Nepraraskite vilties

Abu šie nutikimai įvyko būtent minėtomis dienomis. Sako, kad per Kalėdas, Naujuosius įvyksta stebuklai. Vaikai tuo tiki. Bet kartais stebuklais norisi tikėti ir man...

Per savo gyvenimą esu sutikęs labai daug gerų žvejų. Nesigiriu, o tiesiog konstatuoju faktą, kad ne tik šiaip gerų, bet ir gerai žinomų, veikiausiai esu meškeriojęs su visais (ar bent jau beveik visais) anksčiau buvusiais, o gal ir dabar dar esamais, žvejybinių žurnalų redaktoriais, žvejybinių laidų vedėjais, kai kuriais tuomet žymiais žvejais-sportininkais ir panašiai.

Suprantama, šiuo metu nauji veidai šmėžuoja TV ekranuose ir You Tube kanaluose, o ir aš jau neturiu tiek energijos lakstyti po Lietuvą ar važinėti kažkur į užsienius.

Aš čia „lenkiu“ link to, kad kuo su įdomesniais žmonėmis gaudai, tuo daugiau įvairių, kartais net ir netradicinių įvykių nutinka.¬ Laikas bėga, o prabėgus didžiajai jo daliai jau imu netgi painiotis – kaip, su kuo ir kada...

Pagiringi ešeriukai

Taigi gerai nepamenu, ar dar dirbau „Meškeriotojo“ žurnale, ar jau buvome įkūrę žurnalą „Žūklė“, bet teko vieną žiemą su gerai tais laikais žinomu avižėlių gamintoju (tuomet jų Lietuvoje buvo keletas, nuolat pavardes painioju) žvejoti viename tvenkinyje. Lai atleidžia tas garbus žvejys, bet nors tu ką – neprisimenu kaip jo pase užrašyta.

Žodžiu, reikėjo žurnale pareklamuoti šio meistro gaminamas avižėles, tad bandėme naujausius jų modelius.

Sniego tąsyk buvo daug, nerealiai šalta, o mes, išsibirbinę eketes, tas jo pagamintas avižėles vandenyje murkdome. Kaip tik pasitaikė pirmoji dieną po Naujųjų. Gaudome nuo ankstyvo ryto, bet rezultatas nulinis. Reikia bent foto padaryti, nors kokį ešeriuką ištraukti, nes kokia reklama be natūralių nuotraukų. Deja, nekimba visai...

Jau popietė, sušalom, išsitraukėme termosus su kava ir užkandžiaujame. Minėtas meistrelis ir sako: „Žinai, nesu didelis gėrovas, bet „flečkutę“ visada įsimetu, nes kartais visai nieko kraują pravarinėti. Be to dabar kaip ir pirmoji kitų metų diena, tai gal po 30 gramiukų padarom?“ Aš nieko prieš – padarom...

Išgėrėm po čėrkutę ir toliau žvejojam. Ir vėl tęsiasi totali nekiba. Bet tokia, kokios tais metais dar nebuvau matęs. Lyg tyčia...

„Gal dar po vieną?“ – klausia meistrelis. Ai, mat jį bala – pilk.

Įpila. Aš neskubu verstis už lūpos, laikau rankoje ir juokauju: „Kažin, o tie ešeriukai, kur nekimba, gal pagiringi po švenčių, gal jiems pasiūlyti?“ Žinoma, nelieju Viešpaties lašų į eketę, bet paimu avižėlę, pamirkau į degtinę stikliuke, užmaunu „matilių“ ir įleidžiu į eketę. Tada makteliu, kas pripilta.

Tik nuryju, nė nepajudinu nuskandintos avižėlės, o sargelis – cvakt – sulinksta. Aš trūkt – oho! – ešerys. Ir dar toks pusė galo. Puolu fotografuoti, nes dyglius pašiaušęs plėšrūnas įsikandęs reklaminę avižėlę.

Visa ši ceremonija nelieka nepastebėta avižėlių gamintojo.

„Geras! O jei dar taip pabandžius?“, – sako reklamuojamų masalų autorius. Ir žinau kodėl – kol įvairiais rakursais fotografavau vienintelį laimikį, jis su tokia pačia avižėle vis bandė irgi ką nors panašaus suvilioti. Deja, nepavyko.

Tenka įsipilti dar po stikliuką. Tada pamirkau avižėlę į spiritinį gėralą (jis ne, nes norime įsitikinti ar čia sutapimas, ar iš tiesų geriau kibs) ir nuleidžiu jau į meistro eketę, kolega tuo metu bando laimę manojoje.

Ir ką manot? Gal po 20 sekundžių, kai tik giliau panardinu masalą, vėl užkimba ešerys. Ir, sakyčiau, toks tikrai vertas nuotraukos. Tiesa, nuo šalčio bematant suragėja, bet vis tiek – fotografavimo objektas.

Eksperimento ilgai tęsti negalėjome, kadangi vienintelė „flečkutė“ talpino tik apie 200 g karčiosios. Tačiau aš visgi dar vieną dryžuotį pagavau, kai suvarvinau ant avižėlės paskutinius lašiukus – „išgręžiau“ tarą.

Manysite, kad meluoju. Bet gal tas žmogus dabar šią rašliavą skaito ir galva linkčioja. Kita vertus, turiu paaiškinimą. Alkoholis sustiprina masalo, jauko kvapą. Nors mirkiau tik avižėlę, bet ant kabliuko moviau ir uodo trūklio lervas. Aišku, ešerys – ne karšis ar kuoja, jis mažiau reaguoja į kvapus, labiau pasitiki rega, tačiau visgi reaguoja, ypač, kada tas kvapas yra gyvūninės kilmės. Čia pirmoji versija.

Antroji – gal tikrai tie ešeriukai buvo pagiringi...

Kai pūgžliai ešerį prarytų

Antrasis nutikimas įvyko Alytuje. Tiksliau ne pačiame mieste, tačiau jo apylinkėse Nemune ant ledo. Buvo Kalėdų antroji diena. Ir vėl žuvavau su žymiu tais laikais žveju, irgi avižėlių gamintoju. Taikėmės pagauti laaabai didelių giluminių ešerių...

Žiūrint objektyviai, meškeriotojai, kurie patys daro masalus, geriausiai moka jais ir naudotis. Todėl ne tik išbandau Dzūkijos meškeriotojo gaminius, bet dar ir semiuosi neįkainuojamos patirties ateičiai.

Kita vertus, nesu didelis specialistas žuvaujant Nemune ant ledo. Ten gilu, tėkmė smarki, tad žūklė turi savą specifiką. O ir meškeriojame avižėlėmis, kurios man pradžioje sukėlė lengvą šoką. Paaiškinsiu.

Avižėlės padarytos iš volframo, tačiau dydžio sulig storesnio piršto galo. Tokie sunkūs volframiniai „bumbulai“, kurie, mano akimis, galėtų būti visai neprastais svareliais (be kabliuko, suprantama) vidutinio užmetimo svorio dugninei. Na, bet jei jau gaudo tas žvejys tokiais masalais – žino, ką daro, juk atvažiavom monstrinių ešerių gundyti.

Tiesa, kabliukas nėra labai didelis, jis, jei lyginsi su avižėlės dydžiu, netgi smulkokas. Ant kabliuko veriama kokie 5–7 „matiliai“.

Naudojamas valas irgi ne plauko storio, kas būtų įprasta polediniame žūklavime avižėlėmis. Jis toks, kokį veikiausiai rinkčiausi blizgiaudamas. Gerai, kad turėjau pasiėmęs neinercinių ričių su atsarginiais būgneliais.

Tąsyk atsivežiau ir visą šūsnį įvairių žieminių meškerių, nes nežinojau, kuri bus parankiausia žūklaujant bandomais masalais. Ir sargelių prigriebiau didelę saują. Galiu pasakyti, kad meškerę vieną dar šiaip ne taip pritaikiau pagal tų „avižų“ masę, tačiau sargelis netiko nė vienas.

Alytiškis žvejys gaudė irgi su pakankamai standžia meškere, ji visiškai tenkintų žuvaujančius blizgėmis, švytuoklėmis ar mažesnio svorio velniais. Jo sargelis buvo savadarbis, vielinis, trumpas. Žodžiu – pagal Jurgį ir kepurė.

Galima pagalvoti, kad žuvaujant tokiomis sąlygomis sargelio visiškai nereikia. Aš, kaip ir sakiau, jo net nedėjau. Išties sargelio reikėtų, nes dugną ir masalą jutau labai menkai – per gilu, per sraunu...

Bet svarbų kibtų – tada jau išsiaiškinsiu, ar tinkama mano pasirinkta įranga. Žuvaujam...

Taigi žuvaujam, žuvaujam, o nekimba niekas. Atvejis identiškas prieš tai pasakotam. Lakstom po užšalusį Nemuną, gręžiam eketę po eketės, tačiau veltui...

Taip bevargstant sutinkam dar porą vietinių meškeriotojų. Jie irgi žvejoja panašiais masalais, labai gali būti, kad to paties meistro padarytais. Įsišnekam.

Jiems vienodai „sėkmingai“ nekimba. Parodo tik vieną pagautą ešeriuką. Jis smulkus, man labiau primena „pakraštinį“, o ne tuos dar iki žūklės žadėtus raudonpelekius melsvus rainuotus riebius gilumų ešerius.

Mano neatsargi versija, kad gal geriau bandyti blizgutes arba ieškoti ešerių ne upės vagoje, o kur nors pakraščiuose, išsyk sukritikuojama. Kaltė „nurašoma“ orui, slėgiui ir visam kam, kas gali veikti žvynuotųjų aktyvumą. Galimai nerandam ešerių būriavimosi vietų. Tiesiog reikia bandyti dar ir dar...

Bet man nelabai norisi. Aišku, gerai būtų pagauti ešerį ant „bumbulo“ ir pajausti, kaip jis ten gelmėje spurda, visgi fantazija „atšoko“. O dar tas oras – buvo giedra ir staiga ėmė drėbti šlapias sniegas, jau ir diena tuoj baigsis...

Todėl po truputį, po truputį vis imu tolti nuo mano instruktoriaus ir sutiktų jo pažįstamų meškeriotojų. Eketes jau gręžiu stačiau kranto link ir taip atsiduriu vienoje įlankoje, kur gylis vargu ar didesnis nei pusantro metro. Ten dugnas minkštas, dumblėtas, galiu puikiausiai jausti ir su man neįprastu masalu.

Tada volframinę „avižą“ nusignybiu, pasidedu į masalinę, imu balalaiką, rišuosi mažytę avižėlę, kas šiuo atveju būtų visai logiška. Ant kabliuko neriu vos viena stambią uodo trūklio lervą...

Tik nuleidžiu į ekete – op – yra. Ištraukiu be vargo, bet laimikis ne visai įprastas. Tai visiems žinomas pūgžlys, tačiau šios rūšies žuvis tokio dydžio, kokio gal net nebuvau matęs. Bandau matuoti sprindžiu, tačiau mano pirštai per trumpi. Numetu šalia eketės – parodysiu, pasigirsiu.

Vėl nardinu avižėlę. Ir vėl ją bematant čiumpa antras toks rudai žalsvos spalvos žiauriai dygliuotas padaras – kone pirmojo dvynys. Čia tai pūgžliai, tikrai „kalėdiniai“!

Aš šitaip sakau, nes jie kimba kaip paklaikę ir visi tokie stambūs, kad, mano akimis, galėtų be problemų praryti žvejų rodytą pagautą ešeriuką. O turėdami tokį alkį – ir dar didesnį.

Įsijaučiu į žūklę, nepastebiu, kaip mane susiranda palikti ant Nemuno vidurio meškeriotojai. Ir ką manot? Jie gręžia šalimais eketes, riša mažas avižėles ir, net nekeitę savo pernelyg „rimtos“ įrangos, smaginasi traukdami tuos nerealių gabaritų pūgžlius.

Kiek mes ten prigaudėm tų spygliuotų žuvų, sunku pasakyti. Žinau, kad jas sukrovė į du didelius su rankenomis juodus plastikinius maišus, nors visos ten nė netilpo. Sako, kad pūgžlių žuvienė yra geresnė nei ešerių, jų ikrai, jei tinkamai paruoši, delikatesas. Tačiau šitie pūgžliai jau pretendavo būti iščirškinti ant keptuvės.

Nekepiau, tad nežinau ar skanūs. Nepamenu, kodėl nepasiėmiau bent tuzino. Ir nuotraukų nepadariau. Tais laikais naudojau dar juostinį fotoaparatą, tad juosta baigiasi – ir viskas. O ją aš sunaudojau apsnigtoms Nemuno apylinkėms fotografuoti, nes buvau jau visas viltis praradęs, kad kas nors užkibs.

Todėl niekada nepraraskite vilties. Gerų švenčių!

Romualdas Žilinskas