Meškeriojimas bolonine – valas, plūdės, sistemėlės...
Praeitame straipsnyje pasakojau apie specifines žūklavietes gaudant bolonine meškere, taip pat apie kai kurias jos įrangos dalis, o konkrečiai – apie patį meškerykotį ir ritę. Tačiau liko dar daug kas nepasakyta.
Tiesa, kalbėdamas apie žūklavietes nepaminėjau fakto, kad paprastai dauguma kibimų būna gana toli nuo meškeriotojo. Kitu atveju, kamgi mums reikalinga tokia ilga meškerė ir didoka ritė, galėtume pilnai išsiversti su populiaresniais match kotais, mažomis ir lengvomis neinercinėmis ritėmis.
Kaip rasti aukso vidurį
Kadangi taip meškeriojant masalą tenka atleisti toli nuo savęs, reikėtų daugiau dėmesio atkreipti į valą. Regis, koks skirtumas, juolab, kai ant gijos ritinėlio užrašyta, kad ji skirta žūklei plūdine meškere. Beje, paprastai ten nerasite užuominos apie boloninę, užrašas bus trumpesnis – „match“, reikia suprasti, kad monofilamentinis valas pritaikytas žūklei su plūde.
Tačiau netgi tokie valai gali būti įvairūs: kietesni ir minkštesni, visiškai plūdrūs ir neutralaus plūdrumo, apie jų diametrą, spalvą net nekalbu. Yra daugiau ar mažiau universalesnių, pastarieji tinkami gaudymui tiek dugnine, tiek plūdine. O kuris iš jų geriausias? Nors gal veikiau tinkamiausias žūklei, apie kurią pasakoju, nes tas „gerumas“ bus vertinamas atsižvelgiant į meškeriojimo sąlygas, bet ne į įrangą.
Visų pirma siūlyčiau rinktis vidutinio minkštumo monofilamentinę giją. Labai standus valas gal ir padeda labiau kontaktuoti su toli atleista plūde, kažkiek pagerina užkirtimą, nes gali būti, jog žuvis kibs tik labai toli nuo meškeriotojo, o boloninis meškerykotis gana lankstus. Tačiau tokia gija turi kitą blogybę – standesni monofilamentiniai valai garankščiuojasi, nes turi didesnę „atmintį“.
Kuomet mes nuvyniojame nuo ritės būgnelio 10 ar 20 m, to gal ir nesimato. Bet ilgiau giliai būgnelyje pabuvusi be „darbo“ tampriai suvyniota tolimesnė valo dalis (turiu omenyje tolimesnė nuo žvejo atleistai plūdei) gula ant vandens savotiškomis bangomis. Galbūt tai nieko blogo, nes gija įsitempia, išsilygina plaukiant plūdei pasroviui.
Tačiau kuo toliau bus atleidžiama plūdė (pabrėšiu – ypač nedidelio plūdrumo), tuo mažiau valas įsitemps ir, susukant jį, gali gulti ant ritės būgnelio kilpomis, nes valo „atmintis“ greitai neprapuls. Nežinau, ar supratote, ką noriu pasakyti, nes žodžiais nupasakoti tokius dalykus gana sudėtinga.
Tiesa, ne be reikalo siūliau naudoti didesnes rites, kadangi mažesnėse valas būna itin giliai ritės būgnelyje, todėl, kaip aš pavadinau, „bangų“ susidaro daugiau, jos dar sunkiau išsilygina.
Labai minkšta monofilamentinė gija turi savus minusus. Ją labiau plaiksto šoninis vėjas, dėl ko mažiau įgudęs meškeriotojas toli atleidinėdamas plūdę rizikuoja, kad valas užsikabins už ilgos meškerės viršūnės žiedelių, gija prasčiau jaučia sąlyti su tolstančia plūde, ne taip rezultatyviai pakerta žuvį.
Panašių nemalonių situacijų neišvengiame naudodami labai plūdrius arba greitai skęstančius valus. Pernelyg plūdrus bus labiau veikiamas vėjo, paviršinių srovių (priminsiu, kad pačiame vandens paviršiuje tėkmė mažiausiai nuspėjama, dažniausiai besikeičianti ir didžiausia), todėl tai irgi trukdys kontaktui su plūde, masalu. Skęstanti gija apsunkins laisvą plūdės plaukimą, nes kuo toliau plūdė plauks, tuo labiau valą prilaikys vandens masė, o tai irgi neigiamai atsilieps tiek savalaikiam pakirtimui, tiek kontaktui.
Turėkite omenyje dar ir faktą, jog kuo storesnė monofilamentinė gija, tuo labiau juntamas jos standumas ir plūdrumas.
Todėl reikėtų aukso vidurio – neutralaus plūdrumo ir, kaip minėjau, vidutinio minkštumo monofilamentinės gijos. Paėmę valo ritinėlį vargu ar galėsite pasakyti, kokio jis yra plūdrumo, kokio standumo. Nors, aišku, patyręs meškeriotojas bent jau gijos standumą atspės neklysdamas, bet plūdrumo negalės įvertinti netgi jis. Ilgainiui atsirenkami tinkamiausi tokiam meškeriojimui valai, tačiau tam reikia ne vienos žvejybos ir veikiausiai bus papildomų išlaidų.
Bent jau aš meškeriodamas bolonine naudoju Daiwa Tournament SF arba Balzer Platinum Royal monofilamentines gijas. Gal rasite ir geresnių, bet, tikiuosi, kad pasirinkę šiuos valus didelio diskomforto nejausite, be to ir sutaupysite keletą eurų.
Kad valo diametras yra svarbus veikiausiai supratote skaitydami prieš tai išsakytas mano mintis. Kita vertus, gijos storis pasirenkamas atsižvelgiant ir į plūdės keliamąją galią, ir į gaudomų žuvų tikėtinus gabaritus.
Kokia gali būti žūklė, jei jūs užsivyniosite ant ritės būgnelio, tarkim, 0,25 mm storio giją, o plūdė bus vos poros gramų? Kada žuvauji užmesdamas masalą tik kelių metrų nuotoliu, gal tai nesudarys didesnių problemų. Tačiau šiuo atveju tai tiesiog nesuderinami dalykai, net nesiplėsiu pasakodamas, dėl ko. Kaip ir pasirinkus visiškai priešingą variantą, tarkim, 0,12 mm pagrindinę giją ir daugiau nei dešimt gramų išlaikančią plūdę.
Aš daug nesuku galvos ir dažniausiai naudoju nuo 0,18 iki 0,22 mm storio valą. Minimalus jo diametras – kai gaudau kuojas, strepečius, plakius, žiobrius, nestambius karšius, o maksimalus – kada tikiuosi didelių karšių, šapalų, meknių. Beje, kuo didesnė upė, tuo storesnis ir valas, jau vien todėl, kad Nemune didesnė tikimybė nei, tarkim, Dubysoje, kad masalą griebs kokia nors „neplanuota“ stambi žuvis.
Klasikinės plūdės boloninei meškerei
Kažkur esu matęs rekomendacijas, kaip reikėtų derinti valo storį su plūdės plūdrumu, ten surašytos nuorodos, kur tam tikro diametro gija lygiuojama su atitinkamo plūdrumo plūdėms. Nežinau, kas tas nuorodas sugalvojo, bet galvojo pernelyg mažai žvejojęs.
Esmė tame, kad plūdės gali būti įvairių formų, meškeriojant taikoma visa eilė skirtingų sistemėlių, kur svareliai gali būti išskaidyti arba sukoncentruoti, yra dar daug įvairių dalykų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai įtakoja koks bus valo tempimas tėkmėje, kaip reaguos vienokia ar kitokia plūdė į kimbančią žuvį, kliuvinius dugne, tėkmėje susidariusius sūkurius, visiškai neatsižvelgiama į užmetimo (plukdymo) nuotolį, srovės stiprumą, vėją...
Galėčiau rašyti bala žino kokio ilgumo straipsnį, jei nagrinėčiau tuos ir dar nepaminėtus atvejus su nuostata „kas būtų, jeigu būtų“, bet nusibos skaityti. Todėl apsiribosiu paprastesniais patarimais.
Plūdės boloninei meškerei turi du išskirtinius formų bruožus – jos paprastai būna apversto lašo (ištęsto arba nelabai) formos, jų antenėlės yra storos, vidutinio ilgio arba trumpos. Gali būti be antenų, pastarosios yra stick ir panašių modifikacijų plūdės. Išties visos jos yra savotiška klasika žuvaujant bolonine, nors, prisipažinsiu, stick plūdes mėgstu mažiausiai.
Kuomet plūdės kūnelis yra neapversto lašo formos, o antena ilga, šitokia plūdė, jei toli ją nuplukdysime ir kirsime žuvį, gali „pokštelėti“ ir išbaidyti atsargesnes žvynuotąsias. Tai įtakoja korpuso forma ir didelė ant vandens atsigulusio valo dalis. Dėl to staigesnio patraukimo, pakirtimo metu tokios plūdės tarsi „užsiskersuoja“.
Storos antenos geriau matosi iš tolo, kaip ir minėtosios stick, kurių iškilęs virš vandens kūnelio kauburys gana ilgai nepranyksta iš akių.
