Nevyniojant į vatą apie vėgėlių žūklę. Žūklavietės
Visada visiems žvejams įdomiausia pasakojimų apie žūklę dalis – kur buvo pagautos žuvys. Na, dar kokiu masalu, o į kitus meškeriojimo aspektus daugelis net nesigilina.
Tiesą sakant, aš neslepiu žūklaviečių būtent dėl tokio meškeriotojų požiūrio. Kas iš to, jei žinosi tikslią vietą ir konkretų vilioklį – likusios „smulkmenos“ yra daugiau nei pusė sėkmingos žvejybos pamato.
Kita vertus, o tai žinau iš savo praktikos, žūklaudamas viską gali daryti analogiškai, kaip koks nors „dantis pravalgęs“ meškeriotojas, tačiau savo laimikiu jam neprilygsi. Kodėl taip yra? Na, veikiausiai, išties ne viskas buvo atliekama identiškai...
Kur geriausia gaudyti vėgėles
Pirmosios žinios apie masiškai „sujudusias“ vėgėles ateina iš arčiausiai Kuršmarių esančių Nemuno vietų. Reiškia, vienaūsės grobuonės ėmė migruoti į upių aukštupius – savo nerštavietes. Vienos jų nukeliaus labai toli, kitoms kelionė baigsis toje pat upėje – jos čia ir išnerš.
Todėl ir žvejai pirmiausia vėgėles ima meškerioti arčiau marių esančiuose Nemuno ruožuose. Tai gali būti upės atkarpos ties Plaškiais, Šilininkais. Šiaip jau mėgstamiausios (ypač kauniečių) žūklavietės randasi prie Rambyno kalno, Šerėtlaukio, Vėžininkų, Viešvilės.
Aš dažniausiai lankausi Nausėduose, Baltupėnuose, kur žinau keletą dar niekada nenuvylusių dambų. Ten atvažiuoja ir nemažai kauniečių spiningautojų, bet tai būna dar ligi masinio vėgėlių migravimo.
Priešingą Nemuno pusę yra okupavę Suvalkijos žvejai. Jų dažniausiai lankomos vietos yra Plokščiuose ar Gelgaudiškyje.
Kadangi Nemunas – ne vienintelė Lietuvos upė, kur galima pagauti daug vėgėlių, paminėsiu ir kitas jų mėgstamas vietas. O ir gyvendamas Kaune, kartais neturiu laiko ar noro trenktis į Nemuno žemupį, tad visai neblogai pažvejoju ir kur nors netoliese.
Žvejo būdas gena jį toliau nuo namų, bet kartais visai nesigailiu, jog aplinkybės privertė praleisti naktį prie Neries ar Nevėžio. Pastarojoje upėje yra gilių duobių, kur galima pagauti ir vietinių, ir jau iš marių atkakusių vėgėlių.
Tiesa, jos kimba dažniausiai žiemą iš po ledo, rudenį prisieina pasitenkinti daugiau kiekiu nei kokybe. Todėl jei iki kilogramo sveriančios plėšrūnės (retai pasitaiko stambesnių) jus domina, rekomenduoju naktį su dugninėmis praleisti Nevėžyje ties Babtais ar Panevėžiuku. Beje, šias vietas renkuosi dažniausiai dar tuomet, kai nėra patikimų žinių iš Nemuno žemupio – spalį ar lapkričio pradžioje.
Didžiųjų „marinių“ vėgėlių Nemuno intakuose galima pasigauti dažniausiai tik gruodžio mėnesį. Tarkim, Šventojoje prie Veprių ar Upininkų rudenį irgi kibdavo tik vietinės namisėdos. Bet jei jos aktyvios, visai smagu meškerioti ir tokias.
Nors Šventojoje, ką jau minėjau, kažkada ir vėgėliaudavau beveik kasmet (dabar juk negalima...), visgi šią upę rudenį nelabai mėgau. Tai dėl tų nuolat prie valo besikabinančių žolių – tikriausiai niekur kitur jų tokiais kiekiais neplukdo tėkmė.
Aišku, kuomet spiningauji, tai yra kas kita, nors vis tiek labai trukdo. Bet meškerioti dugnine tada ypač sunku – pavargsti daugiau nei mojuodamas spiningu ir nuėjęs paupiu kelis kilometrus.
Visai kitaip yra Nemuno aukštupyje. Čia net ir staiga atšalus vandeniui upė būna švari ir žvejoti dugninėmis – vienas malonumas.
Pagrindinės vėgėliautojų vietos yra prie Balbieriškio, netoli Birštono, prie Naravų kaimo, Siponyse. Šitas Nemuno aukštupio atkarpas labiausiai pamėgę Vilniaus žvejai ir, žinoma, alytiškiai. Atvažiuoja ir kauniečių, juk kitaip apie jas nepasakočiau.
Nerimi toli nekeliauju. Užtenka pakilti iki Drąseikių ir jau galima tikėtis vėgėlių kibimo. Nemažai šių žuvų būna ir prie Batėgalos. Yra jų ir pačiame Kauno mieste, apie tai girdėjau, bet pats čia žvejoti nebandžiau.
Ar tik vėgėlės?
Ne tik žvejai verslininkai gali tinklais ištraukti gausią priegaudą, tačiau ir meškeriotojai vėgėliaudami kartais pagauna atsitiktinių žuvų.
Gali pasitaikyti labai įvairus ir visai netikėtas laimikis, tai dar, beje, priklausys nuo to, kokiu masalu ir kokiu laikotarpiu žuvausi.
Dažniausiai ant kabliuko papuola šapalai, karšiai bei žiobriai. Lapkričio pabaigoje ar gruodį tokie atsitiktinumai būna reti, bet spalio mėnesį dažnai tikėtina pagautų vėgėlių kompaniją papildyti kitų rūšių žuvimis.
Nors galbūt taip reikėtų sakyti jau būtuoju laiku. Turiu omenyje, kad žiema vis šiltesnė, tad ir minėtos „priegaudos“ galima tikėtis vėlesniu metų laiku...
Kadangi dažnai vėgėles vilioju varlytėmis, tai rudens viduryje, ypač po pirmųjų šalnų, šiuo masalu susigundo šapalai. Sliekus labiau vertina žiobriai arba karšiai. Vėgėlėms ant kabliuko neriu pačius didžiausius naktinius sliekus, todėl juos praryti įstengia tik stambios šių rūšių žuvys.
Nors, kaip sakiau, vėgėles sliekais retai gaudau, bet kitąsyk joms tokį masalą verta siūlyti ir dėl „priegaudos“. Juk visai smagu, kai ištrauki vos ne rekordinio dydžio žiobrį ar kokių poros kilogramų plačiašonį karšį.
Kai kurie žvejai, kad naktis neprailgtų, netgi specialiai pasiima vieną lengvesnio tipo dugninę meškerę ir bando laimę smulkesniais sliekais ar musės lervomis. Žiobriai jiems – įprastas laimikis.
Be to, juk atvažiuoji dar iki sutemų, o ką veikti, kol pradės kibti vėgėlės? Kažkada „vėgėlinėse“ vietose užmesdavau plūdinę su gyva žuvele. Dabar – pamėtau spiningą. Nors, kai aplink pilna dugnininkų, daug juo nepasišvaistysi...
Kol dar šviesu, nemažai šansų ten pagauti ir lydekų. Netgi gruodžio mėnesį. Neretai būtent taip ir nutinka, ypač Nemune, nes prie dambų duobėse yra daug aštriadančių plėšrūnių. Pasitaiko tikrai nemenkų.
Lyg ir pasakiau viską, ką žinojau apie vėgėlių gaudymą. Telieka palinkėti „nei žvyno, nei uodegos“. Ir visgi nelabai šis posakis čia tinka – vėgėlė žvynų neturi, o kur baigiasi jos kūnas ir prasideda uodega – irgi neaišku...
Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas
