Meknės – pirmi pavasariniai laimikiai

Bent jau aš neretai pirmąsias žūkles palaidyne pradedu gaudydamas būtent šias žuvis. Po užsitęsusios žiemos ir įvairios smulkmės žvejybos iš po ledo, jų žūklė būna toks malonumas, kad sunku ir žodžiais apsakyti. Reikia patiems pabandyti, jei nemėginote meknių gaudyti pavasario pradžioje, tada tikrai suprasite. O juk pasitaiko, kad pavasarį meknės masalą griebia labai noriai, kai dar ledų lytys ant upių pakrančių stūkso.

Tenka tik užjausti tuos, kuriems ši žūklė sunkokai prieinama. Turiu omenyje, jog pas mus meknių nėra daug. Nežinau, kaip ten su tais įžuvinimais, bet nejau nėra galimybių pagausinti šių žuvų skaičių?

Kuriose upėse

Pratęsiu nebaigtą mintį apie tai, kur rastume meknių. Pas mus, Kaune, jų tikrai jų netrūksta, tik reikia žinoti vietas. Kauniečiai meškeriotojai jas puikiai žino ir nekantriai laukia pirmųjų meknių. Pagrindinės žūklavietės yra Nemune, žemiau Kauno HE iki Aleksoto tilto, nors galima sakyti, kad visoje Nemuno atkarpoje nuo HE iki Neries žiočių pasitaiko šių žuvų.

Beje, toji upės atkarpa dar yra žymi tuo, kad niekuomet neužšąla. Sunku pasakyti ar pastarasis faktas, ar dar kas nors lemia tokį meknių pomėgį. Šios žuvys iš nurodyto Nemuno ruožo niekur nesitraukia visus metus. Na, galbūt kažkiek jų ir išplaukia, bet vis tiek pakankamai meknių pasilieka visai vasarai. Manding, kad visos jos čia sėkmingai ir žiemoja, kadangi vėlų rudenį meknių irgi šiame ruože pagaunama.

Po neršto vasarą meknės taip pat neblogai kimba, tačiau toji Nemuno atkarpa sekloka, tad apauga tankiomis žolėmis ir žvejoti palaidyne pasidaro beveik neįmanoma. Gal tik šalia esančių miesto rajonų meškeriotojai turi galimybę jas gaudyti visą vasarą, nes pasistato laikinas dambas ir pastoviai jas prižiūri: rauna vandens augalus, jaukina ir panašiai. Prašalaitis tokiose vietose nepageidaujamas, juolab jam sunku rasti dieną, kad damba būtų laisva.

Kitos neblogos pavasarinės žūklavietės yra Neryje, Lapių miestelio apylinkėse. Galbūt nelabai tiksliai įvardijau, kadangi meknės čia kimba tiek dešiniajame, tiek ir kairiajame upės krante. Paprastai šios vietos nebūna taip meškeriotojų nugultos, kaip Nemuno ruožas žemiau HE, visgi ir jos gerai žinomos bei populiarios. Pabrėšiu – ypač ankstyvą pavasarį.

Kitaip nei Nemune, Neries meknės po neršto išplinta po didelę žemupio dalį, jų galima pagauti ir pačiame mieste, netoli žiočių, todėl vėliau jų koncentracija čia gerokai sumažėja. Pavasarį masinis meknių kibimas šiose vietose trumpas ir tetrunka apie dvi savaites. Rudenį šių žuvų irgi pasitaiko retai, bet lapkričio–sausio mėnesiais, jei upės nesukausto ledas, jos vėl neprastai kimba, nors meknes tada meškerioja tik pavieniai žvejai. Šalta, o be to niekas labai nereklamuoja savo laimikių.

Būna pavasarių, kai Kauno mariose dar stovi ledas, o žemiau HE Nemune jau pradeda kibti meknės. Jokio stebuklo, jei kovo viduryje pagausi savo pirmąją šios rūšies žuvį.

Panašiai atsitinka ir Neryje. Kažkada, kai buvo normalios žiemos, ant krantų srovės sustumti ledai stūkso, o žvejai jau bando savo laimę.

Tačiau čia meknių ieškoma kitokiose vietose, nei Nemune. Neries meknės gaudomos visai netoli kranto, kur patvinęs vanduo užlieja, esant normaliam upės lygiui, kranto šlaitelį. Tokiu metu ten pakankamai gilu – iki 1,5 m gylio, bet vasarą kažin ar kelius vanduo apsemtų. Prisišliejusios prie šlaito ar truputį toliau ir plauko šios žuvys. Veikiausiai jos randa iš dirvos tėkmės išplautų vabzdžių lervų, sliekų. Neries vanduo tada būna drumstas, ir baikščios meknės nebijo meškeriotojų.

Kokiose vietose

Tačiau Nemunas iš karto už HE net ir ankstyvą pavasarį yra skaidrus. Nors šiaip jau jis šioje atkarpoje, iki Neries žiočių, visais metų laikais nebūna itin drumstas. Ne tik todėl, kad čia žvirgždėtas dugnas, bet dar dėl to, jog aplink nėra plaunamų dirvų, intakų ir visas vandens perteklius į upę patenka iš Kauno marių, o Jiesia nepajėgia smarkiai veikti Nemuno vandens kokybės.

