Nevyniojant į vatą apie vėgėlių žūklę. Įranga ir tinkamiausias oras
Vėgėlės, kurios sveria po 2,0–2,5 kg, šiais laikais laikomos jau stambiomis. Dažniausiai pagaunamos dvigubai smulkesnės, labai retai pasitaiko po 3 kg ar daugiau. Tai jau tikrai rekordiniai egzemplioriai migrantai, kažkaip sugebėję kažkada išvengti tinklų bei žvejų mėgėjų kabliukų.
Vėgėlės – pakankamai stiprios žuvys, tačiau turint šiuolaikinę įrangą gana lengvai įveikiamos. Visgi meškeriotojai jų žūklei naudoja tvirtus meškerykočius ir, palyginti su žuvies jėga bei svoriu, storus valus. Tokį pasirinkimą lemia ne tiek laimikio dydis, kiek jo gaudymo sąlygos.
Priklausomai nuo žūklės vietos, aš naudoju dviejų rūšių meškerykočius, nors būna, kad tuo pačiu metu gaudau ir vienais, ir kitais. Kalbu arba apie didelio užmetimo svorio feeder tipo dugnines meškeres, arba apie ilgus karpinius kotus.
Kokie įrankiai reikalingi
Ilgi meškerykočiai praverčia, jei prireikia toli užmesti masalą (neretai net 70–80 m). Pirmaisiais smagiau traukti žuvį, juos geriau naudoti, kai žvejoju su lengvesniais svareliais. Bet antrieji tinka tuomet, kai tenka meškerioti toli nuo kranto esančioje stiprioje srovėje (čia jau be maksimaliai sunkių gramzdų neapsieisi) arba tada, kai pakilęs upės vanduo neša žolių šūsnis.
Po šalčių apmirusios vandenžolės dažnai gadina nervus vėgėliautojams, nes kabinasi už valo ir užkemša smulkius dugninių žiedelius. Šiuo atveju karpinės meškerės yra labai didelis privalumas, kadangi turi plačius blanko žiedelius.
Įrankių jautrumas gaudant vienaūses grobuones neturi praktiškai jokios didesnės reikšmės, kadangi apie kimbantį laimikį praneša ne tiek virpanti dugninės viršūnėlė, kiek į žemę įsmeigta besilankstanti žilvičio vytelė, į kurią įspraustas valas, ir skambantis ant jos pakabintas varpelis. Tokie signalizatoriai Nemune meškeriojant vėgėles naudojami nuo neatmenamų laikų, ir net šiame kosminiame amžiuje geresnio žuvų kibimo laidininko už paprastą žilvičio vytelę niekas nesugalvojo.
Tokia sistemėlė labai efektyvi ir kartu be galo paprasta, ypač pučiant stipriam vėjui, nes tuomet aukštai iškelta dugninės viršūnėlė linguoja ir labai sunku suprasti kada masalu domisi žuvis. Nemuno žemupyje taip meškeriojamos ne tik vėgėlės, tačiau ir karšiai bei kitos žuvys.
Svarelius vėgėlių gaudymui patarčiau rinktis 4–5 uncijų svorio, žuvaujant prie pat kranto ar naudojant ploną valą galima imti ir šiek tiek lengvesnius. Visgi rekomenduočiau geriau gaudyti sunkesniais nei lengvesniais, nes masyvesnių gramzdų srovė neišstumia iš duobių.
Geriausia jų forma – šrato. Valą daugelis žvejų ima ne plonesnį nei 0,30 mm (kalbu apie monofilamentinį), bet, mano manymu, toks jau pernelyg storas, pakanka 0,24 mm. Tuomet pavadėlį rišu 0,20–0,22 mm diametro. Tik meškeriodamas karpinėmis meškerėmis kartais renkuosi storesnius valus, bet ir tai ne visuomet.
Kabliukus, atsižvelgdamas į masalų dydžius, imu ne mažesnius nei Nr.6, bet didesnių kaip Nr.1 irgi nenaudoju. Geriausi yra ilgakočiai, su papildomomis užkarpėlėmis ant kotelių. Sliekus ant jų veriu taip, kad jie ilgai išbūtų judrūs – perduriu 2–3 kartus ir palieku ilgus galus. Varlytes ar žuveles kabinu už „nosies“.
Visada rišu tik vieną kabliuką, nes, kartą pasimokęs, daugiau panašių klaidų nebenoriu kartoti. Antrasis kabliukas – tai tartum rakštis sėdynėje, kadangi užkibusi vėgėlė dažnai lenda ten, kur mes mažiausiai norime ir tokiu atveju papildomas kabliukas būtinai bus įsegtas į šiekštą. O tada ilgai lauktas laimikis taip ir pasiliks vandenyje...
Sistemėles naudoju dviejų tipų. Iš tiesų, tai ta pati paternoster, bet skiriasi pavadėlių ilgis ir jų atstumas nuo svarelio. Pirmojoje sistemėlėje suktuką rišu ne visuomet, pavadėlį palieku tokį, kad kabliukas būtų maždaug dviem sprindžiais žemiau nei svarelis.
Kartais vėgėlės nori, jog masalas ne liestų dugną ar gulėtų ant jo, bet laisvai plazdentų srovėje. Tada taikau jau kitokią sistemėlę.
Šiuo atveju pavadėlis tarp svarelio ir suktuko būna 70–100 cm ilgio, o pavadėlis su kabliuku už pastarąjį trumpesnis maždaug 10–20 cm. Kadangi meškerioju ne viena, o keliomis dugninėmis, išbandau abu variantus ir žvejodamas nustatau, kuris iš jų tą dieną yra sėkmingesnis.
Kada geriausiai kimba?
Kaip ir žūklaujant bet kurias žvynuotąsias, taip ir gaudant vėgėles, oras turi didelę reikšmę. Norėčiau paneigti stereotipinį meškeriotojų įsitikinimą, jog šios plėšrūnės tiesiog dievina subjurusią vėjuotą naktį, kuomet nė šuns šeimininkas į lauką nevaro. Iš tiesų taip nėra. Daug sykių pasitaikė, jog būtent tokiu oru nieko doro nesužvejodavau, o ramią ir net giedrą naktį vėgėlės visai neblogai kibdavo.
Visgi debesų aptrauktas dangus, žemas slėgis ir purškiantis lietutis ar nedidelė šlapdriba suteikia šioms žuvims daugiau drąsos ragaujant masalus.
Gerokai didesnę reikšmę vėgėlių aktyvumui turi mėnulio fazė. Pastebėjau, kad esant pilnačiai vienaūsės labai vangiai maitinasi. Tada jos beveik visai nekimba. Kodėl taip yra, nežinau, bet jei atėjo pilnaties naktys, aš į jų žūklę net nesiruošiu. Įdomu tai, jog dangus tuo metu nebūtinai turi šviesti nuo didelio mėnulio blyno, net jei ir apniukę, plėšrūnės vis tiek nenori griebti masalų.
Pamenu, keletą kartų labai rezultatyviai žvejojau lapkričio mėnesį Nemune, plaukiant ižui. Ruduo tais metais pasitaikė šaltas, kai kurie meškeriotojai jau smaginosi ežeruose gręždami eketes, o aš tupėjau su dugninėmis upės pakrantėje. Vėgėlės kibo didelės ir labai aktyviai. Tiesa, tomis dienomis pūtė drėgni ir palyginti šilti vakarų vėjai, kurie kažkiek prasklaidė ledus, naktimis temperatūra staiga pakilo iki 5–8 °C, antraip kažin ar būčiau pasirinkęs tokį žūklės būdą.
Mano manymu, kuo šaltesnis vanduo, tuo aktyvesnės vėgėlės. Jų nuolatinis kibimas prasideda tuomet, kai naktimis oro temperatūra krenta žemiau nulio, o dieną nepakyla daugiau nei 5 °C. Jei kelias paras iš eilės taip yra, jau galima drąsiai vykti į šių plėšrūnių žūklę. Bet mūsų krašto sąlygomis atspėti, kada bus tokie orai, praktiškai neįmanoma – gali būti jau spalį, gali – tik gruodį.
Šiltas ruduo pranašauja labai nepastovų vėgėlių kibimą, kadangi vanduo vėsta labai pamažu, vienaūsės vis tiek jaučia artėjantį nerštą ir po truputį ima aktyviau maitintis. Tačiau vieną dieną jos gali masalus ryti pakankamai godžiai, o kitą – apskritai neliesti. Po ilgesnio atšalimo vėl ėmusi kilti paros temperatūra jau didesnės įtakos vandens temperatūrai nebeturi ir vėgėlės labai normaliai gali maitintis net tada, kai naktys būna šiltos.
Pats vėgėliavimo įkarštis prasideda maždaug gruodžio pradžioje. Darsyk priminsiu, kad nuo šio mėnesio 15 d. vėgėles gaudyti draudžiama. Todėl per tas dvi savaites žvejai stengiasi atsigriebti už dienas, kurias praras.
Po neršto, pasibaigus vėgėlių žūklės draudimui, vėl galima tikėtis jų sugauti. Tačiau antrojoje žiemos pusėje tokios stambios, kaip vėlų rudenį, jau beveik nebeužkimba. Dabar pasitaiko praktiškai vien patinėliai, kurie, žinia, yra gerokai mažesni.
O ir pati žvejyba tokiu metų laiku smarkiai skiriasi. Jau vien tuo, kad naktimis vėgėlės beveik nesimaitina ir jas suvilioti galima tik šviesiu paros metu.
Ar kibs vėgėlės tą naktį, ar teks veltui prarymoti prie dugninių, daugmaž galima atspėti iš anksto. Tai nėra šimtaprocentinis rodiklis, visgi devynis kartus iš dešimties pasitvirtina.
Prie vėgėlėms užmestų dugninių prisėdu maždaug ketvirtą valandą vakaro. Tokiu metų laiku, priklausomai nuo oro, kartais dar būna pakankamai šviesu. Pradžioje plėšrūnių kibimo labai nesitikiu, tačiau apie pusę šešių jos jau turi pradėti kibti.
Šis laikas yra tartum savotiškas jų „pusryčių“ metas – jei vienaūsės ima domėtis masalais, galima tikėtis gero kibimo ir vėliau, bet jei vėgėlės tada nenori ėsti, vargu ar tądien jos pakeis savo nuomonę. Gal ir užkibs kokia atsitiktinė plėšrūnė, bet geros žūklės tą vakarą nebus. Yra pasitaikę, jog šios žuvys trumpam suaktyvėja prieš rytą, nors ligi tol masalų net nejudino, bet tai itin reti atvejai.
Šis pirmasis maitinimosi protrūkis tęsiasi kažkur valandą ir apie pusę septynių aprimsta. Iki devintos vakaro kibimas gerokai nusilpsta, papuola reti pavieniai egzemplioriai, o tada prasideda antrasis vėgėlių aktyvumo laikotarpis. Trečias maitinimosi etapas būna apie pusę vienuolikos. Jis pats trumpiausias – vėgėlės kimba tik kokį pusvalandį.
Po to dažniausiai vynioju meškeres ir važiuoju namo. Galima sėdėti ir iki ryto, bet tikimybė sužvejoti vienaūsę bus menka.
Tik prieš švitimą – maždaug apie pusę šešių ar šeštą ryto, jos vėl ima dažniau kratyti dugnines, tačiau neilgai, ir dėl to neverta kiurksoti per naktį.
Laukite tęsinio.
Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas
