Muselinė meškerė ir tauriosios žuvys
Už nedidelės salelės, kur Šventosios srovė atsimuša į skardį, kažkokia žuvis, metronomo tikslumu išlaikydama pauzes, pakyla į paviršių ir sukelia verpetą, o kartais vienu metu sudrumsčia srovės paviršių net keli sūkuriai iš karto...
Skaidrus kaip ašara
Vasaros sausra iki ašaros tyrumo nuskaidrino srauniųjų pietų ir pietryčių Lietuvos upių vandenį, tad muselinės meškerės gerbėjams prasidėjo įdomiausias žūklės sezono tarpsnis. Ankstyvais rytais ir šiltomis pavakarėmis, kai nulyja lengvas lietutis ir virš vandens sudūzgia spiečiai vabzdžių, pakyla iš sietuvų ir rėvų tauriosios žuvys ir ima karališkai puotauti.
Mūsų vandenyse įdomiausias žūklės museline meškere objektas – kiršliai ir upėtakiai. Tačiau didžiąją laimikių dalį visgi sudaro kiršliai, nes upėtakiai vasarą pasirodo dažniau prieš sutemas, o ne dieną ir juos sunkiau išvilioti iš slėptuvių, kai saulė įdienojusi. Bet ir kiršlį pagauti reikia meistriškumo ir patirties.
Puotavimo metas
Kiršliams dabar tikros užgavėnės – jie skuba medžioti vabzdžius, kad tinkamai pasirengtų skurdžiam šaltojo vandens periodui. Dabar kiršlių meniu labai įvairus – karkvabaliai, žiogai, vienadienės, apsiuvos, vandenin įkritusios skruzdės, smulkios plaštakės – tik maža dalis gardėsių, kuriais mėgaujasi tauriosios žuvys. Šiuo metų laiku kiršliai maitinasi beveik vien nuo vandens paviršiaus. Todėl ir sugauti juos galima tik museline meškere.
Didžiapelekio manevrai
Įsitaisykite kur nors ant skardžio virš rėvos ir palūkuriuokite. Netrukus pamatysite ratilą, kurį paliko praplaukiantį vabzdį sučiupęs kiršlys. Jis taip apskaičiuoja savo šuolį, kad pakyla nuo dugno tiksliai į tą tašką, kuriame turi atsidurti srovės nešamas grobis. Akimirka – ir kiršlys vėl savo slėptuvėje. Vėl žvalgosi, ką padovanos dosni upės srovė.
Iš viršaus skaidriame vandenyje kiršlys atrodo lyg verpstė su didele bure ant nugaros. Ištraukta iš vandens ši žuvis sužėri visomis vaivorykštės spalvomis, o nugara ir šonai nužerti lyg šlakais dailiomis dėmelėmis. Todėl prigludęs prie žvirgždėto dugno jis beveik nepastebimas.
Atrodo, kas čia sudėtinga: užvėrei ant kabliuko žiogą, užmetei pasroviui ir lauk, kol gėlųjų vandenų buriažuvė čiups masalą. Bet taip nėra. Užmesti masalą be plūdės ir svarelio nėra lengva. O plūdės kiršlys baidosi, Antra, užmesti gyvą masalą irgi sunku, nes vos ne po kiekvieno metimo reikia verti naują žiogą. Todėl kiršliai daugiausia meškeriojami dirbtinėmis muselėmis, kurios imituoja vabzdžius.
Muselių modeliai
Kuo didesnė srovė, tuo lengviau meškerioti, nes kiršlys neturi laiko gerai apžiūrėti grobio ir pastebėti apgaulės. Dirbtinių muselių kiršlių žūklei įvairovė gali nustebinti ir kosminių raketų kūrėjus. Tai savotiški meno kūriniai. Daugelis meškeriotojų jas riša patys, bet galima nusipirkti tiek klasikinių, jau įprastų visame pasaulyje modelių - „March Brown“, „Spiner“, „Royal Coachman“, „Caddy“, „Adams“, tiek šimtus profesionalų sukurtų jų modifikacijų.
Tačiau kiekvienoje upėje ir kiekvienoje žūklėje prireikia vis naujų muselių, nes žūklės sėkmę lemia labai paprastas dalykas – reikia išrinkti modelį, tuo metu panašiausią į vabzdžius, kuriais kiršliai maitinasi. Mat jie čiumpa ne visus iš eilės, o tik tuos, kurių daugiausia.
Meškerė
Muselininkui svarbi ne tik muselių atsarga, susegta sandarioje masalinėje, į kurią nepakliūva vanduo ir drėgmė, bet ir meškerė, kurią irgi galima palyginti su meno kūriniu, nes solidžių gamintojų emblemomis paženklintos muselinės meškerės vieni geriausių įrankių iš tų, kuriuos inžinieriai ir dizaineriai sukūrė, nuolat tobulindami šiuolaikinį žūklės įrankių arsenalą. Tai natūralu, nes muselinė meškerė turi būti labai tvirta, labai lengva ir labai patogi. Per dieną muselininkui tenka užmesti masalą šimtus kartų, tad prastas žūklės įrankis net ir stipruolį labai greitai nuvargintų.
Kita svarbi muselinės dalis – valas. Muselinėje žūklėje nepasinaudosi nei plūde, nei svareliu. Todėl valas turi būti toks, kad galėtum net dideliu atstumu užmesti vos gramo dalis sveriančią muselę. Nespecialistui toks valas panašesnis į skalbinių virvę, tolydžio galuose plonėjančią. Tokie valai gaminami kosminės pramonės įmonėse pagal ypač sudėtingas technologijas ir yra gana brangūs.
Be meškerės ir ritės su valu muselininkui reikalingas krepšys, paprastai pintas iš vytelių, kuriame patogu laikyti laimikį, bei bridkelnės iki pažastų (visą reikalingą ekipuotę galima rasti Salmo reikmenų gamoje), nes patogiausia meškerioti brendant upe. O visokių smulkmenų ir neišvardysi – „Salmo“ akiniai poliarizuotais stiklais, gera kepurė, pageidautina su tinkleliu nuo uodų, specialaus skysčio, kuris naudojamas apipurkšti muselėms, kad jos gerai laikytųsi vandens paviršiuje, flakonas...
Laimikis
Šventosios srovė neskubiai neša mano muselę kiršlių dėmesio zonos link. Štai ji jau ten, kur reikia. Suputoja vanduo, valas įsitempia, ir veržli žuvis kaip šiaudelį supurto meškerykotį. Po akimirkos ji iššoka iš vandens ir pasirodo visu grožiu. O po kelių minučių ji atsiduria prie manęs. Norėdamas galiu paglostyti ją ranka. Didelis kiršlys, kaip pašėlęs buriuojantis nugariniu peleku.
Atkabinu žuvį, nekeldamas jos iš vandens. Iki dienos pabaigos dar toloka. O karštą dieną laimikį dėti į krepšį pernelyg anksti. Tegu plaukia atgal į savo sietuvą. Juk žuvys gražiausios ne krepšelyje, o tada, kai jų šuoliai suteikia upei nepakartojamo veiksmo, kuris vadinasi amžino gyvybės rato sukimusi.
Viktoras Armalis
2015-08-10
