Nevyniojant į vatą apie vėgėlių žūklę. Žūklaviečių ypatumai

Tačiau nuo Dubysos žiočių upėje prasideda dambų virtinės, ir vėgėlių žūklė praktiškai nesiskirs, ar jas gaudysi ties Raudone, Pagėgiais, ar žemiau. Nemunas aplink Kauną ir aukščiau, Neris, Šventoji, Nevėžis ir kitos upės būtų lyg ir antroji zona.

Kur geriausiai kimba?

Kažkada, vos pradėjęs žvejoti vėgėles Neryje, pačias pirmąsias pagavau visai atsitiktinai. Mesdavau masalą toli nuo kranto į upės srovę tikėdamasis sužvejoti ūsorių, bet... ištraukdavau vėgėlę. Taip tęsėsi kurį laiką, kol atradau, kad daugiau Neries vėgėlių visgi susirenka ne į sraunius akmenynus upės viduryje, bet arčiau krantų.

Tuomet jau pradėjau Neries vėgėles meškerioti, sakyčiau, tipinėse jų vietose. Tai ramesnės, pakankamai lygios tėkmės ruožai arti krantų, kur yra didesni pagilėjimai, kartais – lygiagrečiai vagai tęsiasi ilgokas griovys. Jis gali būti visai neplatus, svarbu, jog dugne jaustųsi ryškesnis pagilėjimas.

Tokiose vietose visada yra kranto skardis, labai gerai, jei prie pat vandens auga medžiai ar didesni krūmai – srovės išskalautos jų šaknys, nuskendę kamienai ar šakos būna puikios slėptuvės plėšrūnėms. Jos čia lindi ištisus metus, bet, kaip sakiau, pastoviai pradeda kibti tik rudenį.

Labai neblogos vietos yra ties Drąseikiais. Nors čia vėgėlės irgi turi savo pamėgtų ruožų, bet jie kiek kitokie: įlankėlės, kranto iškyšuliukai, nuo kurių virš dugno pagilėjimų tįsta vandens augalų kasos, sukasi grįžtamoji srovė.

Ko gero, svarbiausia šioms plėšrūnėms yra slėptuvių gausa bei staigūs dugno nuolydžiai. Panašių vietų reikėtų ieškoti ir kitose upėse.

Prie Nemuno dambų vėgėlės laikosi irgi tik tam tikruose plotuose. Iš karto pasakysiu, jog prasčiausias pasirinkimas viliojant vienaūses grobuones – mesti masalą tolyn nuo paties dambos iškyšulio. Plėšrūnės čia tūno arba priešdambyje, arba uždambyje.

Pradėjęs meškerioti vėgėles jas dažniausiai gaudydavau būtent pirmojoje to upės ruožo dalyje. Visgi vėliau įsitikinau, kad žvejojant uždambyje galima suvilioti stambesnių ir neretai daugiau vėgėlių.

Ne prie kiekvienos Nemuno dambos yra vienodai daug vėgėlių. Tai faktas, kurį žino visi nuolat čia atvykstantys žvejai. Geros vietos pasirinkimas žemupyje lemia apie 50 procentų sėkmės.

Nežinantiems „kibių“ dambų galima parekomenduoti rinktis jas pagal gylį ir dugno nelygumus. Taigi gelmė „vėgėlinėje“ vietoje turėtų būti ne mažesnė nei 2,5 m, o dugnas – nelygus ir „banguotas“. Gylį galima nesunkiai nuspėti užmetus masalą, bet reljefo ypatumus numatyti sunkiau.

Tačiau išryškėja ir dugno struktūra. Jei oras nėra labai vėjuotas, vandens paviršiuje matyti srovės verpetai. Kuo jie didesni, kuo jų daugiau, tuo daugiau įvairių dugno kliuvinių ar staigių jo pakilimų bei duobių.

Vėlgi, nuo dambos galo besitęsiančių sūkurių virtinė visada rodo, kad ten yra tėkmės išgraužtas didesnis ar mažesnis dugno griovys. Tiesa, jis gali būti nepakankamai gilus, bet neretai tos gelmės vėgėlėms pakanka.

Tačiau dar kartą pabrėšiu – nebūtinai prie visus reikalavimus atitinkančios dambos bus daug vėgėlių. Kuomet jų būna apsčiai, pasitaiko, kad net ir stambi plėšrūnė užkimba visai prie pat kranto. Ne vieną esu pagavęs, kai prasibrovęs pro tankius krūmus, masalą užmečiau ne tolyn meškerykočiu, bet vos kelis metrus nuo kranto, ranka. Tačiau tai priklauso nuo vandens lygio, nes kai jis žemas, vienaūsės plėšrūnės tolsta nuo krantų.

Pirmosios mano žūklės prie Nemuno dambų neretai būdavo nesėkmingos. Rodos, įrankiai tokie pat, kaip ir patyrusių žvejų, masalai irgi neprastesni, bet laimikis tiesiog apgailėtinas. O viso to priežastis – nesugebėdavau masalo išlaikyti toli nuo kranto: tai valas pernelyg storas, tai svareliai per lengvi. Užmesdavau ten, kur reikia, tačiau smarki tėkmė išnešdavo vilioklį iš duobės ir nustumdavo kranto link.

Vienu metu pas mus vėgėlių gaudymas tapo toks populiarus (dabar jis truputį apsilpo), jog savaitgaliais vargu ar rasi laisvų vietų prie Nemuno, kur dar galima sumeškerioti šią žuvį. Faktas, kad vėgėlės kimba ne bet kur, nors iš pirmo žvilgsnio tie upės ruožai gali būti ir labai panašūs.

Nuolat jas gaudantys žvejai nuo seno žino mėgstamiausias plėšrūnių vietas, ir jos jau nuo spalio pabaigos retai būna neužimtos. Netgi žūklė viena šalia kitos esančiose dambose nebūtinai bus tokia pati sėkminga – draugas per naktį pagaus keletą vėgėlių, o tu – nieko, arba atvirkščiai. Vadinamieji „vėgėliniai takai“ yra ne mitas, o tikrovė, ir tuo ne kartą teko įsitikinti.

Daug meškerių – daug vėgėlių?

Važiuoti meškerioti vėgėlių dera ne prieš pat temstant, o dar iš ryto – kelionė iš Vilniaus ar Kauno esant prastam orui ir slidžiam keliui taip pat gerokai užtruks. Tačiau net ir atvažiavęs daug anksčiau nei reikia, negali būti tikras, jog šių žuvų gausiausiai lankomos dambos bus laisvos.

Pasitaikydavo Nemuno žemupyje tokių gudruolių, kurie... pardavinėdavo vietas vėgėlių žūklei. Nežinau, ar dar taip yra, pastaruoju metu kažkaip jų neužtinku, o ir žvejoju vėgėles vis rečiau. Dažniausiai tai vietiniai gyventojai, nors būdavo ir atvykėlių.

Jie išsistatydavo Mėgėjų žvejybos taisyklėse draudžiamą dugninių skaičių ir tik trukdydavo kitiems meškeriotojams. Tai, kad geros vietos perduodamos „iš rankų į rankas“ pažįstamiems žvejams – dar tiek to, bet tuos žvejus, kurie šias vietas pardavinėdavo, tikrai reikėjo bausti, nors to niekada nesu girdėjęs.

Ir kaip mes galime kalbėti apie kažkokią žvejybinę kultūrą, kai anksčiau atvažiavęs vienas meškeriotojas dugninėmis apstato tris dambas, kurias „užkonservavo“, kol vakare atvyks jo draugas ir jo draugo draugas. Netgi pagal taisykles žūklės įrankiai, palikti be priežiūros, gali būti konfiskuojami. Aplinkosaugos pareigūnai turėtų į tokius pažeidimus atkreipti daugiau dėmesio.

