Meknių gaudymas vidutinio dydžio upėse rudenį
Ateina toks metų laikas, kuomet plėšriosios ir visaėdės žuvys nepraleidžia progos pasmaližiauti smulkiu mailiumi. Tiesa sakant, tas smulkumas yra sąlyginis, kadangi (o dabar juk spalis) šiuo metu karpinių žuvų šiųmetukai paaugę maždaug iki 3 cm dydžio. Tad tokią „žuvelę“ jau galima užkabinti ant mažo kabliuko. Bet to mes nedarysime, kadangi yra panašaus dydžio silikoninių masalų, tad smagiau bus spiningauti. Ir viliosime guminukais retai spiningu gaudomą meknę.
Pirmąsias savo meknes mažais silikoniniais masalais pagavau labai seniai, tai nutiko dar tais laikais, kai guminukai buvo neseniai atsiradę ir į žvejybinę „areną“ įžengė ultralight spiningavimo stilius.
Tai nutiko Dubysos žemupyje, kuomet ten tikslingai gaudžiau ešerius. Reikėtų įterpti, kad išties sėkmingai, bet visai netyčia užkibo ir porą puskilograminių meknių. Labai maloni priegauda, todėl šių žuvų viliojimą bandžiau plėtoti ir vėliau. Pastebėjimai šia tema...
Didelėse upėse yra kitaip
Pradėsiu nuo to, kad spiningauti meknes mikroguminukais galima visur, kur yra šių žuvų. Kita vertus, ne visuose vandens telkiniuose jas žvejosi vienodai našiai.
Nors Nemunas ir Neris yra didžiausios meknių buveinės, visgi didelėse upėse žūklė smulkiais silikoniniais masalais rudenį pernelyg sudėtinga. Aš, suprantama, dabar turiu omenyje būtent šias konkrečias žvynuotąsias, kadangi, tarkim, ešerių tuose vandens telkiniuose „prilupsi“ atsakančiai.
Tikrai neteigsiu, kad meknių čia nepagausi, gali sužvejoti net ir labai daug, tačiau mažo užmetimo svorio trumpas spiningas daug mažiau tinka tokioms upėms. Žinoma, jei yra gera vieta, meknės tupi arti kranto – valio – tada žuvauji ir bėdos nematai. Tačiau Nemuno ir Neries meknės tokiu metų laiku jau bus atitolusios nuo krantų, tad šias žuvis pasiekti lengviausiai braidant arba (ir) metant masalus gana toli.
Vasarą, kuomet didžiosios upės nusenka, įvairiais mikromasalais, suprantama, ir silikoniniais, meknes sužvejoti gerokai lengviau. Būdavo, pasileidžiu pasroviui Nerimi arba Nemunu įsibridęs iki juosmens ir bandau laimę „nulinėmis“ sukriukėmis arba poros centimetrų dydžio riperiukais arba tvisteriukais. Na, taip, paprastai meknių pagaudavau ten, kur ir tikėdavausi pagauti, kadangi braidydavau tose upių atkarpose ne pirmi metai ir žinojau, kur daugmaž jų esama.
Manau, kad būtent vietų žinojimas padėdavo tikslingai sugundyti meknes. Beje, kitąsyk kilogramo svorio ar net didesnes. Reikėtų pasakyti, kad Nemuno ir Neries meknės yra migruojančios, kadangi vandens plotai čia dideli ir jos greitai keičia vietą – mailiaus knibžda visa priekrantės zona, bet jo koncentracija labai priklauso nuo vandens lygio, vėjo krypties ir kitų veiksnių.
Mažesniosios meknės labiau prieraišios prie tam tikrų vietų, o didžiosios, kurios ir yra pagrindinės to mailiaus persekiotojos, plauko ten, kur būriuojasi smulkios žuvelės. Nieko naujo – taip elgiasi dauguma plėšrūnių.
Nors visgi ir šios meknės turi tam tikrus pamėgtus plotus, kurie artimesni jų įprastinėms buveinėms, juk kitu atveju, kaip sakiau, nesuviliočiau šių žuvų ten, kur tikėdavausi. Bet vasarą paprastai rašau straipsnius apie žūklavimą vasarą, o dabar jau rudens vidurys, tad nenukrypsiu nuo temos.
Neįmantrus masalo pravedimas
Jei pastebėjote, įpusėjus rudeniui didžiosiose upėse išskaidrėja ir gana smarkiai pakyla vanduo. O smulkus mailius tarsi kažkur dingsta. Jei vasarą jis tik kažkiek labiau būriuojasi nepriklausomai nuo tų sąlygų, kurias minėjau, tai rudenį smulkios žuvelės telkiasi itin koncentruotai, tik kai kuriose upių vietose, kurių rastumėme nedaug.
Vienos jų – tų upių intakų žiotys. Tai gali būti šventosios, Dubysos ar dar smulkesnių intakų žemupiai, kur plauko spiečiai ūgtelėjusio mailiaus ir šalimais sukinėjasi meknės. Žinoma, čia irgi siūlomą masalą labai sėkmingai gali sugriebti ešerys ar antrametė lydekaitė (pastaroji guminuką dar ir nukąs), bet meknių tokiose vietose visada pagaudavau daugiau.
Tačiau Nevėžyje meknių nepakliūdavo. Nors šalimais Nemune jų pagaudavau. Tiesa, vasarą, bet veikiausiai Nevėžis arba joms yra pernelyg „lėtas“, ar per daug gilus, gal tiesiog nesugebėjau šių žuvų suvilioti. Jei atsižvelgtume į tuos rodiklius (išskyrus nesugebėjimą), manding, kad Jūros žemupyje turėtų būti neprastos meknių žūklavietės rudenį. Bet tai – tik teoriškai, praktiškai gali atsakyti ten dažniau gaudantys žvejai.
Atvirai pasakius, tai nebuvo tos žuvys, kurias be sąžinės griaužimo galima įsimesti į krepšį: vyraudavo 200–300 g meknytės. Tik retais atvejais papuldavo pusės kilogramo egzemplioriai, didesnių pagauti taip ir neteko. Bet tai, veikiausiai lėmė žūklės vietų specifika – mažesniosios meknės paplėšikauti būreliais plaukdavo į atitinkamo dydžio telkinius.
Ir tai tarsi prieštarautų ankstesniems mano teiginiams apie smulkesnių meknių prieraišumą prie tam joms tinkamų vietų didžiosiose upėse (dabar jos atplaukė į mažesnes upes), taip pat apie tai, kad gaudant mikromasalais pakliūdavo gana stambių šios rūšies žuvų.
Nors, gerai pagalvojus, galima tokius pokyčius paaiškinti. Vėlų rudenį stambios meknės kartais užkimba gelmėje netgi ant normalaus dydžio vartiklių, voblerių – jos gviešiasi daug stambesnių aukų. Mažesniosios dabar irgi ima dažniau maitintis žuvelėmis, bet renkasi ir atitinkamo dydžio maistą.
Kodėl dabar rinkčiausi silikoninius vilioklius, bet ne sukriukes ar smulkius vobleriukus, kurie gana gerai meknes gundydavo vasarą? Aišku, todėl, kad šios žuvys geriau ant tokių masalų kimba. O kimba dėl paprastos priežasties – skaidriame vandenyje mažytis silikoninis riperis ar tvisteris visomis prasmėmis labiau panašesnis į mailių. Išvaizda, judesiai yra tarsi natūralių žuvelių, Kai tuo tarpu sukriukės ir vobleriai žaidžia daug agresyviau. Galbūt išimtis smulkūs minnow tipo vobleriai, kuriais galima tvičinguoti, jie, beje, bus irgi sėkmingas masalas.
Kita vertus, tokių vandens telkinių specifika nėra palanki žūklei guminukais – jų žemupiai dažniausiai būna seklūs ir išplatėję, dugnas minkštas ir gerokai apaugęs vandens augalais.
Bet ir masalai pasirenkami atitinkamo dydžio (iki 4 cm), jiems naudojami galvakabliai yra labai lengvi, dažniausiai iki 1,5 g. Neretas atvejis, kuomet guminukus imdavau kone dvigubai smulkesnius ir maudavau ant ilgakočių avižėlių. Kartais tai būdavo tvisteriai, kartais – riperiai, kitąsyk naudodavau paties pasigamintus masalus, kuomet riperiui nukirpdavau „peleką“ ir priklijuodavau tvisterio uodegėlę. Tokių vilioklių, suprantama, pasidarydavau namuose. Beje, vienas variantų – žirklutėmis čia pat žūklavietėje „patrumpintas“ tvisteris arba riperis.
Tokiose vietose normaliai nepadžigausi, čia ne koks nors ežeras ar gilus karjeras su žvirgždėtu dugnu. Nors, aišku, lengvas galvakablis ar net avižėlė vargu ar tinkami panašaus pobūdžio technikai.
Bet to nė nereikia, kadangi didžioji dalis meknių labiausiai reaguodavo į masalus lėtai traukiamus viduriniuose vandens sluoksniuose. Ypač provokuojančiai jas veikdavo vienas paprastas masalo traukimo elementas – kai lėtai vedamą guminuką staigiai sustabdydavau ir leisdavau jam laisvai kristi į dugną. Didžioji dalis meknių užkibdavo vos tik pradėjus guminukui skęsti, kas leidžia daryti išvadą, jog žuvys vilioklį sekdavo iš paskos, bet nedrįsdavo jo čiupti.
Kodėl meknes išprovokuodavo toks nevaldomas masalo kritimas žemyn – sunku pasakyti. Kartais jos reaguodavo į masalą, kai jį vesdavau tolygiai, bet kažkaip neužtikrintai, ką galima buvo jausti iš atsargaus žuvų stuksenimo į guminuką.
