Nekibo, nekibo, bet kai jau pradėjo...
Veikiausiai šitą straipsnį reikėtų rašyti maždaug po dešimties mėnesių, kuomet vėl prasidės masinis žiobrių meškeriojimas. Tačiau po tiek laiko kai kurios smulkmenos iš atminties išsitrins, o jos kaip tik gali būti esminės, kodėl šios žuvys gerai arba prastai kimba. Kita vertus, kas norės, susiras rašinį kitąmet.
Kaip žinia, šiais metais buvo du upių tvinimo laikotarpiai, kurie turėjo didelę įtaką žiobrių žūklei. Pirmąsyk upių vanduo pakilo, kaip ir privalo pakilti, t. y. per pavasarinį polaidį, o tai reiškia, kad kovo mėnesio pradžioje. Vertinant pastarojo dešimtmečio polaidžius, pastarasis, sakyčiau, buvo nei mažas, nei didelis, tad artėjantis žiobrių migracijos ir žūklės metas, regėjosi, bus irgi „normos ribose“.
Tačiau po to viskas tarsi apsivertė aukštyn kojomis – balandžio mėnesio viduryje kelias savaites liję lietūs taip užtvindė upes, kad ankstyvo pavasarinis potvynis nublanko prieš pastarąjį. Dar blogiau – vandens lygis laikėsi ne kelias dienas ar savaitę, tačiau slūgo labai pamažu...
Kur „išgaravo“ žiobriai?
Vėlgi niekam jokia paslaptis, kad pirmieji žiobriai pasirodo Dauguvoje, Lielupėje, Ventoje ir jų intakuose, taip pat Nemuno žemupyje ir artimiausiose į jį įtekančiose upėse. Gal be reikalo nukrypstu į Latvijos upes, bet, reikėtų atkreipti dėmesį, kad Lietuvos meškeriotojai jau bent dešimtmetis kaimyninėje šalyje žiobrių migracijos periodu yra dažni svečiai, juolab kai kurie minėtų upių intakai (tarkim, Nemunėlis), minėtoji Venta, yra mūsų teritorijoje ir čia lietuvaičiai žvejai itin sėkmingai žiobriauja.
Ne išimtis buvo ir šie metai, bet dar sykį pakilęs upių lygis turėjo įtakos sėkmingai žiobrių žūklei. Prisipažinsiu, kad nemeškeriojau nei Ventoje, nei Nemunėlyje, tačiau, kiek teko bendrauti su ten žuvavusiais, dėl aukštesnio vandens lygio, sustiprėjusios tėkmės ir nuplautų nuo pakrančių šiukšlių žvejoti ir ten tapo gerokai sunkiau, tad laimikiai buvo menkesni nei pernai ar užpernai, arba teko gerokai keisti žūklavimo taktiką, daug vargti, kad pasiektum bent jau panašius rezultatus.
Identiška situacija susidarė ir Nemuno žemupyje. Nors gal buvo ir dar prasčiau, nes trumpai ragavę masalus žiobriai tarsi kažkur išgaravo, jų kibimas neįsibėgėjo iki to „tikrojo“ kasmetinio lygmens.
Bet prasčiausiai sekėsi Vidurio Lietuvos meškeriotojams, kadangi tame pačiame Nemune aukščiau Jurbarko, Dubysoje, Nevėžyje ir juo labiau Neryje, pasitaikė tik pavieniai žiobriai, galimai neišplaukę nuo pernai į jūrą arba atkeliavę pirmieji „žvalgai“ – per pusdienį sumeškerioti tris ar keturis šių žuvų vienetus jau buvo didelis pasiekimas ten meškeriojusiems žvejams.
Aš, suprantama, daugiausiai žiobrius gaudžiau Neryje, kelis kartus Nemune, porąsyk Nevėžyje. Pastarojoje upėje žuvavau anksti pavasarį dar iki antrojo upių pakilimo, tad vargu ar galėjau tikėtis gero kibimo. Taip ir nutiko – vienas žiobris per pusdienį nesiskaito...
