Meškeriojimas bolonine – aktyvios žūklės pavydėtų net spiningautojas
Nežuvaujantys gaudymą plūdine dažniausiai įsivaizduoja maždaug taip: užkabinai ant kabliuko slieką, užmetei meškerę į ežerą ar upę ir sėdėdamas ant kranto spoksai į plūdę. Žodžiu, švilpauji, ilsiesi, jei nekimba – pakaušį pasikasai, bet iš principo neveiki nieko ypatingo, na, nebent išsitrauki užkibusią žuvį ir pakeiti ant kabliuko masalą.
Tiesą sakant, taip meškerioti plūdine irgi galima (švilpauti įmanoma bet kada). Ir netgi upėje, kur teka gana sraunus vanduo, jei susikonstruosi atitinkamą sistemėlę, tarkim, pusiau dugninę. Tačiau kiekvienas meškeriotojas turi savą požiūrį į žūklę ir kai kurie mėgsta žvejoti tik aktyviai, o tai reiškia, kad ne vien laukti atplaukiančios žuvies į žūklavietę, bet ir apgaudyti kuo didesnį vandens telkinio plotą su mintimi, kad žvejys padės žvynuotosioms surasti masalą.
Vienas iš tokių būdų yra meškeriojimas įsibridus arba nuo kranto, kuomet pasirenkama atitinkama pozicija, kuri leistų plukdyti plūdę tol, kol galima įžvelgti jos anteną arba... kol užkibs žuvis.
Tinka ne bet kokia žūklavietė
Vieta žūklavimui, suprantama, turi atitikti vieną esminį reikalavimą – žūklavietėje turi būti daugmaž vienodas gylis ir dugne pageidautina mažai, o geriausiai – nė kiek, kliuvinių. Žuvys ir lieka žuvimis, jos, kaip sakiau, atplauks arba ne, bet jei jaukinsite, tada tikriausiai sulauksite.
Kita vertus, vieta vietai nelygi. Geriau rinktis nors ir „lygų“, tačiau gilesnį upės ruožą. Manding, kad 2,0–2,5 m gylis Nemune, Neryje ar mažesnėje upėje bus pakankamas.
Iš karto kylą klausimas: o tai kaip įsibridus?.. Labai paprastai – brendi ten, kur yra gelmė iki kelių, gal vos aukščiau, bet tolyn pasroviui prasideda dugno nuolydis. Tokių vietų upėse visada rasite.
Jei žvejojate nuo kranto, tuomet ieškokite labiau į upę įsiterpusio iškyšulio, tiks staigesnis posūkis. Nemune ideali vieta būtų dambos, nuo kurių viršūnių paprastai tįsta gilios dugno išgraužos, jas ilgainiui „išmuša“ staigiai pasisukusi ir suspausta vandens tėkmė. Žodžiu, čia irgi neturėtų iškilti didesnių problemų.
Kaip bebūtų, tačiau norėtųsi, jog ilgai laukti žuvų nereikėtų, o gal jos ir visai neatplauks, nepaisant, kad bersite į vandenį jauko, apie jį dar kalbėsiu. Atminkite, kad kuo labiau jūsų žūklavietė išsiskirs iš bendro, jei taip galima sakyti, konteksto, tuo daugiau galimybių, jog ten rinksis kuojos, karšiai, šapalai ar kitos žvynuotosios. Kuomet aplinkui tvyro smėlėtos, dumblėtos ar žolėtos seklumos, o tarp jų yra įsiterpęs savotiškas gilus dugno takas – puiku.
Visgi skirtumas bus koks to „tako“ gruntas. Jau sakiau, kad kliuviniai čia nepageidautini, bet kietas dugnas skiriasi nuo minkštesnio tuo, kad prie jo laikosi skirtingų rūšių žuvys. Kada dugne gausu žvyro, didesnė tikimybė, kad čia bus šapalų, meknių pamėgtos vietos. Jei jis minkštesnis, o tai reiškia, kad molingas, yra daugiau dumblo priemaišų, veikiausiai rasite karšių, plakių, gal paklius koks sulaukėjęs karpis.
Kuojos lieka kuojomis ir jų gali būti ir ten, ir ten, visgi stambesnės veikiau glausis prie kieto grunto, nes paprastai čia yra dar ir įvairių moliuskų, kuriais didelės šios rūšies žuvys maitinasi. Beje, molį, iš kurio kyšo vienas kitas akmuo, mėgsta ūsoriai, o tai ypač geidžiamas meškeriotojo laimikis.
Be abejo, srovės greitis tokiuose ruožuose būna labai įvairus, vanduo gali tekėti vidutiniu greičiu, bet gali bėgti ir labai greitai. Turbūt nereikia aiškinti, jog lėtesnė tėkmė geresnė plačiakūnėms žuvims, o tai reiškia, kad karšiams.
Tiesą sakant, tėkmės greitis labai priklausys ir nuo tuo metu esančio vandens lygio. Jei upės dugnas gali kisti kasmet, tai srovės greitis – net ir per pusdienį. Čia, suprantama, turiu omenyje Nemuną žemiau Kauno HE. Bet smarki liūtis irgi gali padaryti gana staigias korekcijas bet kokioje upėje, o ypač – mažesnėse. Vanduo kils ir tėkmė juntamai greitės, nors bus tokių vietų, kur nutiks priešingai – kritus vandeniui padidės tėkmės greitis. Ir tai taip pat atsilieps žuvų gausai arba jų rūšių pasiskirstymui.
Galbūt tas faktas, kad tenka ieškoti specifinių žūklaviečių yra šios žūklės minusas. Tačiau minusas – tik vienas, o pliusų, kaip vėliau pamatysite, rasime gerokai daugiau. Kita vertus, jei prastai kibs, galima save pateisinti – neva kitur būčiau daugiau sumeškeriojęs. Juokauju, suprantama.
Ilga meškerė, greita ritė
Įranga tokiai žūklei siūlyčiau rinktis atsižvelgiant, kad plūdę teks leisti pasroviui toli arba net labai toli. Todėl ilgas meškerykotis čia bus neabejotinas privalumas. Taip yra todėl, kad mažiau valo guls ant vandens, kas leis tinkamai valdyti plūdę ir laiku sureaguoti į kibimą – rezultatyviai pakirsti už 20 ar 30 m esančią žuvį.
Nereikia dėti daug vilčių, kad plūdė net ir gaudant ilgu įrankiu visą numatytą atkarpą judės aplenkdama kliuvinius. Sakiau, geriau jų apskritai nebūtų, bet norai retai sutampa su realybe, tad pasitaikys vienas kitas labiau iškilęs dugno akmuo, galbūt kokia nuskendusi šaka, galiausiai ir pats dugnas vargu ar bus lygus kaip stalas.
Plūdės judėjimui įtaką darys ir tėkmės nevienalytiškumas. Nereikia galvoti, kad jei jau po apačia dugnas pakankamai lygus, tai ir srovė bus tolygi. Kranto išvingiavimai, vėjas, šalimais gaudomos vietos esantys dugno nelygumai vienaip ar kitaip „stumdys“ tekantį vandenį ir jūsų žūklavietėje atsiras sūkurių, srovės nukrypimų.
Kita vertus, tiek nupasakoti nedideli kliuviniai, tiek tėkmės nevienalytiškumas veikiau pritrauks žuvis, o neatbaidys. Paprastai kibimas būna ne bet kurioje „trasos“ vietoje, bet tam tikruose taškuose, galbūt tik viename.
Ir tai labai paprasta paaiškinti. Juk mesite jauką, kuris anksčiau ar vėliau, priklausomai nuo lipnumo, sunkumo, sudedamųjų dalių ir panašiai, bus nustumtas tėkmės tolyn, tačiau dalis jo užsilaikys ties tuo „kibiuoju tašku“. Veikiausiai būtent ten yra koks nors dugno kalnelis, iškišęs kietą pakaušį riedulys ar dėl srovės netolygumo susidariusi savotiška vandens srauto „sankryža“, kur palei pat dugną mums nematoma tėkmė labiau nurimsta. Bet grįžkime prie įrankių...
Ilga meškerė, mano supratimu, turi būti ne trumpesnė nei 5,0 m ilgio. Kalbu, suprantama, apie boloninę meškerę. Tik iš bėdos galima apsieiti su nestandartiniu 4,50 m match kotu, ir tai kuomet žuvauji, tarkim, nuo dambos krašto. Įsibridęs meškeriotojas tarsi sumažėja, o juk prie įrangos ilgio reikėtų pridėti dar ir jo ūgį bei ištiestas rankas. Tad tie minėti 5,0 m yra „ne iš lemputės“, jie patikrinti daug sykių praktiškai, atsižvelgiant, kad ir šiuolaikiniais standartais nesu visiškas žemaūgis.
Nors siūlau rinktis ilgą meškerę, bet reikėtų pabrėžti, jog tolimų užmetimų šitaip žuvaujant nereikės. Tiksliau – jie nėra pageidautini, tam ir brendame arba stovime atitinkamose vietose. Aišku, galima ir savo „sėdimąją“ padėti ant kėdutės, jei kotas yra pakankamai ilgas ir plūdę atleidžiame ne pernelyg toli.
Dienos retai būna nevėjuotos, tad mesti masalą skersai tėkmės ir po to leisti pasroviui pučiant vėjui nepatogu, kadangi plūdė tokiu atveju judės tam tikru kampu ir gana greitai nukryps nuo tiesiosios – dabar įtemptą valą veiks jau ne vandens, tačiau oro srautas. O ir puslankiu besiriečianti gija trukdys normaliai kontaktuoti su plūde, laiku pakirsti žuvį.
Rytai, taip – jie dažnai būna netgi labai ramūs. Ir tada meškeriotojas gali padaryti klaidą, kuomet pasirenka netinkamą poziciją, nes neapsidraudžia. Jis pajaukina žuvis, įsitaiso krante arba įsibridęs, tačiau aukščiau kylant saulei vėjas ima smarkėti. Tik tada žvejys pamato, kad jo skersai tėkmės toli užmestas masalas, kurį dar ir atleidžia pasroviui keliasdešimt metrų, jau nebegali nuplaukti iki tos vietos, kur plūdė nirdavo kimbant žuviai. O jei taip ir nutinka, žūklautojas praranda su plūde normalų kontaktą...
Nors tolimų užmetimų siūlau nedaryti, bet sistemėlė, kuria gaudysime, bus ne itin subtili. Norėjau pasakyti, kad ją sureguliuosime tinkamai, pagal visas taisykles, tačiau svarelių ar svarelio (apie sistemėles irgi dar kalbėsiu) gramzda gana didelė, plūdė naudojama nuo kokių 3–4 g plūdrumo, neretai gali būti ir gerokai plūdresnė. Tai reiškia, kad meškerykotis pageidautinas irgi atitinkamo užmetimo svorio, geriau vos didesnio nei mažesnio testo.
Didesnio užmetimo boloninės meškerės paprastai standesnės, todėl, kitaip nei yra įpratę spiningautojai, žuvaujant „sunkesniais“ tokio tipo meškerykočiais būna geresnis kontaktas su masalu. Gal galvosit, kad nusišneku, bet aš kalbu kaip praktikas. Aišku, labai brangios boloninės meškerės skirsis šiuo atžvilgiu nuo pigių, tačiau ne visi gali jas nusipirkti. Be to juk nerekomenduoju visiškų „kuolų“, kalbėdamas apie testą sakau žodį „vos“.
Kita vertus, boloninių meškerių akcijų nuorodos yra labai sąlyginės turint omenyje faktą, kad, tarkim, 5 m ir 7 m ilgio tos pačios serijos, to paties užmetimo svorio meškerykočiai labai smarkiai skiriasi. Akcijos kitimas juntamas netgi perkant spiningus, kur skirtumas gali būti tik dešimt centimetrų, o čia kotai pagaminti teleskopiniu principu ir matuojami metrais...
Standesnė boloninė meškerė yra gerai, kuomet tenka varginti stambią žuvį. Esu ne sykį patyręs, kaip užkibęs didelis šapalas tampa praktiškai nevaldomas, kada boloninė būna, pasak gamintojų „itin lengva“. Nesiginčiju, ji išties yra lengva, suprantama, ir mažo užmetimo svorio, bet dėl to smarkiai sulinksta. O dabar įsivaizduokit, kad žuvaujant tokia meškere masalą griebia bent 3 kg ūsorius...
Siūlyčiau rinktis bolonines su nuoroda „River“, jau vien todėl, kad dauguma tokių meškerių bus išties mažiau lanksčios. Čia pasiūlymas tiems, kurie retai žuvauja boloninėmis. Tiks tokios meškerės, kaip, tarkim, Salmo Diamond River Bolognese Heavy XF, kurios užmetimo svoris yra nuo 5 iki 30 g, arba Salmo Elite River Heavy XF, pastarosios testas jau nuo 10 iki 40 g.
Geriausiai taip žuvauti su labai greito perdavimo neinercine rite. Žvejodamas plūdine kitokiu stiliumi aš nelabai kreipiu dėmesio į šį faktorių, nes meškeriojimui plūdine skirtos ritės bet kokiu atveju yra greitesnės už spiningines ar pritaikytas žuvauti dugnine.
Ir geriau bus didesnės, jos juk irgi greičiau vynios valą, gija lengviau slys nuo būgnelio, kada jos teks daug atleisti. Todėl imkime 3000 dydžio, jei tai Daiwa, kurios būgneliai šiek tiek didesni, tada ritė gali būti nuo 2500 dydžio.
Atleidinėjant plūdę tolimu atstumu ritės greitis labai pasijaučia, kuomet tenka iš kokių 30 m atgal „parsigabenti“ masalą. O juk tai tenka daryti nuolat, praktiškai kas kelios ar keliolika minučių. Ir tada suki, suki, keiksnoji, kad nusipirkai pernelyg lėtą ritę, nes kol suvynioji valą, jau būtum galėjęs dar sykį užmesti masalą...
Romualdas Žilinskas
