Meknė ir jai tinkami vobleriai

Nors meknių populiacija mūsų vandenyse dėl neaiškių priežasčių menkėja, tačiau jų dar yra ne tiek mažai, kaip manome (šios žuvys gyvena ne tik upėse, bet ir ežerus jungiančiuose upeliuose, protakose tarp ežerų ir kai kuriuose ežeruose), tačiau jas pastoviai gaudančių žvejų ne tiek ir daug. Pavasarį, kai dar vanduo aukštas, meknių pagaunama daugiau nei vasarą, bent jau taip yra Kauno apylinkėse, kur, beje, šių žuvų randama gausiausiai – ir Nemune, ir Neryje. Tačiau tada meknės meškeriojamos praktiškai tik plūdinėmis meškerėmis, viena kita užkimba ant dugninių viliojant žiobrius arba ankstyvuosius karšius. Vasarą dažniau pakliūva žuvaujant dugninėmis, bet ir suviliojamos plūdinėmis, tačiau šįsyk 90 proc., meknių – atsitiktiniai laimikiai. Aš kažkaip nesu girdėjęs iš pažįstamų žvejų, kad tuo metu jie ruošiasi kur nors tikslingai meškerioti meknių. Kalbu apie gaudančius natūralios kilmės masalais, nes spiningautojai ir muselininkai šias žuvis sėkmingiausiai gaudo būtent vasarą.

Dar vienas gana įdomus dalykas, nors šįsyk susiaurinsiu žvejų ratą iki spiningautojų. Labai didelė, gal net ir didesnioji dalis meknių suviliojamos vėlyvais vakarais, naktį, vos brėkštant. Žūklė tamsiuoju paros metu (vakarą, kai saulė nusileido, bet dar šiek tiek šviesu, brėkšmą, kol nepakilo saulė – irgi priskaitau tam laikotarpiui) veikiausiai dėkingesnė, nes meknės tuomet ne tik lengviau sugundomos, tačiau lengviau ir aptinkamos.

Jei reikėtų nupasakoti meknėms būdingas vietas, aš, atvirai pasakius, to labai tiksliai net nepadaryčiau, nes ten, kur jų yra, paprastai būna ir šapalų. Labai atsargiai, su išlyga, galbūt pasakyčiau, kad visgi meknės laikosi šiek tiek giliau, kažkiek ramesniuose vandenyse, labiau mėgsta augaliją. Bet taip būna dieną, o naktimis jos užima šapalų vietas, kartais plauko labai sekliai, kad sunku įsivaizduoti, kaip gali kilograminė žuvis glaustis palei krantą vos sprindžio gylyje. Užplaukia meknės tada ir į tankius vandenžolių sąžalynus, kur vanduo vos juda ir dugnas dumblėtas, nors didesnė tikimybė aptikti šitas žuvis yra riba ties tankios augalijos pakraščiais, savotiškos laisvesnio nuo žalumos įlankėlės, kada vandenžolių guotai tįsta toli nuo kranto, bet išilgai tėkmei išsidėsto ne lygia juosta, o vingiuota. Vėlgi – šapalo analogas, bet pastarieji ten būna dar saulei nenusileidus.

Kur meknių rasti dieną? Panašiose vietose, tik ne taip sekliai, ir jos jokiu būdu neplaukioja kartu su šapalais. Nemaža meknių dalis pasitraukia į gana gilias vietas. Toks įspūdis, kad šapalai tarsi išstumia savo giminaites.

Pagrindinius meknių spininginius vilioklius skirstyčiau į tris rūšis: voberius, sukriukes ir pastaruoju metu išpopuliarėjusias mažas besivartančias blizges. Aišku, sugundomos šios žuvys ir guminukais ar paprastomis vartiklėmis, bet ir vėl – tik atsitiktinai. Spiningavimas ultralight stiliumi ir tokiam būdui naudojami masalai praplečia kibių vilioklių pasirinkimą. Tada jau spiningautojas tampa artimesnis muselininkui, gali meknes vilioti savadarbiais arba pirktiniais mažais masaliukais, bet čia taip pat reikėtų smarkiai nukrypti į šoną, nes toks spiningavimas turi savą specifiką. Dabar kalbu apie paprastesnius dalykus.

Universaliausi ir lengviausiai įvaldomi neseniai susidomėjusiems meknių žūklei masalai, mano manymu, yra vobleriai, bet joms labiausiai tinka tik nedideli, iki 4 cm dydžio. Jokiu būdu nesakau, kad meknių nepagausi ir stambesniais. Savotiška tendencija – kuo aukščiau upe (tai galioja ir upeliams, patirties gaudant šias žuvis ežeruose, jų protakose turiu pernelyg mažai), tuo kibesni bus mažyčiai ir sekliau neriantys vobleriai. Faktiškai tokie modeliukai universalūs, nes ir upių žemupiuose jais galima suvilioti pakankamai stambias meknes. Įsidėmėkite – vasarą, nes apie rudenį būtų kita kalba. Tačiau tikslingai gaudant, tarkim, kur nors ties Nemuno dambomis arba žemiau jų, jau visai neprošal bandyti didesnius ir giliau neriančius modelius. Tiesa, šiuos masalus sieja viena sąsaja – crank tipas, nors gali būti ir shad, tačiau pirmasis – vėlgi universalesnis. Esu meknių pagavęs ir velke, bet taip pat crank vobleriais ir tokiais, kurie buvo orientuoti ešeriams – velkiaujant tikslingai meknių niekas (o gal visgi kas nors?) juo labiau negaudo.

Šiame įžanginiame trumpame straipsnelyje atrinkau visą šūsnį labiausiai man pasiteisinusių voblerių, taip pat jų geresnius tų modelių spalvinius variantus. Nevardysiu, neaprašinėsiu kiekvieno atskirai, pamatysite paveikslėliuose, kur bus nurodyti ir jų dydžiai bei panirimo gyliai. O jau tada parašysiu kur, kaip, kokiais naudotis, kurie bus geriau žvejoti seklesnėse ar gilesnėse vietose, šviesiu paros metu ar naktimis. Taip pat papasakosiu apie meknių gaudymą sukriukėmis, mažomis vartiklėmis, kokią įrangą pasirinkti, kokios taktikos laikytis ir visa tai, kas svarbu šių slaptą gyvenimo būdą gyvenančių žuvų žūklėje. Bet pradžiai išsianalizuokite kiekvieną modelį – bus lengviau suprasti kitų rašinių turinį.

Romualdas Žilinskas