Gana daug klasikinių boloninių plūdžių nelabai jautrios, tačiau tai savotiškas pliusas, nes, kaip sakiau, ilgo plukdymo metu pasitaiko daug srovės netolygumų, sūkurių, masalas nelygiame dugne vis kliuvinėja už akmenų ar povandeninių grunto iškilimų. Jei plūdės nirtų nuo menkiausio prisilietimo, tektų kiekvienąsyk vis pakirsti ir masalas veikiausiai gana greitai nukristų nuo kabliuko.
Kitas tokių plūdžių privalumas – prilaikant, kas dažnai daroma taip žuvaujant, jos stabteli, plonesnė kūnelio dalis kartu su kyliu pasvyra ir po apačia esanti valo dalis (sistemėlė) labai natūraliai atsiplėšia nuo dugno ir masalas atsiduria priešais plūdę. Aišku, daug kas priklauso nuo svarelių išdėstymo sistemėlėje – kuo labiau jie yra išskaidyti, tuo šis procesas atrodo natūralesnis.
Didelis plūdės jautrumas palyginti smarkioje tėkmėje nereikalingas. Aišku, jis netrukdo, bet faktiškai tai nėra būtina sąlyga, nes žuvys srovėje masalą griebia gana drąsiai, neturi laiko vilioklio ragauti.
Paprastai tokios formos plūdžių antenos būna keičiamos ir tai dar vienas geras dalykas, nes galima pritaikyti geriau matomą antenėlę atitinkamomis žūklės sąlygomis, pakitus apšvietimui. Patogu ir žvejojant naktį – vietoje antenos įstatai švieselę...
Paprastai sakoma, kad plūdės su plastikiniais kyliais, gaudant tėkmėje ir jas prilaikant, yra geresnės. Tačiau turinčios metalinius kylius būna stabilesnės. Ar dažniausiai renkuosi antrąjį variantą, bet neignoruoju ir pirmojo.
Be didesnių išvedžiojimų
Žuvaujant bolonine ne visada naudojamos sistemėlės, kuriose švino šrateliai yra įvairiai sudėlioti, sugrupuoti, kartais geresnis variantas žuvauti vos su vienu slyvelės formos gramzdu. Pastarosios sistemėlės privalumas tas, kad masalas nors ir atsidurs priešais plūdę, tačiau labai aukštai nekils nuo dugno, jei tik pavadėlis nėra itin ilgas. Tokia sistemėlė yra bene menkiausio jautrumo, tačiau juk kalbėjau – greitoje tėkmėje šis faktorius atsiduria antrame plane.
Pavadėlį pririšame prie suktuko. Manau, kad šį detalė yra būtina, kadangi gaudome srovėje, kur pavadėlis tikrai neišvengs vandens turbulencijos, dėl ko gali susisukti. Itin dažnai taip nutiktų, jei meškeriotume sliekų kuokštu, keliomis musės lervomis ir kitais dideliais, bet palyginti lengvais masalais. Todėl tam ir rišame suktuką, pageidautina kokybišką. Mano manymu, visokie ten įmantrūs sujungimai, kurių neva nemato žuvys, tik painios valą.
Net nežinau, ką dar pasakyti... Pavadėlį visada rišu maždaug 0,02–0,04 mm plonesnį nei pagrindinis valas, jis gali būti iš fluorokarbono, gali būti skaidrus monofilamentinis.
Kabliukai pritaikomi pagal masalą, kuriuo žvejosime. Turiu galvoje kabliukų dydį, formą, spalvą. Aš ne itin kreipiu dėmesį į jų kotelių ilgius.
Teoriškai ilgakočiai kabliukai yra skirti plūdinei, o trumpakočiai – dugninei meškerei. Ta teorija grindžiama pakirtimo kampais, kas susiję su užmetimo nuotoliu. Kadangi dabar gaudome bolonine, bet žuvys dažniausiai kimba toli nuo mūsų, tokią žvejybą galėtume prilyginti dugninei. Kita vertus, meškeriojame visgi naudodami plūdę.
Vėlgi nesiplėsdamas pasakysiu, kad geri kabliukai tie, kurie yra aštrūs, puikiai įsikerta žuvims į lūpas, jos nenusipurto, ant kabliukų masalas laikosi ilgą laiką, jie neatšimpa, nelūžta, neatsilenkia. O kokios kabliukai bus firmos, formos ir kaip išlankstyti – antraeilis dalykas. Mano mėgstamiausi yra Gamakasu, geri Cobra firmos kabliukai, jūs gal turite savus favoritus.
Romualdas Žilinskas