Kadangi daugiausiai rašau apie Nerį, nes tą upę pažįstu geriau nei bet kurią kitą, čia nutiko įdomus dalykas. Beje, panašiai vyko ir kitur, tačiau to negaliu pakomentuoti, kadangi per kelias dienas pakeisti žūklavietes paprasčiausiai neturėjau nei galimybių, nei noro, nes...
O dabar jau pasakoju tai, ką ruošiausi papasakoti, viskas, ką lig tol užrašiau, buvo tik apibendrinanti įžanga.
Kimba, kada niekas negaudo
Dar gegužės pirmomis dienomis vandens lygis Neryje laikėsi neįprastai aukštas, o žiobriai, ką ir minėjau, masalus ignoravo arba retsykiais ragavo tik „atbulais dantimis“. Vietiniai meškeriotojai jau beveik prarado visas viltis, kad šių žuvų kibimas bent kiek pagerės, Neries pakrantėse galėjai pamatyti vos vieną kitą žvejį, kai ankstesniais metais tokiu laiku jų būdavo pilnos pakrantės. Galbūt didžiausi optimistai ir bandytų laukti migruojančių iš jūros žiobrių masinio kibimo protrūkio, tačiau gandai iš Nemuno, Nevėžio, Dubysos sklido irgi nekokie.
Todėl tik giedras ir vis šylantis oras išvadindavo žvejus užmesti meškeres žiobrinėse vietose – vis geriau sėdėt prie vandens nei namuose... Kita vertus, toks sėdėjimas su užmestomis dugninėmis nebuvo panašus į poilsinį, kadangi nešamos aukšto vandens srauto pakrančių šiukšlės ir pernykštės supuvusios žolės kabindavosi už valo, o šiuos nesklandumus galima toleruoti nebent tada, kuomet gerai kimba žuvys.
Gegužės pirmomis dienomis pūstelėjo šiaurės rytų vėjai, atvėso, apniuko, nulijo, žodžiu, oras vėl subjuro. Prie Neries su meškere nebuvau kone savaitę, bet visgi nusprendžiau iš pat ankstaus ryto eiti žvejoti. Gegužės 6 d., ketvirtadienį, kaip ir sakiau, meteorologinės sąlygos, jei remsimės žvejų patarimais, teoriškai buvo pačios nepalankiausios, bet planų nekeičiau ir atėjau prie vandens. Dideliam mano nustebimui, Nerį radau gerokai nuslūgusią. Ir tai įvyko vos per dvi ar tris dienas – vėl kažkokia anomalija...
Vos spėjau užmesti meškerę – kibimas. Ištraukiu – žiobris. Nei didelis, nei mažas – standartinis Neries žiobris, nes tokių stambių, kaip Latvijoje, šioje upėje pasitaiko retai.
Vėl užmetu dugninę. Dar viena tos rūšies žuvis keliauja į krantą. Po to dar ir dar... Kažkas neįtikėtino, nes, kaip minėjau, oras tikrai „nežvejybinis“. Ir taip galvoju ne aš vienas, nes paupyje nemačiau jokio meškeriotojo.
Jei ir toliau rašyčiau, kad žuvavau vienas, veikiausiai galėčiau pasakoti bet ką, nes vis tiek niekas to nepaliudytų. Betgi atėjo dar vienas pažįstamas žvejys, kuris kaip ir aš, numojo ranka į prastą orą ir nekeitė planų. Kaip vėliau man sakė, specialiai pasiėmė savaitę atostogų, kad galėtų pažuvauti žiobrių, tačiau žiobriai, deja, nekimba. Tiksliau nekibo, nes, kaip jau supratote, jie tą dieną masalus čiupo tarsi paklaikę.
Krante sėdėjome vienas šalia kito vos kelių metrų atstumu. Tačiau aš neskaičiavau, kiek jis pagavo, jis neskaičiavo, kiek aš sumeškeriojau, nes paprasčiausiai nebuvo kada dairytis – žiobrių žūklė buvo veikiau panaši į darbą, bet ne į normalią žvejybą. O kaip kitaip pavadinsi, jei užmeti vieną dugninę ir išsyk vynioji kitą meškerę, nes jos viršūnėlė jau purtosi. Tada nukabini nuo kabliuko žiobrį arba ištrauki nučiulptą masalą, tačiau bet kokiu atveju tenka vėl iš naujo kabinti „matilius“ ant kabliuko, vėl mesti, vėl traukti...
Meluočiau, jei sakyčiau, kad masalus rijo tik žiobriai, nes neretai uodo trūklio lervas nukąsdavo aukšlės, gružliai, bet tai tik apsunkino padėtį – kėdę žūklavietėje pasistačiau, tačiau ant jos taip ir neprisėdau.
Nežinau, kiek būtų trukęs „tūpt stot“ procesas, tačiau prapliupo lyti. Ir taip smarkiai, kad tiek aš, tiek kolega jau po pusvalandžio buvome šlapi iki apatinių. Pagal meteorologų prognozes galėjo palyti tik trumpai, o čia – ilgai trunkanti smarki liūtis...
Žiobrių per kelias valandas pagavome bala žino kokį kiekį, pamečiau skaičių, galiu pasakyti tik tiek, kad ne dešimt ir ne dvidešimt, ir net ne trisdešimt. Turiu omenyje, kiekvienas. Gal dar būtume žuvavę, dar visas vakaras prieš akis, bet azartą atšaldė lietus ir šiaurės vėjas. Žodžiu, išsiskirstėm, nutarėm ateiti į tą pačią vietą rytoj.
Šimtas? Ne, daugiau!
Deja, kitos dienos rytas buvo toks pats, kaip anos dienos popietė. Na, gal švelnesnis, nes vėjas praktiškai nurimo, oro temperatūra pakilo, bet lietus vis tebelijo, tiesa, kur kas menkiau. Ir vėl koją pakišo meteorologai. Bent jau man. Pagal prognozes lietus turėjo baigtis per pietus. Tad atsikėlęs anksti ryte nusprendžiau neskubėti, palaukti kol nustos krapnoti. O ir labai į žūklę nesiveržiau, nes po vakarykštės „mankštos“ maudė kojas, tikrai nesitikėjau, kad gali pasikartoti toks intensyvus žiobrių kibimas.
Bespoksodamas pro langą į apniukusį dangų, visgi apsigalvojau – nuojauta kuždėjo, jog tas dangus vargu ar išsiblaivys iki nurodyto laiko. Užsitempiau bridkelnes (jos labai gerai lyjant), neperšlampamą striukę ir nupėdinau į paupį.
Ateinu, bičiulis tupi toje pat vakarykštėje vietoje.
– Seniai čia?
– Gal kokias tris valandas.
– Ir kaip? Kiek pagavai?
– Nepatikėsi... Spėk.
Neatspėjau. Nes žiobriai kibo dar geriau nei vakar. Aš neįsivaizdavau, kaip gali geriau, bet dabar tai pamačiau akivaizdžiai. Būdavo, kad visos keturios dugninės (bičiulis irgi gaudė su dviem meškerėmis) vienu metu gulėdavo krante, nes žuvis traukėme dviem rankomis. Kadangi lietus lijo su penkiolikos-dvidešimties minučių pertraukomis, ypač godžiai žiobriai griebė masalus per pat lietų.
Nors ir tos pertraukos buvo ne pertraukos, nes, kaip ir vakar, į žuvų puotą įsijungdavo aukšlės ir gružliai. Tiesa, pagavau dar ir vidutinio žiobrio dydžio ožką, kurią paskutinį sykį šioje Neries atkarpoje buvau ištraukęs prieš devynerius metus.
Tokiu tempu galima žuvauti nebent turint daugiakovės čempiono titulą ir esant pačiame jėgų žydėjime. Bet esmė net ne tame – tai jau darosi nebeįdomu. Pažvejojau gal penkias valandas, vargu ar daugiau, tokiais atvejais į laikrodį nežiūriu.
Vakarop oras išgiedrėjo, bet žuvys kibo ir toliau, nors jau menkiau – žiobrio tekdavo palaukti apie penkiolika minučių. Jei taip „menkiau“ jie būtų kibę ir balandį, tvirtinčiau, jog buvo puikus sezonas. O dabar per dvi dienas masalus puolė ryti visi tie žiobriai, kurių nepagavau šįmet ligi tol – toks įspūdis, kad upė tarsi atidavė „skolą“.
Veikiausiai domina, kiek žiobrių abu pagavome? Nesakysiu tikslaus skaičiaus, bet jis buvo didesnis nei šimtas. Išties suskaičiuoti tiksliai netgi neįmanoma, nes elementariai nesuspėji, susipainioji...
Įdomūs pastebėjimai. Aš, nors stovėjau vos už kelių metrų, dugnines mesdavau maždaug 10–12 m nuo kranto. Draugas masalus pateikdavo per ištiestos meškerės ilgį, bet su pusantro karto sunkesniu svareliu. Tai normalu, nes ties manim dugno pagilėjimas buvo labiau nutolęs, išplatėjęs, o ties juo griova staigiai pasisukusi siaurėjo ir glaudėsi visai šalia kranto. Mano žūklavietėje gruntas iš smėlio su žvyro priemaiša, šiek tiek duobėtas, o prie bičiulio – iš gryno žvirgždo ir lygus kaip stalas.
Jei paskaičiuočiau kibimo intensyvumą, bičiulis žiobrių ištraukė turbūt tris kartus daugiau. Veikiausiai dėl to, kad jam palei nosį buvo didesnė šių žuvų koncentracija, o mano žūklavietėje jos labiau išsisklaidžiusios, be to masalus dažniau atakavo smulkmė. Gal buvo ir kitų priežasčių, viena jų – dvidešimties metų amžiaus skirtumas, dėl ko vieno žvejo „apsukos“ didesnės nei kito.
Dar vienas skirtumas. Man daugiau pasitaikė smulkesnių žiobrių. Nors visumoje kibo labai įvairių gabaritų žuvys – nuo visai mažų iki „latviško“ dydžio.
Tiesa, tą dieną niekas, bent jau kiek mes matėme, žuvaut neatėjo. Girdėjau, kad šeštadienį ir sekmadienį vietiniai meškeriotojai irgi pakankamai sėkmingai žvejojo. Ir aš kelias valandas bandžiau laimę paskutinę dieną prieš žiobrių „draudimą“. Sumeškeriojau šešis, porą kuojų, ešerį...
Kam vėliau pasakojau apie tai ir kiek pagavome žiobrių, mažai kas tikėjo. Veikiausiai nepatikėsite ir jūs. Aš irgi nelabai atsimenu tokių dienų. Gal kažkada labai, labai seniai...
Baigęs šį straipsnį paskambinau ichtiologui Tomui Virbickui. Jo paaiškinimai logiški, įtikinami. Žiobrių migracijos pradžioje pakilęs vanduo ir žema jo temperatūra privertė šias žuvis likti Kuršmarėse arba sustoti Nemuno duobėse ir laukti iki nukris vandens lygis, pakils jo temperatūra ir tada tęsti kelionę į nerštavietes.
Todėl, kai susidarė palankios sąlygos, jie plūstelėjo upėmis aukštyn visi išsyk, urmu. Ir tai matėsi, nes kaip sakiau, masalus čiupo įvairių dydžių žuvys. Tai neretas atvejis, bet paprastai tarp smulkių ir stambesniųjų kibimo būna bent kelių valandų pertrauka – žūklavietę palieka vienas žiobrių būrys ir atplaukia kitas, o būriuose vyrauja vieno amžiaus ir dydžio tos rūšies žvynuotosios.
Tai būtų tiek apie šiųmetį pavasarinį žiobrių gaudymą. Žuvausime juos ir vėliau, bet jau po neršto, priminsiu, kad nuo gegužės 15 d. iki birželio 15 d. žiobrių gaudymas draudžiamas. Vėliau bus ir kitas rašinys.
Romualdas Žilinskas