Palyginimui – šapalai elgdavosi visiškai kitaip, jie kaip tik mieliau čiupdavo tiesiog paviršiumi traukiamus guminukus, dažnai netgi praktiškai pačiu paviršiumi, nepaisant to, kad rudens metas ir visos žuvys renkasi didesniuose nei įprasta gyliuose. Tačiau čia tik palyginimas, kuris, tiesą sakant, neturi nieko bendro su žūklavietėmis, tai paminėjau tik todėl, kad iš principo šių dviejų rūšių žuvys labai panašios savo elgsena, mitybos ypatumais, kas itin gerai matosi vasarą. Bet ruduo jas veikia skirtingai...
Konkrečiau apie vietas ir masalus
Vietos mažesnėse upėse, kurias labiausiai mėgsta meknės: ties stačiais krantais, kur yra bent 0,5 m gylio, nusvirę medžių šakos; vandens augalai apaugusi giloka, bet išplatėjusi upės atkarpa; ties posūkiu esanti gili ir siaura upės vaga, kur likusią seklią dugno dalį dengia aukštos ir tankios vandens žolės. Tokiuose ruožuose upės dugnas veikiau būdavo minkštas, t. y. smėlis, smėlis su dumblo priemaišomis, smulkus žvyras su smėlio lopiniais, nei kietas, srovė vidutinė arba vos didesnė už vidutinę, bet ne itin greita.
Skaidriame vandenyje efektyviausi pasirodė irgi skaidrūs blizgučiais prisodrinti guminukai. Kuomet po smarkių liūčių upė susidrumsdavo, rinkdavausi nepermatomus ir sodresnių spalvų vilioklius: rudus, juodus, „tepalinius“, geltonus, baltus matinius.
Kartais gelbėdavo ir visiška egzotika: salotinės, šaltibarščius primenančios spalvos, tokie masalai meknėms dažniausiai patikdavo itin giedrą dieną.
Tačiau bet kuriuo atveju bene kibiausi būdavo skaidrūs žalsvo atspalvio su blizgučiais tvisteriukai. Beje, tas žalsvumas irgi būna skirtingas. Jis turėtų būti toks, kaip Lucky John Pro Micro Grub 1 vienoje spalvinių variacijų.
Reikėtų pridėti, kad būtent šie smulkūs tvisteriai (2,5 cm dydžio) yra naujas mano atradimas gaudant meknes, nors nuorodose užrašyta, kad tai – puikūs masalai ešeriams. Dėl to nesiginčysiu, nes iš tiesų tokie ir yra, bet šįsyk reklamai pridėsiu dar reklamos. Kodėl ne, kuomet išbandai ir pamatai tai, ko gal nė patys gamintojai nematė.
Arba dar labai neprasti tamsiai geltoni skaidrūs su brokatu ir raudonomis uodegėlėmis tvisteriai. Kad tokie kartais tiesiog „iš proto“ varo ešerius – jau seniai žinojau, bet jie labai patinka ir meknėms.
Kuomet pradėjau gaudyti meknes mikroguminukais, suprantama, kad dar prieš tai ir ešerius, spalvinių variantų pasirinkimas prekyboje buvo gana nemažas, tačiau nė iš tolo nesulyginsi, koks yra dabar. Tad mano paminėti spalviniai variantai – bendros nuorodos, gali būti, kad atrasite ir gerokai kibesnių.
Šiuo metų laiku meknės taip pat mielai griebia ir smulkius riperius, bet pageidautina joms siūlyti iš minkštesnius tokios rūšies masalus, kurių virpesiai plastiškesni. Kaip kažkada esu rašęs, tai priklauso nuo silikono sudėties. Pavyzdžiui, vieni geresnių yra Lucky John Baby Rockfish 1.4. Kaip matote, dydis irgi tinkamas (3,5 cm), o spalvinės variacijos praktiškai nesiskirs nuo tų, kurias vardijau kalbėdamas apie tvisterius.
Bet pastebėjau vieną tendenciją – riperiai geresni apniukusiu oru, kuomet diena šalta, rudeniškai nemaloni ir, regis, žuvys turėtų būti labai apatiškos. Galbūt jos tokios ir būna, nes visgi riperio judesiai mažiau išraiškingi nei tvisterio, tad būtent šis masalas ir sugebėdavo šiaip ne taip sugundyti meknę.
Pabaigai norėčiau pasakyti, kad taip žūklaujant gali masalus beatodairiškai imti atakuoti ešeriai. Pasitaiko, kad kimba pramaišiui meknės ir dygliuoti plėšrūnai, bet paprastai jei jau pastarieji aktyvūs, jie nukonkuruos tikslinį laimikį. Tada du pasirinkimai – arba teks keisti žūklavietę, arba žvejoti ešerius. O jie, beje, tose upėse gali būti pakankamai svarūs.
Romualdas Žilinskas
