Naktiniai mąstymai apie naktinį karšių gaudymą. Kas liko nepasakyta
Kadangi straipsnį apie naktinį karšių gaudymą rašau rugpjūčio mėnesį, reikėtų atkreipti dėmesį į faktą, kad šis mėnuo yra tarsi pereinamasis iš vasaros į rudenį, ir jo tamsusis paros metas pailgėja nuo 8 iki 10 valandų. Su naktine žūkle tai turi tiesioginį ryšį, kadangi šiltas vakaras per ilgesnį laiko tarpą gali virsti šaltoku rytu.
Tiesą sakant, tokie dalykai nutikdavo prieš pusšimtį metų, nors juos dar atsimenu. Dabar, dėl visuotinio klimato atšilimo, būna veikiau taip – tvankus vakaras tampa sąlyginai vėsiu rytu. Kaip ten benutiktų, bet vis tiek per naktį oro temperatūra nukris gana ženkliai ir kuo labiau į pabaigą rugpjūtis – tuo daugiau šios temperatūrinės „žirklės“ jausis.
Suprantama, aš čia kalbu apie tas dienas, kada ilgesnį laiką įsivyrauja sausi ir karšti orai. Bent jau iki rugpjūčio trečios dekados tie orai pastaruoju metu išties būna sausi, giedri, temperatūra diena pakyla iki 25 °C ir dar daugiau, tai itin juntama rytinėje Lietuvos dalyje. Apskritai rugpjūtis mūsų šalyje yra giedresnis už liepą.
Kai viskas aplink išrasoja
Naktinė žūklė tokiu atveju turi vieną mane erzinantį nepatogumą – diena šilta, net karšta, tad žvejodamas rengiesi irgi atitinkamai. Tačiau paryčiui jauti, kad lyg ir vėsu.
Bet tai dar niekis, blogiau, kuomet ima kristi sodri rasa. Antroje vasaros pusėje taip atsitinka vis dažniau, nes ilgėjančios naktys ir paros temperatūrų skirtumai, giedra, kuri tiesiogiai susijusi su aukštu slėgiu, sąlygoja, kad išrasoja ne tik krantų žolė ir medžiai, tačiau ir žvejų meškerės.
Pasitaiko rytų, kuomet rūkas stoja siena ir drėgmė tokia, kad jautiesi tarsi išmaudytas. Lyg tyčia tuo metu prasideda visai neprastas kibimas, tačiau: tai valas limpa prie meškerykočio, tai meškerė slysta iš rankų. Net jaukas pasidaro skystesnis, sunku suformuoti rutulius, nes jis sutraukia aplinkinę drėgmę. O ir paprasčiausiai žuvauti nesmagu, kadangi žvejys – ne žuvis ir drėgnoje terpėje jaučiasi nepatogiai. Taip nutinka dar neišaušus, aš juk kalbu apie naktinę žvejybą.
Jauką derėtų laikyti uždengtą, kad jis neišsikvėptų tiesiogine ta žodžio prasme, neišsausėtų arba, kaip šiuo atveju, neprisitrauktų atmosferinės drėgmės.
Su nepatogumu, kad rasos meškerės, teks susitaikyti, bet drabužius derėtų pasirinkti apsidraudžiant tokioms sąlygoms. Tam ir yra striukės, kelnės, kostiumų komplektai iš plonos membraninės medžiagos, šie rūbai skirti nebūtinai saugoti nuo lietaus. Norfin drabužiai kol kas lygių žvejybinės aprangos gamintojų tarpe neturi ir dėl to, manau, nesiginčys niekas.
Galiausiai – tinkamai apsirengus uodai nekąs, erkės nesisiurbs. Ir jau vien to pakanka, kad pamąstytumėte ar išties gerai pasiruošėte naktinei žūklei.
Apavas žuvaujant naktį irgi turėtų būti ne bet koks. Gerai, jei pakrantė sausa, krantas lygus, nušienautas arba net pabarstytas žvyru, asfaltuotas, įrengti specialūs lieptai, kaip komerciniuose tvenkiniuose – gali avėti nors ir šlepetes.
Tačiau ten žvejoja tik mažesnioji dalis meškeriotojų, dauguma ieško naktinei žūklei mažiau lankomų vandens telkinių, kur iš tiesų gali pasijausti, kaip aš mėgstu sakyti, susiliejęs su naktimi. Visgi tas „susiliejimas“ turi ir kitą lazdos galą, nes aplink – aukšta rasota žolė, o traukdamas žuvį gali išsitraukti ir basą koją, nes batai liko įstrigę priekrantės dumble.
Jei įdėmiai žiūrite į nuotraukas, kurias pateikiu šiam straipsnių ciklui, pamatysite, kad esu apsiavęs bridbačiais. Senos tos nuotraukos, nevilkiu juk firmine Norfin apranga, o ir tie bridbačiai jau seniai kažkur „utilizuoti“, bet tokio apavo neatsisakau ir dabar.
Juolab šiuo metu galima įsigyti ne guminius, kaip tose nuotraukose, bet gerokai lengvesnius, patogesnius bridbačius. Kiek stebiu žvejojančius mūsų meškeriotojus, matau du kraštutinumus – arba eina į žūklę kaip į pasivaikščiojimą, t. y. su sportiniais bateliais, netgi su basutėmis, arba užsivelka bridkelnes.
Trumpi aulinukai irgi ne išeitis. Į juos pribyra visokių šapų, aš nuolat krapštydavau iš vidaus sraiges, kurios kažkaip įsigudrina įkristi nuo aukštų žolių į batus. Yra užveržiamų tokio tipo batų, kurių aulai užsitraukia specialiais raišteliais, turiu ir tokius. Bet keliai, šlaunys, jei apsivilkote ne membraninius drabužius, vis tiek šlaps, bet to bus pavojus traukiant žuvį aulinukus prisemti. Tad – bridbačiai ir tik jie. Tokia mano nuomonė.
Kadangi jau kalbėjau apie išsiruošimą naktinei žūklei ilgesniam laikui, kai vežatės ne tik meškeres, tačiau ir palapines bei antrąsias savo puses, tuomet (čia, kad mažiau zyztų...) nupirkite žmonoms, draugėms aulinukus.
Bridbačių nesiūlau, kadangi naktį moteriškės paprastai miega, jos veikiausiai nežvejos, nors tokių tikrai yra, neatmetu ir šios galimybės. Visgi dauguma, kad diena neprailgtų, po pievas braidžios ir laumžirgiais bei peteliškėmis grožėsis, gal uogaus, gal grybaus – gamtoje ras ką veikti.
Pasakysiu paslaptį – geriausi ir atitinkamo apipavidalinimo žvejybiniai aulinukai yra Kamik, ši firma apie moteris žūklėje irgi pagalvojo. Beje, kaina žūklės parduotuvėse, lyginant su specializuotomis moteriškos avalynės parduotuvėmis, juokingai maža. Internetą juk turite, palyginkite.
Dar norėčiau sugrįžti prie rasotų meškerių ir ištižusio jauko. Nedaug žvejų ima į žūklę paprasčiausius skudurėlius (medvilninius, suprantama) arba po pašaro ruošimo rankoms, sudrėkusioms meškerėms nuvalyti skirtus specialius nedidelius rankšluosčius, kurių galima įsigyti žūklės prekių parduotuvėse.
Tokie dalykai apskritai nepopuliarūs, na, čia tarsi žvejų estetų prasimanymas. Tuomet ir mane galite priskirti šiai meškeriotojų kategorijai.
Trumpai apie valą
Valų, meškerių, ričių aprašymas tik užimtų vietą, nes nieko naujo šiuo klausimu pasakyti negaliu. Juk apie tai rašyta daug sykių, kada aptarinėjamas karšių gaudymas apskritai, o naktis tai ar diena – koks skirtumas renkantis šią įrangą.
Na, galbūt tarsiu kelis žodžius apie valą. Labai storos gijos nereikia, kadangi karšis nėra labai kovinga žuvis, ji greitai pavargsta, gaudome ne tėkmėje, todėl visiškai pakanka 0,16–0,18 mm pagrindines monofilamentinės gijos ir atitinkamai 0,01–0,02 mm plonesnių pavadėlių.
Tiesa, monofilamentinis valas geriau skęstantis arba bent jau neutralaus plūdrumo, bet ne plaukiantis. Juk gaudome su waggler plūde. Geri yra specialiai match žūklei skirti valai, jų apstu žūklės prekių parduotuvėse, bet nereiškia, kad jie visi tvirti ir atitinka užrašus ant pakuočių. Tad siūlau išbandytus praktiškai.
Aš taip sakau todėl, kad kažkada esu atlikęs eksperimentus (ta tema „bręsta“ straipsnis) specialiose lengvosios pramonės laboratorijose, kur yra prietaisai siūlų tempimo lygiui, stiprumui, storiui nustatyti. Jūs nepatikėtumėte, koks didelis skirtumas tarp įvairių valų stiprumo, kaip skiriasi realus ir deklaruojamas gijos diametras.
Beje, net geriausi monofilamentiniai valai sensta, tai irgi turėkite omeny, juos neigiamai veikia ultravioletiniai spinduliai, vandens cheminis užterštumas, galiausiai tai, kad jie nuolatos yra suvyniojami, išvyniojami, tempiami žuvų ar užsikabinus kabliukui už šiekštų, žodžiu, nusidėvi šios gijos ir mechaniškai. Todėl rekomenduojama kas sezoną įsigyti naujas.
Apie naktinę karšių žūklę neseniai skaičiau viename rusų žurnale. Tiesa, straipsnis rašytas prieš dešimtmetį. Bet vis tiek buvau nustebęs, kadangi autorius pasakoja, kaip jis kažkokioje tos šalies upėje, deja, neįsidėmėjau kokioje, karšius žvejoja su 0,30–0,35 mm storio valais. Rusijoje gal ir yra labai stambių karšių, bet juk jie negali sverti po 10–15 kg. Nors rastume ir pas mus dar panašiai meškeriojančių.
Daug jauko, labai daug...
Gerokai plačiau pakalbėsiu apie jauką ir masalus. Jei jau susiruošėte karšiauti, nesvarbu – dieną ar naktį, turite pasiruošti labai daug jauko.
Vienai nakčiai paprastai pasiruošiu didžiulį sportininkų naudojamą kibirą, jei neklystu, jame telpa 18 l jauko. Bet kartais netgi to kiekio būna mažai, tad vežuosi bent porą standartinių 0,5 kg prievilo pakuočių atsargai. Jauko paprastai pritrūkstama vasaros pabaigoje, kai naktys gerokai ilgesnės nei birželį ir, jei karšiai kimba ištisą naktį be pertraukos (retai, bet taip būna), tada drąsiai galiu tvirtinti, kad reikės apie 20 l jauko.
Dar iš vakaro į žūklavietę sumetu apie 5–8 l jauko, o vėliau maždaug kas pusvalandį įmetu porą rutulių. Nedidelių, tokių kaip standartinis mandarinas. Tačiau jei karšiai masalą čiumpa labai aktyviai, imu jaukinti dažniau. Paprastai, ištraukęs vieną jų, įmetu į vandenį ir vieną rutulį. Visai nesvarbu, kokio dydžio toji žuvis – 300 g karšiokas ar 2 kg „ližė“.
Bet niekada to nedarau sužvejojęs kuoja, raudę ar plakį, tada jaukinu pagal anksčiau nusakytą planą. Nekreipiu dėmesio, kaip elgiasi kiti meškeriotojai, aš turiu savo jaukinimo sistemą, kuri iki šiol man pasiteisino.
Žinoma, šitiek daug jaukinti galima (ir reikia – antraip nerašyčiau) ten, kur iš tiesų vieta pažįstama, tikrai kimba žuvys, nes žinau atvejį, kada narai žūklavietės dugną rado nuklotą net pažaliavusių nuo dumblių ir prarūgusių perlinių kruopų kilimu. Beje, kai kuriuose tvenkiniuose naudoju ir aš tas kruopas, tik derėtų labai nepervirti, nes ištižusios labai smarkiai lipina jauką. Jos taip pat būna ir neblogas masalas.
Toks didelis jauko kiekis pilamas ir ne vien tam, kad prisikviesti ir išlaikyti žūklavietėje karšius. Kada tvenkinys iš tiesų žuvingas, jame apstu ir smulkmės, kuri sudoroja galbūt daug didesnę prievilo dalį nei suėda jūsų laukiami karšiai.
Jaukinant stovinčiame vandenyje, juolab tokiame palyginti menkame gylyje, labai lipnaus prievilo nereikia. Žinoma, tai neturi būti kokie nors „pakratai“, kuriuos apniks raudės ar plakiai (nors apniks bet kokiu atveju) ir karšiams nieko neliks, tačiau nuo upėje naudojamo prievilo pastarasis savo lipnumu labai skiriasi.
Yra kita svarbi detalė įvairaus tipo jaukams, nepriklausomai nuo to, kokio tipo vandens telkinyje gaudau. Mano supratimu, didelei žuviai tiesiog būtina, kad bent apie pusę prievilo sudarytų stambios frakcijos priedai.
Dabar vasara, todėl meškeriotojai gali apsieiti su pigesnėmis sudėtinėmis jauko dalimis, kadangi pakanka tik augalinės kilmės priedų. Kokiame nors prekybos centre prisiperku konservuotų kukurūzų, įvairių dribsnių, perlinių kruopų. Paprastai turiu turguje pirktų žirnių, kurie būna su luobele, nors jaukui tiks ir maisto parduotuvėse siūlomi, net ir skaldyti.
Yra tokių dalykų pirkti ir žūklės prekių parduotuvėse. Jei kaina tenkina arba tingite po prekybos centrus vaikščioti – kodėl ne, juk žvejybai bus siūlomi aukščiausios rūšies produktai. Būna grūdų rinkiniai, yra ir atskirai pirkti kukurūzų, žirnių, kviečių, kruopų ir panašiai.
Bet kokiu atveju viską sumaišau. Yra vandens telkinių, kur tikrai žinau, kad vietiniai karšiai labai mėgsta, tarkim, perlines kruopas ar kukurūzus, tada galima kitų priedų dėti labai mažai arba net visiškai jų atsisakyti.
Bazinį jauką, kurį, kaip supratote, perku iš žūklės prekių parduotuvės, nakčiai pasirenku dažniausiai tą populiarų geltoną. Geriausiai – specializuoti karšiniai jaukai, nors juos žvejai sportininkai baziniais tikrai nevadintų. Na, bet aš kalbu apie savąjį variantą, kuris sąlyginai pigus ir pakankamai efektyvus, nors atrodo „ūkiškai“.
Masalai... Tema labai opi, bet kartu ir įdomi. Kiekvienas vandens telkinys turi savo specifiką, tačiau vienintelis tikrai patikimas vilioklis yra paprasčiausias sliekas.
Kai kur karšiai įpratę ryti vietinių meškeriotojų siūlomus augalinės kilmės skanėstus, tada pastarieji nurungia sliekus. Tai gali būti ir perlinės kruopos, ir kukurūzai, ir žirniai, ir netgi šutinti kviečiai.
Žinau ežeriuką, kurio karšiai labai mėgsta apsiuvas. O viename tvenkinyje Kėdainių rajone prieš maždaug 15 metų labai sėkmingai visą vasarą žvejojau uodo trūklio lervomis, maudavau vos 2–3 lervutes ant mažyčio kabliuko, nors iki tol ir vėliau vietiniai karšiai, beje, tik stambūs, griebdavo ant kabliuko užmautus kukurūzo grūdą ir perlinę kruopą.
Šis telkinys apskritai labai keistas, nes jei ant kabliuko versi kruopą, o paskui kukurūzą, tai karšio kibimo nesulauksi, net kuojos į masalą žiūrės „kreivai“. Tačiau užnėrus minėtus masalus atvirkštine tvarka reikalai pakrypdavo teigiama linkme.
Gaudant karšius nereikėtų pamiršti ir musės lervų, jos labai tinka ne tik vienos, tačiau ir pagardina ant kabliuko užmautus augalinės kilmės masalus. Tipinis, o kartais ir „topinis“ masalas yra vienas stambus kukurūzo grūdas ir dvi musės lervos. Beje, toks masalas traukiant į krantą susuka pavadėlį – pamąstymui tiems, kurie nenaudoja suktukų.
Man apskritai visokie patarimai, na, maždaug, „gaudant atsargius karšius reikėtų pavadėlį jungti kilpa į kilpa“ yra atgyvenos. „Nelimpa“ ir pernelyg gudrios sistemėlės, nes kitąsyk išanalizavęs jas niekaip nesuprantu, kodėl į kambarį reikia lipti pro langą, kuomet tam reikalui yra durys.
Kibimo grafikas
Kalbant tik apie naktinę žūklę ir nenukrypstant į vakarą bei rytą, geriausia karšius, kaip ir daugumą karpinių žuvų, gaudyti maždaug iki vidurnakčio. Net jei jie kibtų visą naktį be paliovos, tai vis tiek apie 70–75 proc. karšių pagautumėte maždaug iki pirmos valandos nakties. Dar 20–25 proc., manau, sumeškeriotume valanda-dvi prieš švintant, ir tik gal kokie 5–10 proc. laimikio atitektų likusiai nakčiai.
Aišku, nutinka visko, yra buvę, kad didžioji dalis karšių užkibo prieš rytą arba šios žuvys masalus praktiškai vienodais laiko tarpais be perstojo ragavo visą naktį. Bet tai – veikiau išimtys iš bendro konteksto.
Karšiai masalą aktyviai pradeda čiupti dar gerai nesutemus, dėl to jaukinti reikėtų maždaug likus dviem valandoms iki sutemų. Tai tęsiasi iki vidurnakčio. Tada dažniausiai būna valandos ar net trijų valandų pertrauka ir vėl aktyvumo pliūpsnis prieš pat švintant. Kadangi birželio ir rugpjūčio naktų ilgis gerokai skiriasi, esant tokiam kibimo grafikui dabar galima ir nusnūsti. Bet nerekomenduoju, nes balažin kada jie sugalvos vėl kibti.
Priklausomai nuo oro sąlygų gali pasitaikyti, kad karšiai, kaip minėjau, bus vangūs visą naktį, bet „pagerintai“ ims ragauti masalus, tarkim, valanda iki brėkštant. Vienas variantų – vakare pūtė smarkokas šiaurys, atvėso ir sutemus oras nekito, tačiau artėjant rytui vėjas kardinaliai pasikeitė arba visai nusilpo, atšilo. Tokiu atveju nemenka galimybė, kad žuvys ims maitintis būtent paryčiui.
Regis, gerokai aš čia su savo mintimis panaktinėjau, jei karšių žūklė plūdine meškere tvenkiniuose vos sutilpo į keturis straipsnius. Galbūt kiti žvejai šias žuvis gaudo dar efektyviau, nes man pasitaiko ir visai nekibių naktų, nutinka, kad sumeškerioju daug karšių. Visko būna, todėl ir rašau tiek daug...
Romualdas Žilinskas