Anksti atvykti prie upės verta dar ir todėl, kad reikia žūklavietę paruošti nakčiai. Kol šviesu, krantas, kur bus statomos dugninės, ar priekrantės prieigos atrodo visai kitaip, nei užslinkus tamsai. Dieną dar galima matyti už nugaros atsikišusias krūmų šakas ar šalia vandenyje esantį nuskendusį šiekštą.

Tačiau kai ateis vėlus vakaras, garantuoju, labai pasigailėsite, kad nenupjovėte tų šakų, nes jos trukdo patogiai užmesti meškerę, ir neištraukėte priekrantės kliuvinių, už kurių stengiasi valą apvynioti traukiamas laimikis. Daug žvejų to neįvertina, o po to naktį tik ir girdi jų keiksmus – tai svarelis nutrūko, tai žuvis prie pat kojų paspruko. Patys dėl to kalti.

Kai kurie meškeriotojai šventai įsitikinę, kad užmetę maksimalų skaičių meškerių pasieks ir maksimalius rezultatus. Pagal jų teoriją, vėgėlės, pačiupusios ir prarijusios masalą, niekur nedings ir teliks jas po to tik išsitraukti.

Todėl pradedantiesiems meškeriotojams ar tiems, kurie retai gaudo šias žuvis, vėgėliavimas asocijuojasi su gausia draugija, kūrenamais ant kranto laužais ir smagiai (su išgertuvėmis bei dainomis) prie vandens praleistomis naktimis. Paprastai tokios kompanijos namo grįžta skaudančiomis galvomis, paraudusiomis akimis ir tuščiais krepšiais.

Neneigsiu, pasitaiko, jog šios plėšrūnės čiumpa masalus labai godžiai, bet kuo toliau, tuo tokių atvejų pasitaiko rečiau. Vėgėlių kibimas kartais būna vos juntamas, tad laiku nepastebėjus žuvis nuėda masalą arba paprasčiausiai jį išspjauna ir nuplaukia savais keliais.

Vėgėlės – ne išimtis iš šiuolaikinių žuvų, jos taip pat prisitaikė prie dažno viliojimo, kaskart vis tobulesnių įrankių, ir kimba jau ne taip godžiai kaip mūsų tėvų ar senelių laikais. Kitąsyk pamatai, kaip kresteli dugninės viršūnė – žinai, kad tai vėgėlė ragavo masalą, bet pakirsti nespėji tik todėl, kad tuo metu sėdėjai ne prie tos meškerės.

Kita vertus, skubėti irgi nereikia. Pasitaiko, jog žuvis lengvai trūktelėjo valą (veikiausiai tuo metu lūpomis nutvėrė masalą ir neapsisprendžia – ryti jį ar ne) ir po nedidelės pauzės jau žymiai agresyviau ima jį tampyti.

Pastaruoju metu ryškėja tendencija, kada pagauni plėšrūnę ne giliai įrijusią vilioklį, bet ištrauki su lūpų kraštelyje įstrigusiu kabliuku. Tai tik dar kartą patvirtina faktą, jog vėgėlės tapo žymiai atsargesnės.

Gandai apie dešimtimis pagautas vėgėles jau teliko iš praeities atkeliavusiomis legendomis arba yra žvejams būdingi „meniniai padidinimai“. Galiausiai, jei jau taip gerai kimba, tai kam tuomet reikalinga ta krūva dugninių – visiškai pakaks ir vienos, kad pasigautum leidžiamą žvejybos metu normą – tris vėgėles.

Mūsų – keturių žmonių – kompanija puikiai išsitekdavo ant vienos dambos – turėdavome po 2–3 meškeres ir neretai sumeškeriodavome dar daugiau nei tie, kurie per savo godumą net gerai neprisimena, kiek ir kur dugninių užmetę. Ir dažniausiai taip nutinka tik dėl to, kad įdėmiai sekame kiekvieną valo krustelėjimą.

Bus tęsinys.

Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas