Nemunas nuo Merkinės iki Alytaus. Retai žvejų lankomos vietos
Apie žūklavietes rašau retai. Bet šįsyk padarysiu išimtį. Jau vien todėl, kad nebuvau šiose žuvingose vietose kokius septynerius metus – brango kuras, į mano amžiaus taupyklę byrėjo metai, aptingau tolimesnėms kelionėms. Visgi nemanau, kad kas nors čia smarkiai pasikeitė, bent man – tikrai ne, nes prisiminimai tarsi iš vakar...
Tiesa, įspėsiu, kad tikslių vietų nenurodau, tik gana ilgą upės atkarpą. Nes vieno dalyko laikausi šventai: jei draugai kur nors nusiveža ir prašo tikslios žūklavietės rašiniuose neminėti – tyliu. Pažadą reikia tesėti.
Bet rašysiu esamuoju laiku, taip bus vaizdžiau, o ir sakiau – mano laikas skaičiuojamas kitaip.
Kur žuvys elgiasi neįprastai
Sugriebęs ties Merkine į savo glėbį greitąjį Merkį, Nemunas staiga pasisuka vos ne stačiu kampu ir, darydamas mažesnes bei didesnes kilpas, nuskuba Alytaus link. Merkio vandenys Lietuvos upių tėvui suteikia didesnės jėgos, tačiau dėl to jis netampa daug platesnis, o tik gilesnis, ir, jei ne statūs bei aukšti pakrančių šlaitai, veikiausiai Nemunas šiame ruože aprimtų bei toliau tekėtų kur kas platesne vaga.
Todėl, susiliejęs su vienu didžiausių savo intakų, upių tėvas vis dar išlieka toks kaip ir savo aukštupyje: greitas, veržlus ir nenuspėjamas. Nenuspėjamas žvejams, spiningautojams, nes kiekvienas jo vingis kupinas netikėtumų – niekada negali žinoti, kas sugriebs vandenin mestą masalą: salatis, šapalas, lydeka, gal net vis dažniau šiose vietose pasitaikantis sterkas ar staiga nutaręs paplėšikauti ūsorius.
Beje, pastarųjų žuvų šioje upės atkarpoje pagaunama itin daug ir didelių. Galima sulaukti ir tikrų siurprizų – srauniose Nemuno rėvose yra lašišinių žvynuotųjų: upėtakių, kiršlių. Žinoma, plauko jų čia ne tiek, kiek norėtųsi, bet plačiapelekiai kiršliai šiuose vandenyse tikrai nėra didelė retenybė. Na, bent jau nebuvo.
Tiesa, pasitaiko čia ir šamų, bet labai retai, jie dažniau susigundo dugnininkų siūlomais sliekais ir paprastai užkimba neūžaugos „buožgalviai“. Didesnieji prisilaiko Nemune žemiau mano minimų vietų, iš kur gali lengviau pasiekti Kauno marias.
Mūsų meškeriotojai Nemuną aukščiau Alytaus dažniausiai vadina upės aukštupiu. Taip būtų iš tiesų, jei Nemunas prasidėtų nuo Baltarusijos pasienio, tačiau pažvelgę į Europos žemėlapį pamatysime, jog nemenka upės dalis atitenka kaimyninei respublikai. Todėl tose apylinkėse yra tikrų tikriausias jo vidurupis, jis tęsiasi, pasak hidrologų, iki santakos su Nerimi.
Tačiau žvejai yra ir savaip teisūs – įpratusiems prie palyginti ramios Nemuno tėkmės ties Birštonu, Prienais ir, juo labiau žemiau Kauno HE, šiose vietose upė yra visiškai neatpažįstama, ji atrodo lyg ką tik užgimusi. Smarkiai skiriasi ir vyraujančios žuvų rūšys – tokios labiau būdingos didelių upių aukštupiams.
Iki atrandant minėtas žūklavietes dažniausiai traukdavau Nemuno žemupio link. Dauguma Kauno, gal ir Vilniaus spiningautojų taip elgiasi ir dabar – ten garsiosios dambos, tarp kurių, gerai perpratus vietinės žūklės ypatumus, beveik visuomet įsiūlysi masalą vienai kitai lydekai, pagausi šapalą, salatį, sterką, šamą, meknę, apie ešerius nė kalbėti neverta. Žodžiu, upės žemupyje, laimikis meškeriotojui daugiau ar mažiau garantuotas.
Nemuno aukštupio plėšrūnės aikštingesnės, be to ten nėra tiek daug lydekų ar ešerių, kurie ne taip smarkiai masalams išrankūs ir ne taip jautriai reaguoja į orų permainas. Tačiau aukštupio salačiai ir šapalai savo dydžiu gali drąsiai varžytis su „žemupiniais“, o kiekiu tikriausiai juos ir pranoksta.
Teko kalbėtis su paupio gyventojais. Jie bent jau tuo metu, ir kuriuos kalbinau, vis pabrėždavo, kad čia yra nemažai karšių ir šapalų. Faktas, jog tai žuvys, kurias galima sumeškerioti plūdine, veikiausiai spiningauti vietiniai dzūkai nelabai buvo linkę.
Tad nusibodus lydekoms dantis skaičiuoti, bent penkerius metus iš eilės dažniau paskui salačių ir šapalų uodegas laksčiau jau ne į Žemaitiją, bet į Dzūkiją prie Nemuno. Ir ne tik todėl, kad ten yra minėtų žuvų bene didžiausios populiacijos, tačiau dar ir dėl to, jog šiame krašte upė palyginti menkai spiningo brolių lankoma. Smagu, kai porą kilometrų panemune nuėjęs nė vieno kolegos konkurento nesutinki. Kartais net sunku patikėti, kad prie upės takai nepraminti – juk tai Nemunas...
Yra bent porą priežasčių, kodėl meškeriotojai čia užsuka gana retai. Viena jų – į šią upės dalį jau daug metų nebeatplaukia lašišos. Jas žvejojantys išstudijuoja upes tarsi pigaus restorano meniu, tad nekimbant lašišažuvėms rankas pamiklina gaudydami kitas žuvis. Antroji – šalia Nemuno aukštupio (tegul taip ir bus – mums tai aukštupys) nerastume didelių miestų, autostradų, prie tų vietų, kur aš žuvaudavau, tekdavo važiuoti duobėtais, kreivais, klaidžiais kaimo keliukais ir dar bent kilometrą pėdinti pėsčiomis.
Kita vertus, todėl ir paupiu žingsniuoti pavargsti lyg upėtakiaudamas, nes tenka karstytis stačiais skardžiais, braidyti per klampias ir šaltiniuotas bei aukšta žole apaugusias pakrančių pievas, brautis pro žilvičių krūmynus. Bet taip atsitinka ne visada, tiksliau – taip buvo dar anksčiau, kuomet betyrinėdamas upę susiradau geresnes vietas žūklei.
Vėliau jau daugmaž tiksliai žinojau, kurią rėvą šapalai labiau pamėgę, kur galima tikėtis salačių, kur tyko savo aukų vietinės lydekos. Kartais pasitaiko, jog įgrįsta tose pačiose vietose spiningauti, be to juk šimtaprocentinis kibimas niekada nėra garantuotas, todėl ir vėl eini, ieškai...
Pripratusiems spiningauti kur nors Nemune ties Jurbarku, Viešvile ar dar žemiau, pradžioje gana sunku perprasti vietinių plėšrūnių įpročius. Nes jos kažkaip keistai susimaišiusios ir neretai tos žuvų rūšys, kurios pagal visus dėsnius turėtų medžioti ramioje tėkmėje, gylyje, kažkodėl sumąsto maitintis sekliose rėvose. Arba atvirkščiai – sraunumų mėgėjos kimba lėtos srovės įlankose.
Šlept, šlept per šapalų žūklavietę...
Kaip pavyzdį galiu papasakoti kaip sykį naujai atrastoje tos Nemuno atkarpos žūklavietėje iš Alytaus atvažiavęs spiningautojas man taip gražiai nušluostė nosį, kad visas prieš tai ant jo sukauptas pyktis bematant atlėgo. O pykti buvo dėl ko.
Nukakome su draugu Andriumi prie Nemuno vos prašvitus su mintimi susirasti naują vietą spiningavimui. Radom. Ten net ir mašiną netoli nuo vandens galima pasistatyti, ir upės ruožas šapalams bei salačiams iš pirmo žvilgsnio pasirodė labai tinkamas. Beje, vėliau išaiškėjo, jog mes tikrai neklydom.
Andrius nuėjo prie sraunios rėvos, aš nubridau kiek žemiau – labai jau gundanti pasirodė beveik nuo pat kranto iki Nemuno vidurio išsiplėtusi sala. Kadangi kol kas regėjimu nesiskundžiu, dar iš tolo pamačiau, kaip prieš ją taškosi šapalai. Ir ne šapaliukai, o tie tikri bukasnukiai šapalai.
Toje žuvų „maudykloje“ staigiai sukosi srovė, seklėjo dugnas ir tarp virš vandens iškilusių kelių stambių riedulių tįso vandenžolių kasos. Žodžiu, tokia tipinė šapalų buveinė. Nors jie siautėjo ties labiausiai nuo kranto nutolusiu salos kraštu, bėgti ten lyg akis išdegęs kol kas neskubėjau.
Dar nepriėjus keliolika metrų iki žolių ruožo aptikau nedidelę duobę, kur, mano manymu, galėjo tupėti lydeka. Neapsirikau – gal penktą kartą užmetus voblerį spiningas sulinko ir aš be vargo parsitempiau kilograminę aštriadantę.
Gerokai sunkiau pasirodė iš jos gerklės kuo preciziškiau iškrapštyti abu masalo trišakius. Kol įnikęs į „operaciją“ replėmis traukiau kabliukus, net nepastebėjau, kaip iš krūmų išlindo kažkoks spiningautojas. Pamačiau jį išgirdęs: „Labas, kaip sekasi?“.
Net krūptelėjau – juolab netikėta, nes, kaip minėjau, kitų žūklautojų čia reta. Taigi žvejys mandagiai pasisveikinęs visai nemandagiai nubrido tiesiai priešais mane kaip tik ten, kur buvau nutaręs gaudyti šapalus. Taip tiesiog šlept, šlept ir be didelių ceremonijų atsistojo vos ne prieš nosį spiningo užmetimo atstumu.
Supratau, jog žmogus čia lankosi ne pirmą sykį ir tiksliai žino, kur reikia žuvauti. Bet juk tai ne priežastis taip elgtis – nors upė visų, tačiau elementarus padorumas, matyt, ne visiems...
Nutariau nemoralizuoti, negadinti sau ir kitam nuotaikos gražų rytmetį. Kiek paėjėjęs krantu bei perbridęs siaurą seklią protaką atsistojau labiausiai pasroviui nutolusiame salos gale, kur irgi tėkmėje plaikstėsi žolių kasos, irgi matėsi išlindę iš vandens akmenų kupros, tad irgi turėtų būti šapalų.
Pasikeičiau lydekinį voblerį mažesniu, mėtau ir akies krašteliu vis stebiu kaip ten anam žvejui sekasi. O sekasi jam tiesiog puikiai: maždaug kas penki metimai balto metalo sukriuke spiningautojo įrankį lenkia daugiau nei kilogramą sveriančios lydekos.
Kiek jis jų pagavo, sunku pasakyti, juk nestovėsi akis išpūtęs. Aš tik girdžiu kaip traukia laimikį, mačiau, berods, tris ar keturias. Keisčiausia, jog lydekos kibo pačioje rėvoje. Galiu prisiekti, kad regėjau ten ne šapalus, nors vieta, mano supratimu, visai netinkama lydekoms...
Tęsinys kitame rašinyje.
Romualdas Žilinskas