Meknių žūklė Nemune taip pat turi savo specifiką. Čia prie pat kranto šių žuvų niekas neieško. Gal dėl upės reljefo sandaros, gal iš dalies todėl, jog čia daug žvejų, meknės plauko arčiau vagos ir tik kartais nutolsta į beveik patį Nemuno vidurį. Dažniausiai tai priklauso nuo dėl HE kintančio vandens lygio. Nelabai malonu, tačiau tenka užsidėjus bridkelnes kartais net iki juosmens bristi į šaltą vandenį. Bijantiems peršalti verčiau rinktis žūklę Neryje.

Nemune patogiausia žvejoti kuo ilgesnėmis meškerėmis, kadangi masalas plukdomas toli. Tiesa, ne visą laiką tai įmanoma, nes gali būti, jog tądien susirinks tikras žvejų turgus, ir teks žūklės plotą dalintis su kolegomis. Jei vietos pakanka, bene patogiausia meškerioti bolonine, nors aš gaudau ilga trijų dalių sudurtine palaidyne.

Jei tik yra galimybė, kaip minėjau, plūdę atleidžiu labai tolimu atstumu. Nemune tuo metu srovė būna stipri, tad veiksmas vyksta vis tiek gana greitai, tenka visą laiką dirbti: meti, trauki, meti trauki... Tačiau plūdę kaskart vis prilaikai, kad masalas pakiltų nuo dugno.

Būna, jog, esant žemam vandens lygiui ir lėtesnei tėkmei, meknės kimba viliokliui velkantis padugne. Bet kai vandens lygis aukštas, paprastai žvynuotosios nori kilstelėto nuo dugno kąsnio. „Netikrų“ kibimų pasitaiko retai, nes dugnas čia pakankamai švarus, žvyruotas, o žolės dar nepakilusios.

Kitokios sąlygos žvejojant rudenį, kai vandens augalai, kad ir supuvę, bet vis tiek kabinasi už kabliuko, stabdo plūdę. Taip nutinka, jei gaudai ir labai toli nuo kranto, kadangi šioje upės atkarpoje, net ir pakilus vandeniui, retoje vietoje yra giliau nei 2 m, dažniausiai gylis tesiekia 1,5 m. Aišku, pasitaiko viena kita gili duobė, tačiau iš esmės čia negilu.

Kokia įranga

Kad geriau matyčiau, plūdę naudoju gana stambią – jos antenėlė storesnė. Kuomet vandens lygis žemas, užsikabinu 4–5 g plūdę, kada upė smarkiai pakyla, tėkmė greitėja, tenka žuvauti jau su 8 g ar net 12 g plūde. Neryje retai imu plūdresnę negu 6 g plūdę. Beje, sunkesnę plūdę lengviau valdyti, o tai svarbu Nemune, nes neretai tenka taikytis ir prie šalia stovinčių žvejų.

Sistemėlė gaudant abiejose upėse ta pati – paprasčiausias slyvutės formos svarelis ir ilgas, iki 0,5 m, pavadėlis. Kabliukas trumpakotis, dydis – Nr.5–7. Pagrindinis valas – 0,16–0,18 mm, o pavadėlis – 0,12–0,14 mm storio.

Jei pašalas jau būna „išėjęs“ ir galima gauti naktinių sliekų, juos siūlau meknėms. Tačiau ne blogesni, o kartais ir dar geresni, šioms žuvims gaudyti yra lenkiški Nr. 4 sliekai. Tokie tvirčiau laikosi ant kabliuko ir dėl to sumažėja „tuščių“ pakirtimų. Gaudant naktiniais sliekais neretai to neišvengi, nes kabliukas jiems yra per mažas, o meknės sugeba akimirksniu nutraukti visą kirminą. Mėšliniai sliekai kažkodėl joms nelabai patinka, pastebėjau, kad meknės pavasarį nori riebaus ir didelio kąsnio.

Šių žuvų kibimas gali būti ir vangokas, bet kartais jos masalą griebia labai užtikrintai – net ranka pajunti, kaip meknė pakrato meškerykotį. Šiaip jau kibimą pražiopsoti sunku, nes šios žuvys plūdę pavasarį skandina praktiškai visuomet. Kai meknės kimba nenoromis, dažniausiai būna atitolusios nuo kranto, o kai aktyvios – kartais čiumpa vos užmestą masalą netoli nuo žvejo kojų. Jų norą maitintis kartais išduoda paviršiuje matomi ratilai. Gana keista, bet meknės net ir ankstyvą pavasarį bando kažką rankioti nuo vandens paviršiaus.

Kiek pastebėjau, tokiu metų laiku tinkamiausias oras meknėms gaudyti yra saulėtas, kai pučia nestiprus vakarų vėjelis. Labai didelę įtaką turi vandens lygis. Meknės visada aktyviau maitinasi pakilus ar kylant vandeniui. Kadangi Nemune HE nuolat kaitalioja upės lygį, o čia tai itin juntama, reikia taikytis prie hidroelektrinės darbo režimo. Deja, niekas tiksliai nežino, kada HE direktorius įsakys uždaryti ar atidaryti turbinas.

Tikriausiai reikėtų dar paminėti, kad meknės čia pasitaiko pakankamai stambios ir vyrauja egzemplioriai apie 1 kg. Smulkmės beveik nėra, veikiau jau pagausi 1,5–2,0 kg žuvį. Smagu traukti plonu valu tokį laimikį, o ir pati žūklė būna labai aktyvi bei sportiška.

Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas