Naktiniai mąstymai apie naktinį karšių gaudymą. Kad nesijaustum aklas
Norint visapusiškai komfortiškai ir užtikrintai jaustis naktinėje žūklėje, dera atitinkamai suderinti ne tik meškeres, tačiau ir turėti papildomos tokiam meškeriojimui įrangos. Įvadinį straipsnį apie naktinę karšių žūklę pabaigiau pasakojimu apie plūdę bei švieseles, tačiau norėčiau sugrįžti atgal – į tą laiką, kol nesutemo ir jūs dar tik ruošiatės žvejoti.
Manau, kad didelė dalis mano minimų pastabų veikiausiai tiks gaudant bet kokios žuvis, kurias meškeriosite plūdine meškere, galbūt ir dugnine. O kas pravers ir kitų žvynuotųjų žūklėje, suprasite iš konteksto.
Vykti į naktinę žvejybą aklai, su devizu „Dabar sugalvojau ir dabar važiuoju“ gali nebent visiškas diletantas. Atsidurti naktį prie nežinomo arba žinomo, tačiau tais metais jame nebandyto žuvauti, telkinio – reiškia ne ramiai ir turiningai, kaip dera meškeriotojui, praleisti naktį, o gadintis sau nervus.
Žūklė kukurūzų lauke
Trumpai norėčiau papasakoti istoriją, kaip du mano pažįstami meškeriotojai per liūtį vildamiesi, kad ji nustos, jau sutemus išsiruošė į vieną gana toli už Kauno esantį tvenkinį.
Ir jie iš tiesų atvažiavo į numatytą vietą, netgi pasistatė palapinę, užmetė dugnines. Tačiau lietus buvo toks smarkus ir taip tamsu, kad vyrai nusprendė palaukti ryto palapinėje. O tarp nendrių ant stovelių pastatytos meškerės – tegul būna, rytoj išsitrauks, gal net kas nors bus užkibę, juolab reikia dar jauką ruošti.
Dabar jau nepamenu, ar gaminosi jie tą jauką. Bet tikrai žinau, jog sušlapę, sušalę ir nusivylę lietuviškais orais pavartojo nemažą dozę „šildomųjų-raminamųjų“. Todėl rytas žvejams išaušo beveik popiet...
Koks buvo žvejų nustebimas, kai išlindę iš palapinės pamatė, kad jų dugninės užmestos į pažliugusią pievą po giedru dangumi, kur ganėsi vietinių ūkininkų karvutė. Jos buvo išrikiuotos šalia ūgtelėjusių kukurūzų (va, iš kur nendrės), o tvenkinys telkšojo visiškai priešingoje pusėje už kelių šimtų metrų. Visa laimė, kad karvutė kartu su rasota pievų žole nesušlamštė nevykėlių žvejų masalų (veikiausiai karvės sliekų nemėgsta) arba neįsipainiojo į valą, nes vyrai būtų turėję rimtų problemų.
Tiesa, tai įvyko prieš daug metų, kuomet visi važinėjo „žiguliais“ arba „moskvičiais“ ir neturėjo šiuolaikinių vietovės nustatymo prietaisų. Visgi ši istorija pamokanti ir dėl kitų priežasčių. Manau, supratote, ką turiu omeny.
Prieš užmetant meškerę
Taigi atvažiuoti prie vandens telkinio dera dar ryškioje šviesoje, kad galima būtų įsirengti žūklavietę ir stovyklavietę. Pastaroji nebūtina, nes gal palapinės nestatysite. Tačiau bent jau aplinką reikia apsitvarkyti jau vien todėl, kad aukštoje kranto žolėje sutemus galite išmėtyti daiktus, o ir apskritai reikėtų gerai orientuotis ne tik vandeny, bet ir sausumoje.
Manau, kėdė su atlošu naktinei žūklei labai pravers. Ne tam, kad joje patogu snausti, ten dar labai gera ir sėdėti. Meškeriosite stacionariai, tad nereikės krante stypsoti arba vėsinti užpakalio, rizikuojant gauti prostatos uždegimą, ant drėgnos žemės.
Yra ir nedidelių kompaktiškų kėdučių, jos telpa į kuprinę arba būna tarsi kuprinės priedas. Tačiau tokios kėdutės skirtos aktyvesnei žūklei, sėdėti visą naktį ištiesus nugarą bus nepatogu.
Geriau jau sunkesnė, didesnė, bet tikrai komfortabili kėdė su atlošu, porankiais, į kurių specialias ertmes susidėsite reikalingiausius žvejybai smulkius daiktus, masalus, netgi termosą su kava. Tokios kėdės irgi nėra sunkios, jos turi specialius dėklus, kuriuos galima užsikabinti ant peties ir kėdę visai normaliai neštis kelis kilometrus.
Nemanau, kad geras variantas žuvauti ir pro praviras automobilio dureles, pasitaiko mėgėjų taip elgtis. Paprastai prie telkinio specialių mašinoms aikštelių nebūna, tad iš aplinkos apsaugos inspektorių galite susilaukti atitinkamų piniginių paraginimų nutraukti tokio pobūdžio žūklavimą.
Suprantama, kad reikia gerai apžiūrėti ir žūklavietės dalį, kuri yra vandenyje. Vandenžolės auga labai greitai, galbūt prieš kelias dienas čia lankėtės, bet nebuvo jų tiek daug arba ten, kur augalai dabar mažiausiai pageidaujami.
Viskas labai paprasta – brendi ir rauni. Arba bent jau įsimeni, kur yra galimi kliuviniai, nes tamsoje jų gal nė nesimatys. Tačiau traukiama žuvis lyg tyčia bandys nerti ten, kur nenorėtumėte, kad ji nertų.
Ar naktį šviesa baido žuvis?
Kažkodėl tie, kurie nežvejoja naktimis, įsivaizduoja, kad ši žūklė neatsiejama su laužo deginimu. Turiu jus nuvilti, pamirškite pionieriškas manieras – laužų kurstymui nėra laiko. Nebent atsivežėte kartu savo moterišką pusę, kuri nenori miego, ją gelia uodai, tad pernakt juos bandys vaikyti dūmais. Jūs juk turite meškerę, žiūrite į plūdę, o ne medituojate akis įsmeigę į liepsną.
Kita vertus, deginti laužus bet kur – draudžiama. O žūklavietės paprastai nederinamos prie laužaviečių, ieškoma, kur žuvys gali kibti, bet ne malkų daugiau.
Tačiau žibintuvėlis ant galvos arba krūtinės – būtinas naktinės žūklės aksesuaras. Aš nesuprantu žvejų, kurie meškerioja naktimis gana dažnai, bet naudoja paprasčiausius buitinius „prožektorius“. Juk tai taip nepatogu.
Ant kaktos pritvirtintas specialus žibintuvėlis leidžia laisvai naudotis abiem rankom, traukiant žuvį galima juo pašviesti „tiesiu taikymu“ į laimikį pasukant galvą. Tas pats nutinka, kai reikia tamsoje rišti kabliuką, reguliuotis sistemėlę ir panašiai.
Renkantis tokius žibintuvėlius reikėtų atkreipti dėmesį į jų sandarumą ir svorį. Kaip matėte iš mano įžangos, naktimis galima sulaukti ir gana smarkaus lietaus, tad nesandarus žibintuvėlis „užtrumpins“ ir tada teks pasišviesti nebent degtukais arba žiebtuvėliais. Beje, aš netgi žiebtuvėlius į žūklę perku specialius, kurie negesta per smarkų vėją ar sudrėkę. Na, bet gal geriau apie rūkymą nekalbam – nesveika.
Ant galvos tvirtinami žibintuvėliai būna labai įvairūs. Kai kurie plieskia taip, kad gali pamatyti, kas kitoje ežero pusėje dedasi. Gal ir gerai ryški šviesa, tačiau šitokie žibintuvėliai dažniausiai būna arba labai sunkūs, nes juos maitina visa šūsnis baterijų, arba labai brangūs.
Nuo sunkaus žibintuvėlio paskausta kaklą, pečius, patikėkit, kalbu iš praktikos. Tad rinkitės kuo lengvesnį, bet ne visai silpno šviesos srauto.
Jei krante norite šviesos rato aplinkui – tam tikslui parduodami specialūs žibintai. Jie skirti palapinių apšvietimui, tačiau tiks ir šalia pasidėti, apšvies pakankamą plotą po kojomis ir neteks kliuvinėti už krante esančių grunto nelygumų, įvairių šakų, šaknų ir panašiai, matysite visus šalia padėtus daiktus. Tuo pačiu pataupysite ant galvos esančio žibintuvėlio energiją, pramankštinsite kaklą, jį įsijungsite tik traukdami žuvį ar užmesdami meškerę.
Šio tipo žibintai patogūs ir tuomet, kai tenka ruošti jauką, nes galbūt to, kurį pasigaminote dar nesutemus, pritrūksite.
Nors aš mėgstu būti visiškoje tamsoje. Bet tai aš, kitiems gal taip nejauku. O iš tiesų – darau klaidą. Žuvys įpranta, kad krante naktį yra sąlyginai šviesu, jos išsigąsta tada, kai ta šviesa atsiranda staiga ir iš niekur, kada įjungi ant galvos esantį žibintuvėlį ir žibini traukiamam laimikiui tiesiai į akis.
Laimei, karšiai nėra tokie aršūs kovotojai, paprastai pritraukti prie kranto jie jau būna išsikvėpę. Bet žuvaudamas ūsorius esu pastebėjęs, kad labai ryškus žybsnis tiesiai žuviai į kaktą, ūsoriui suteikdavo papildomą stimulą staigiai nerti šalin. Taip esu netekęs kelių rimtų laimikių.
Šviesa, kuri krenta į žūklavietę iš toliau, nebaido žuvų, nes didelė jos dalis paprasčiausiai atsimuša į vandens paviršių, susigeria į tamsą. Žvynuotąsias veikiau gąsdina į vandenį kritęs žvejo šešėlis, jei žūklavietė yra smarkiai apšviesta. Čia tas pats variantas, lyg būtų giedra saulėta diena. Kita vertus, šviesa šviesai nelygi. Tarkim, melsva šviesa menkiau baido žuvis nei ryški geltona.
Ša, nes išbaidysi...
Kur kas daugiau žuvys tamsoje reaguoja į garsus. Natūralu, ypač tuomet, kada naktis yra labai tyki. Dieną vėjas, medžių šlamesys, bangavimas, įvairūs nuo kranto sklindantys garsai, tarkim, netgi minėtos karvutės mūkimas, žmonių balsai, vaikščiojimas, mašinų burzgimas, paukščių čiulbėjimas, žodžiu, bet koks garso šaltinis yra įprastas dalykas – dienos šviesa siejasi su triukšmu.
Naktį viskas nurimsta. Ir iš kažin kur staiga atsiranda trepsėjimas, juokas, kai kas net muziką pasileidžia... Visiška nesąmonė, kad žuvis traukia muzikos garsai, teko girdėti ir tokių kalbų. Na, nebent lopšinė, o ne crazy stiliaus „gabalai“.
Deja, naktį traukiama į krantą žvynuotoji išbaido savo gentaines labiau nei dieną. Kad vandenyje būtų mažiau pliaukšėjimo, naudokite graibštus. Aš apskritai stebiuosi, kaip mūsų meškeriotojai išsiruošę, nesvarbu, dieną ar naktį žuvauti stambių žuvų, nepasiima tokių reikalingų įrankių. Suprantama, dabar kalbu apie plūdininkus ir dugnininkus.
Praeikite Nemuno krantu pro karšių gaudyklas ir pamatysite daugybę žvejų. O kiek iš jų turi graibštus? Na, nebent vieną dalijasi penkiese.
Ar reikia elgtis kaip visi? Juk dauguma irgi gali būti neteisi. Būkite šiuolaikiški ir pasiruošę nenumatytam atvejui. Bet žuvaujant naktį tai nėra tas „nenumatytas“ atvejis, veikiau priešingai.
Dar sykį pabrėžiu – ilgakotis graibštas padės išsitraukti bent porą karšių daugiau ne tik todėl, kad juo patogiai „pasemsite“ toliau nuo kranto esančią stambią žuvį ir ji neįsipainios į žoles, nereikės bristi, bet savo šurmuliavimu neišbaidys ir kitų žvynuotųjų. Galiausiai, neturėdami šio pagalbinio įrankio, imsite šaukti, kad draugas padėtų ištraukti žuvį su savuoju graibštu, o naktį, kaip sakiau, aidas krenta akmeniu į vandenį.
Tad graibštą visada turėkite po ranka. Tamsoje žmogus praranda orientaciją, dėl to derėtų visus būtinus daiktus susidėti šalimais, ištiestos rankos atstumu, įsiminti, kurioje pusėje yra vienas ar kitas įrankis. Iš patirties žinau, kad pašokęs kirsti laimikio ir pajutęs kitame valo gale stambią žuvį, užmiršti net savo vardą bei pavardę.
Apie Merfio vaiduoklį
Vykdamas naktinei žūklei, o ir meškerioti apskritai ilgesniam laikui, suprantama, gabeniesi ir kabliukus, valus, svarelius, plūdes, žodžiu, daug įvairių smulkių dalykėlių, be kurių žvejyba neįmanoma ir kuriuos gali prisieiti pakeisti. Galiu lažintis, kad pažiūrėjęs į žvejų kuprines, krepšius, bent pas kas antrą meškeriotoją rasčiau visas šias išvardytas žūklės „gėrybes“ sudėtas į plastikinius maišelius ir sugrūstas kaip pakliuvo.
Jei dieną visa tai galima nebijant, kad kas pasimes, tiesiog išsiversti ant kranto, tai naktį (Merfio dėsnis) būtinai koks nors daiktas iškris iš rankų ir pranyks tankioje žolėje. Nors ką ten žolėje, jei ir maišelyje rasti sudėtinga...
Įdomu, kokiu tikslu žūklės parduotuvėse parduodamos specialios visiems šiems žūklėje reikalingiems daiktams susidėti dėžės? Jau atsakiau – juos patogiai susidėti, išskirstyti po tam skirtus skyrelius, kad nereikėtų knaisiotis maišeliuose ir bandyti prisiminti: „Kažin, pasiėmiau suktukų ar palikau juos namuose?“.
Pasistatei tokią dėžę, kuri išties nėra labai jau didelė, šalia savo kėdės, sėdi atsipūtęs kaip bosas ofise ir jautiesi ramus. Žinoma, namuose prieš žvejybą reikėtų patikrinti ar tikrai visko ten pakanka, gal baigėsi svarelių, segtukų atsarga...
Atskira pastaba dėl kabliukų. Juos visada laikau tam skirtose įmagnetintose dėžutėse kartu su kitais smulkiais žvejybiniais metaliniais mažmožiais. Kiti žvejai labiau mėgsta kabliukus susegti irgi į specialias tam skirtas dėžutes. Tai jau įpročio reikalas.
Bet kabliukai turėtų būti laikomo naktinėje žūklėje būtent taip, nes jau sakiau, kad naktį prisikelia Merfio vaiduoklis ir viskas nuolat krenta iš žvejo drebančių pirštų.
Taip pat patarčiau turėti magnetą. Ne vien tam, kad rasti nukritusį kabliuką, kuris išsprūdo iš rankų beraišiojant, ir yra paskutinis. Veikiausiai tas kabliukas nebus paskutinis, jų turite pakankamai, ir – mat, jį galas – prisirišiu kitą.
Na, nereikia tokio požiūrio, nes jūs iš čia išvažiuosite, o galbūt kas nors ateis maudytis. Aš visiškai nenorėčiau, kad man į padą įsisegtų karšiui skirtas aštrus vielos gabaliukas. Esu ne sykį kabliukus traukęs iš savo kūno – malonumas menkas.
Magnetų žūklės parduotuvėse gal ir nėra, aš bent jau nesu matęs. Tačiau tokiuose prekybos centruose, kaip, tarkim, „Senukai“, jų nors vežimu vežk.
Kad meškerės nepamestum iš akių
Meškeres, suprantama, dėsite ant specialių stovelių arba atramėlių. Puiku, taip ir reikia, neverta laužyti krūmų, nes ne jūs juos sodinote.
Bet tamsoje atramėlės ir stoveliai, taip pat ant jų paguldyta meškerė, jei žūklavietė neapšviesta, ne visada matysis. Labai dažnai prireikia savalaikio pakirtimo, delsti negalima, o apsisnaudęs meškeriotojas nesugraibo meškerykočio.
Kad taip nenutiktų, stoveliams ir atramėlėms gaminami specialūs naktinei žūklei skirti laikikliai. Jie, panašiai kaip aname straipsnyje minėti kembrikai plūdžių antenėlėms, yra fluorescuojantys. Paprastai stoveliai ir atramėlės gaminami pagal tą patį standartą ir daugumoje jų laikikliai meškerei keičiami. Tad jei jau neįsigijote originalių šviečiančių tamsoje, galite tą plastikinę dalį pasikeisti.
Jau sakiau, kad besiblaškanti žuvis išbaido kitas žvynuotąsias. Tačiau žuvis spurda, nerimsta ne tik traukiama į krantą, bet ir paleista į skiaurę. Žvejai dabar šį tikrai lietuvišką ir gražų žodį pakeitė į „tinklelį“. Mat jį bala – svarbu suprantate, ką turiu omenyje.
Siūlyčiau įsigyti ilgesnį tinklelį, kadangi tokiame laimikis nesigrūda, žuvys jaučiasi laisviau, tinklelio ilgis leidžia jį ištiesti toliau nuo kranto, kur giliau, vėsiau, daugiau deguonies ir žvynuotosios būna ramios, ilgiau išlieka gyvos. Nors jis atrodo labai nemenkas, bet sudėtas būna kompaktiškas, lengvas, juk gyvename XXI amžiuje, kur yra atitinkamos tam laikmečiui gamybos technologijos.
Tačiau tinklelį su žuvimis patarčiau laikyti toliau nuo savęs, t. y. tos vietos, pro kurią trauksite užkibusį laimikį. Dėl dviejų priežasčių.
Pirmoji – žuvys, kurios suleistos į skiaurę pajus traukiamą savo gentainę ir ims nerimauti. O kuomet sunerims, faktas, kad pradės blaškytis, taškytis ir sukels šurmulį, kurio mums visai nereikia – išsibaidys toliau esančios žvynuotosios.
Antroji – yra nutikę, kad traukiama į krantą žuvis apipainioja valą būtent apie tinklelį. Jo gale kartais būna svarmuo, kuris leidžia ištempti tinklelį visu ilgiu, jį tarsi „užinkaruoja“, už to gramzdo laimikis neretai užsikabina, kitąsyk ir nutrūksta. Ne visi tinkleliai tokios konstrukcijos, bet traukti žuvis vis tiek trukdys.
Regis, daug prirašiau ir vis – smulkmenos, nieko ypatingo. Gal tik regis? Nes iš tiesų to net neminėčiau, jei nebūtų svarbu. Pasakysiu banaliai, ką kartojau jau daug kartų: visa žūklė susideda iš daugybės smulkmenų. O naktinė ir sėkminga žūklė – juo labiau.
Straipsnių ciklas apie karšių gaudymą naktį dar nebaigtas, todėl, jei kam įdomu, laukite tęsinio.
Romualdas Žilinskas
