Minijoje ir šalia jos

Vanduo tokiu metu Minijoje aukštas, drumstas, sraunus, ir tai nepatinka upės gyventojoms. Vienintelis sidabražvynių išsigelbėjimas nuo galingo upės srauto – sprukti į jos pakraščius ir glaustis ramiose įlankose. Todėl geresnę vietą, kaip šalia Mingės gyvenvietės esanti senvagė, žuvys vargu ar surastų.

Vasarą šis vandens plotas būna kone ištisai apžėlęs augalais, bet dabar, kai šaltis po ledu numarino tas vandenžoles, senvagėje tapo erdvu. Tačiau toji erdvė labai jau santykinė, nes čia suplaukia pulkai kuojų, plakių, ešerių, pūgžlių ir kitų upėje gyvenančių žuvų. Kad senvagėje žvynuotųjų net tiršta, tikriausiai patvirtintų bet kuris nors sykį joje žvejojęs meškeriotojas.

Beje, ta pati situacija kartojasi ir pavasarį, kuomet upė išsivaduoja nuo kietų šarvų ir patvinusi plukdo tolyn ledų naštą.

Kur ir ką žvejoti

Kažkada poledinę žūklę Minijoje ties Mingės kaimu savo laidose išpopuliarinęs Paulius Korsakas turėtų gauti šios gyvenvietės garbės piliečio vardą. Dabar vargu ar berastum bent vieną labiau prakutusį vyresnės kartos poledinės žvejybos faną, kuris nebūtų bandęs laimės šiuose upės plotuose.

Todėl ir suvažiuoja čia savaitgaliais kone trečdalis Lietuvos žvejų. Ir dažniausiai ne veltui, nes kiekvienas, praleidęs nors pusdienį ant Minijos ledo, namo parsiveža bent po puskibirį riebių marinių kuojų ar plakių. Kiti meškeriotojai stambius ešerius persekioja arba, į eketes jauko papylę, plačiašonių karšių tyko.

Bet taip būna tuomet, kai Minijoje vanduo sustoja ir be didesnės rizikos virš jos tėkmės vaikščioti galima. O jei ledas plonas, galima bandyti nebent upės senvagėje pažuvauti.

Ties tuo pačiu garsiuoju Mingės kaimu esanti senvagė yra nemažo ploto, bet neplati, ištįsusi, ir atrodo lyg savotiškas Minijos apendiksas. Gylis, kaip senvagėje, visai nemažas – gali rasti vietų, kur dugną nuo ledo pasieksi išleidęs kokius 4 m valo. Šiaip dažniausiai pasitaikanti gelmė yra apie 1,5–2 m. Dugnas visur minkštas, beveik lygus, žolių, kurių kitais metų laikais čia būna devynios galybės, dabar praktiškai nepasitaiko.

Žvejoti galima bet kurioje senvagės vietoje, žiūrint, kokios žuvys labiau domina. Pačiame jos gale pavasariop susirenka karšiai, ties sąsmauka su Minija dažniau prisilaiko plakių būriai, o kuojos plauko vidurinėje dalyje. Tai nėra tvirta taisyklė, tačiau šitaip atsitinka dažniausiai.

Ešeriai išsibarstę kas kur, jų pulkeliai migruoja priklausomai nuo oro ir noro. Be abejo, čia yra ir aibė pūgžlių, kurie kartais taip... Ką aš čia, juk ir patys suprantat, kokios tai įkyrios žuvys.

Srovė senvagėje beveik nejuntama, tačiau nepaisant to, vaikštant ledu reikia būti atsargiems. Mat jo danga yra labai nevienoda. Įsijautęs į žūklę gali kaipmat išsimaudyti: čia, žiūrėk, ledas 10 cm storio ir drąsiai įmanoma ant jo šokinėti, bet paėjėjus keliolika metrų – tik kokie 3 cm.

Tokios yra pirmledžio ir paskutiniojo ledo realijos, o senvagėje kaip tik tokiu metu žūklė ir būna sėkmingiausia. Beje, minti ledą kartais prisieina nemažai, kadangi tenka ieškoti stambesnių žuvų.

Kibimas senvagėje retai būna prastas, bet pasitaiko, kad masalus čiumpa smulkmė (arba vietiniais mastais nedidelės žvynuotosios) ir tąsyk reikia gerokai pasivaikščioti ieškant kitos vietos. Nutinka, jog pragręži eketę už keliolikos metrų ir imi traukti kone dvigubai stambesnes žuvis.

Todėl, jei smulkios kuojos ar delno dydžio plakiai neatitinka jūsų numatytų standartų, neverta nuleisti nosies – ieškokite eketės, po kuria būriuojasi stambesni laimikiai.

Vietinės žuvys, kaip dažnai pasitaiko žiemą, netupi kokioje nors konkrečioje gelmėje. Kimba jos praktiškai visada nuo dugno, bet kartais 1,5–2 m gylyje, o kitąsyk pasirenka pačias giliausias senvagės vietas.

Išilgai senvagės eina kažkada čia tekėjusios upės išplauta įduba – jos vaga. Čia ir yra didžiausia gelmė.

Kaip žvejoti

Bene sėkmingiausias kuojų, plakių ar karšių meškeriojimas Minijos senvagėje – poledine plūdine.

Tai tradicinė žiemai pritaikyta sistemėlė, kurią sudaro mažytė plūdė, švino šratelis ir kabliukas. Pavadėlis nebūtinas, bent jau aš jo nenaudoju. Plūdė – mažesnė nei 1 g, svarelio masė vos didesnė, nes gulėdamas dugne jis turi išlaikyti plūdelę po vandeniu. Ji paskandinama kelis centimetrus – tokiu būdu galima matyti, kada žuvis plūdę gramzdina arba kelia į viršų. Pastarasis variantas daug dažnesnis, kadangi vietinės žuvys kimba pakeldamos svarelį nuo dugno.

Tačiau norint, kad plūdė staigiai sureaguotų į tokį kibimą, reikia deramai sureguliuoti visą sistemėlę. Todėl svarelis turi būti visai netoli kabliuko – vos 4–5 cm. Beje, kone identiškai kartais žvejojama ir Kauno mariose, todėl kauniečiams ar vilniečiams šitoks gaudymas plūdine yra puikiai žinomas.

Tačiau kai kurie žvejai (aš kartais irgi) apsieina be plūdės, o naudoja paprasčiausius žieminei žūklei avižėle skirtus sargelius. Iš esmės tokia žūklė niekuo nesiskiria nuo aprašyto meškeriojimo, nes ir šiuo atveju svarelis guli dugne, atstumas tarp jo ir kabliuko irgi toks pats. Norint kad sargelis reaguotų ir į traukiamą, ir į keliamą masalą, jį reikia sureguliuoti taip, jog sargelis būtų tik iš dalies sulinkęs.

Žvejoti be plūdės yra ir šioks toks privalumas, nes nereikia užkibusios žuvies traukti rankomis (kitaip trukdo prie valo stacionariai pritvirtinta plūdė), o galima naudoti neinercinę ritę ir greitai susukti ploną giją. Nors man visada daug smagiau yra ištraukti žuvį paėmus už valo. Gal kad labai mėgstu žuvauti balalaika...

Meškeriotojai panašiu principu sėkmingai gaudo naudodami ir avižėles. Vietinės kuojos ir plakiai kažkodėl mėgsta stambokus ir plokščius balto metalo spindinčius šios rūšies masalus.

Bandžiau žvejoti patraukimo būdu – pakankamai sėkmingai. Tiesa, čia srovės beveik nėra, todėl nuplukdyti vilioklį toliau nuo eketės neįmanoma. Bet ant valo užmovęs 1,5 g slankiojantį svarelį trūkčiodamas masalą pagavau nemažai kuojų ir plakių. Pačioje Minijoje taip žuvauja dauguma meškeriotojų. Ypač pavasariop, kuomet sujuda karšiai.

Nesvarbu kokį žūklės būdą pasirinksite, tačiau geriausias natūralios kilmės masalas Minijos senvagėje yra manų kruopų tešla.

Gaminu ją, kaip ir daugelis žvejų: du arbatinius šaukštelius manų maišau su nubrauktu šaukšteliu kvietinių miltų, pilu šiek tiek vandens ir trinu tol, kol gaunasi lipni kietoka masė. Tačiau ne pernelyg kieta – tešla turi lengvai išlįsti pro medicininio švirkšto skylutę (ne pro adatos, suprantama).

Kartais tinka ir perlinės kruopos, uodo ar musės lervos, visgi manų tešla „baltai“ žuviai čia yra didžiausias skanėstas. Teigiamą poveikį žvynuotosioms turi ir į tešlą įdėta vanilė, medus. Žūklės prekių parduotuvėse siūlomos kvapnios esencijos taip pat pagardina šį masalą, tačiau su ekstraktais reikia elgtis labai atsargiai ir jų nepadauginti. Tuomet bus tik atvirkštinis efektas.

Pavasariop šiose vietose galima laimę bandyti ir sliekais. Vietiniai meškeriotojai tuo metu praktiškai kitaip ir nežvejoja.

Jų sistemėlės atvykėliams iš miesto gali sukelti siaubą – valai storiausi, plūdės po 3–5 g ar net didesnės. Bet žuvų pagauna, ir dar kokių! Žinoma, naudojant delikačius įrankius ir malonumas didesnis, ir kibimas geresnis.

Viliodamas „baltą“ žuvį niekada nepamirštu jos pajaukinti. Senvagėje prievilas taip pat turi tik teigiamą poveikį. Kažkokių ypatingų receptų neišradinėju, nes čia žuvys ne tokios įnoringos – joms pakanka parduotuvėse siūlomų žieminei žūklei skirtų jaukų. Suprantama, saujelė trūklio lervų, įmaišyta į prievilą, jį tik labiau pagardina.

Jauką į vandenį nuleidžiu specialiomis šėryklėlėmis. Tačiau senvagėje, kitaip nei sraunioje Minijoje, jos nėra būtinos – galima į eketę mesti prievilo rutulius.

Nuvažiuoti kelis šimtus kilometrų prie Mingės senvagės ar į Miniją – tikrai verta. Na ir kas, kad kelionė nuo Vilniaus ar Kauno ilga, kad žvejų čia susirenka kaip į turgų. Menu, vienais metais atvykęs jų radau tiek, kad nuo žmonių svorio kai kur net linko plonas ledas. Bet laimikiu neliko nusivylęs nė vienas.

Manyčiau, nebūsite išimtis ir jūs.

Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas