasis pavasario trečdalis paprastai nebūna itin dosnus laimikiais, sakyčiau, veikiau nutinka priešingai. Ypač tai juntama žuvaujant didesniuose stovinčiuose vandens telkiniuose.
Kita vertus, daug kas priklauso nuo orų, todėl teigti, jog kovo mėnuo meškeriojantiems plūdine yra kone „miręs“ mėnuo tikrai negalėčiau. Nėra gerai, jei pirmomis pavasario dienomis temperatūra šokteli daugiau nei 10 °C, naktimis ji irgi būna teigiama, bet staiga vėl smarkiai atvėsta. Žymiai geresnis variantas, kuomet pavasaris vėluoja, tačiau oras šyla palaipsniui arba, staiga šoktelėjusi, temperatūra laikosi gana pastovi, svyruoja vos kelių laipsnių ribose tiek dieną, tiek naktį.
Kad žūklė būtų sėkmingesnė
Jei įdėmiai skaitėte pirmą šio straipsnio dalį, veikiausiai supratote, kad atviro vandens sezono pradžioje galima žvejoti ir seklumose, ir gilumoje. Kuris būdas jums priimtinesnis, spręskite patys, tačiau bet kuriuo atveju verta laikytis keleto taisyklių, kad žūklė būtų sėkmingesnė.
1. Valas turi būti kuo plonesnis ir minkštesnis. Žinoma, persistengti neverta, todėl siūlau pasirinkti 0,12–0,14 mm pagrindinę giją ir 0,08–0,10 mm diametro pavadėlį.
2. Palikite namuose sunkesnes nei 2 g plūdes. Pati geriausia – apie 1,5 g, o jei meškeriosite sekliai – pakaks ir 1,0 g plūdės. Waggler modeliams galima daryti išimtį, tačiau su sąlyga, kad tai bus pasunkintais korpusais plūdės, nors ir tokiu atveju nereikėtų smarkiai perlenkti lazdos.
3. Kabliukai turėtų būti iš lengvos, plonos vielos. Jų dydis ir spalvos parenkamos atsižvelgiant į masalą. Visgi jie dažniausiai būna smulkūs (geriau viena vos didesnė uodo trūklio lerva nei puokštė mažesnių).
4. Visa sistemėlė turėtų būti sureguliuota itin preciziškai. Šiuo metų laiku kibimas neretai būna vos pastebimas, pakertama esant menkiausiam įtarimui, nes žuvys paragavusios masalo gali jį išspjauti arba labai ilgai čiulpti nesitraukdamos iš vietos. Atkreipkite dėmesį į tai, kad žvynuotosios kartais vos pastebimai tempia plūdę jos nenardindamos.
5. Ant kabliuko užmautas masalas turi gulėti dugne arba liesti dugno gruntą.
Plačiau apie sistemėles
Tačiau žūklei seklumose ir dideliame gylyje tenka naudoti įvairių rūšių plūdes ir kitokias sistemėles. Apie kiekvieną iš jų reikia pakalbėti atskirai.
1 pavyzdyje matote itin sekliame vandenyje tinkamą sistemėlę. Plūdė gali būti su visai trumpu ar kiek trumpesniu kyliu (geriausiai metaliniu), tačiau jo ilgis neturėtų viršyti korpuso ilgio. Plūdės svoris – 0,5–1,0 g, antenėlė labai plona metalinė arba plastikinė. Svareliai vienodo svorio, išdėstyti grandinėle vienodu atstumu. Suktukas pats smulkiausias, nors galima apsieiti ir be jo. Pavadėlis trumpas – vos 10–15 cm.
Suprantama, kad tokiai sistemėlei tenka naudoti ir nedidelio testo match meškeres. Faktiškai ši sistemėlė labiau pritaikyta žuvauti sportinėmis meškerėmis be ričių, bet tiks ir pastaruoju atveju. Deja, vėjuotą dieną dėl menko sistemėlės svorio ir išsklaidytų svarelių masalo nepavyksta užmesti labai toli.
Apatinis svarelis turi būti virš dugno, gruntą liečia tik masalas arba dar ir dalis pavadėlio. Tai dar viena priežastis, dėl ko, pučiant vos smarkesniam vėjui, ši sistemėlė nebus efektyvi – paprasčiausiai neišsilaikys vienoje vietoje. Pagrindinis tokios sistemėlės privalumas – ji yra itin jautri.
Esant tokioms žūklės sąlygoms arba masalą prireikus nusviesti gerokai toliau, derėtų naudoti slankiojančią plūdę (2 pav.). Kaip matyti iš pavyzdžio, ji yra ne su vienu, bet su dviem žiedeliais, pro kuriuos laisvai slankioja valas.
Pagrindinė svarelių masė sukoncentruota gana žemai, vienodo svorio gramzdus prispaudus prie valo visai mažais atstumais. Norint nusviesti masalą dar toliau, svarelius galima nuleisti žemiau, juos suglausti. Žemiau pagrindinių gramzdų girliandos tvirtinamas vienas perpus lengvesnis svarelis, o po juo – visai mažas švino šratelis. Pastarasis, pučiant vėjui, yra tartum inkaras, nes guli dugne.
Rišti suktuką (nors jis irgi nėra būtinas) geriausiai po antruoju svareliu – tas „inkarinis“ švino šratelis prispaudžiamas ant pavadėlio. Šį sykį gulinti dugne pavadėlio dalis gerokai ilgesnė – 20–30 cm. Tokią sistemėlę galima naudoti ir vidutiniame gylyje (iki 2,5 m), ji ypač tinkama gaudant karšius.
Žuvaujant giliai, pasirenkame taip pat gana panašią sistemėlę. Esminis skirtumas: svareliai visada suglausti, žemiau jų – ne du, bet vienas „inkarinis“ šratelis. Taip pat ir plūdę geriau rinktis ne su dviem, o su vienu kiaurai perveriamu žiedeliu. Tiksliau, skylute, nes šiuo atveju matote skaidrią vamzdelio formos plūdę, kuri žinoma cristal–waggler pavadinimu.
Dažniausiai tokia plūde meškeriojama ne gilumoje, o kaip tik sekliame vandenyje, nes plūdė yra perregima, tad ir baikščios žuvys ją prasčiau mato. Savo netradicinį pasirinkimą galiu pagrįsti tuo, kad tokia plūdė yra lengva ir labai jautri žūklaujant net ir gilumoje. Faktiškai ji yra universali, tad kai žuvys ima kilti duobės šlaitu aukštyn, šią plūdę iš slankiojančios perdarau į stacionarią – dabar jau meškerioju pagal visas rekomendacijas. Pastarasis sistemėlės variantas parodytas 3 pavyzdyje.
Beje, tai galima daryti nenuėmus plūdės nuo valo: tiesiog girliandoje vietoj 4–5 svarelių palieku 3 ar 4, o prarastą svorį kompensuoju abipus plūdės prispaudęs du smulkius gramzdus, kurių masė lygi vienam nuimtajam.
Gal nukrypsiu nuo temos, tačiau pasirenkant svarelių komplektus tokioms sistemėlėms, derėtų atkreipti dėmesį į tai, kad dėžutėse būtų kuo įvairesnės masės gramzdų, ypač – smulkių. Taip pat ne visi švininiai svareliai vienodai geri, nes kai kurie būna pernelyg kieti (įtariu, kad su kitokių metalų priemaišomis) ir juos sunku nuimti, stipriau užspausti tokie gramzdai pjauna valą. Išsyk to gal nepastebėsi, tačiau šiaip ne taip „nusegęs“ gramzdą, pamatysi, jog gija deformuota. Kuo tai gresia, turbūt nereikia nė sakyti.
Todėl nepagailėkite kelių papildomų eurų ir įsigykite tegul brangesnius, tačiau tikrai kokybiškus svarelius.
Grįžtant prie sistemėlės, reikia pabrėžti, kad jei žvejoju su suktuku, jį rišu po svarelių grandinėle. Kadangi žuvauju dideliame gylyje, dėl ilgo pavadėlio sistemėlė gali būti ne tokia jautri. Todėl laisvasis pavadėlio galas žemiau ant dugno gulinčio „inkarinio“ svarelio turi būti ne ilgesnis nei 15 cm.
Apie masalus nepasakysiu nieko naujo. Ankstyvą pavasarį labiausiai tinka uodų trūklių ir musių lervos, smulkūs sliekai (nebūtinai mėšliniai), manų kruopų tešla bei minėtų vilioklių įvairūs deriniai. Gyvūninės kilmės masalai turėtų būti kuo šviežesni, nes žuvys dabar yra labai įnoringos.
Ypač tai liečia uodo trūklio lervas, kurios gana greitai genda atvirame ore. Nesvarbu, kad oras dar vėsus, tačiau saulė jau labai skaisti, todėl tiesioginiai jos spinduliai kaipmat įkaitina atidengtus masalus. Vėlgi raginu įsigyti specialias dėžutes, nes patalpinti į perregimo plastiko pakuotes „matiliai“ ar sliekai lygiai taip pat gali patirti „saulės smūgį“, o musės lervos virs į kokonus.
Romualdas Žilinskas
