Lynas pavasarį kitoks
Kartais pavasario pradžioje tenka stebėti įdomų reiškinį: kažkur vidury laukų telkšo bala, prie jos sustatytas tuzinas automobilių ir pakrantes nugulę vyrai su meškerėmis rankose. Ką jie ten gaudo? Ogi lynus. Ir ne bet kokius, tačiau tuos tikrus svarius auksašonius lynus, kuriuos nebūtų gėda parodyti net patiems priekabiausiems „žvejams-kritikams“.
Na, gal kažkiek perdėjau – tų svariausių pasitaiko ne tiek ir daug, dažniau kimba vidutiniokai, tačiau daug kas juk priklauso ir nuo konkretaus vandens telkinio. Tačiau tikrai nemelavau sakydamas, jog prie nedidelės balos galima pamatyti būrį meškeriotojų, nors vasarą ten vargu ar rasi bent vieną.
Klaidos meškeriojant lynus
Viskas elementaru – vandens telkinyje lynų būna ir smarkiau įšilus vandeniui, jam rudenį vėstant, deja, kylant temperatūrai iš dumblėto dugno ima kilti ir vandenžolių stiebai, toji žaluma taip staigiai stiebiasi, kad per savaitę uždengia vandens paviršių tankiu žaliu kilimu. Žvejoti galėtumėm nebent nušienavę baloje suvešėjusią pievą (geriau jau atvirkštinis variantas – pievoje bala), tačiau, manding, kad šienauti tektų kone kasdien.
Nors aš kalbu pusiau juokais, bet yra tame ir tiesos krislas. Juk neretas atvejis, kada meškeriotojai žūklavietes lynams ruošia raudami vandens augalus. Bėda ta, jog tokios intervencijos į natūralų telkinio landšaftą išbaido šias atsargias žuvis ilgesniam laikui, kurį galima skaičiuoti ne valandomis, bet paromis, tad kitąsyk žolės rovimas yra tik bereikalingas jėgų ir laiko eikvojimas.
Nors kaip kur ir kaip kada. Nes telkinys telkiniui nelygus, tad netgi įgimtas lynams atsargumas juose nėra jau toks vienodas. Tačiau atokiose balose ar sekliuose ežeriukuose, tvenkiniuose, kuriuose, kaip minėjau, vasarą vargu ar rasi žuvaujančių, lynai garantuotai į panašius dalykus sureaguos neigiamai.
Lygiai taip pat yra ir su augalija – vienur išrauti, tarkim, nendrių stiebai, per kelias dienas neišsistiebs, tačiau kokios nors invazinės elodėjos vėl išsikėtos neįtikėtinai greitai. Todėl „supliusavus“ vietinių žuvų atsargumą ir greitai ataugančias vandenžoles, prasmės žuvauti tame vandens telkinyje šiltuoju metų laiku nėra.
O dabar, kol dar toji žalioji „masė“ neužklojo vandens telkinio, meškeriotojai stengiasi pasinaudoti susidariusia palankia situacija. Teko kažkada ne sykį meškerioti tokiame žvejų būryje. Išsyk pasakysiu, kad nepatiko, nes aš apskritai mėgstu žūklėje vienumą. Čia gi plūdė prie plūdės, krante šurmulys... Ir dar viena blogybė – meškerioji ne ten, kur norėtum, bet ten, kur vietos atsistoti randi.
Man tai visiškai nesuprantami dalykai lynų žūklėje, nors ir vėl – pasitaikydavo, kad staiga ima pagauti žuvų visi urmu, traukia lyną, dar vieną, trečią, po to ilgesnį laiką – visuotinas kibimo štilius. Jei žūklautum vienas arba tebūnie būtų keli, bet ne keliolika meškeriotojų, manding, kad pajaukinęs įtikintum lynus dažniau ragauti masalus.
Jaukindavau ir šiaip, tačiau tai darė ir aplinkiniai – irgi svaidė į vandenį prievilo rutulius, todėl mažame telkinyje žuvys tikrai turėjo pakankamai platų prievilų asortimentą. Tačiau žvynuotųjų reakcija į tą „švedišką stalą“ paprastai būdavo vienareikšmiška – arba lynai kimba visiems, net tiems, kurie nejaukina, arba nekimba niekam.
Man tai atrodo normalu, nes vangiau į masalus reaguojantys lynai paprasčiausiai išsibaido. Taip, jie neria tolyn ir nuo krentančių į vandenį jauko rutulių. Kuomet žuvys smarkiai suaktyvėja, na, tada jau jos mažiau kreipia dėmesį ir į šį triukšmą. Tokia mano versija.
Bet dabar įsivaizduokime, kad žinote panašų telkinį, tačiau jame žvejybinė konkurencija labai menka. Geriausiu atveju – jūs prie vandens esate vienas. Kur užmesti meškerę?
Kur saulėta ir šilta
Aš tokiu metų laiku orientuočiausi į labiausiai saulės įšildomą priekrantės ruožą. Kada vanduo yra šaltas, o gal net dar labai šaltas, žuvys, net nebūtinai tik šiltamėgiai lynai, visada mieliau rinksis tuos plotus, kurie ilgiausiai būna apšviesti saulės.
Nieko naujo čia nepasakiau, nors galbūt meškeriojantiems vasarą lynus (turiu omenyje – tik vasarą) tai atrodys keistoka. Aišku, ir šilčiausiuoju metų laikų lynai lankosi tiesioginės saulės spindulių nutviekstuose plotuose, tačiau tada ten visgi randa pavėsį po plačialapiais vandens paviršių dengiančiais augalais, šešėliai po vandeniu tįsta ir nuo stačiai aukštyn kylančių žolių stiebų.
Dabar lynai paprasčiausiai neturi pasirinkimo: nori ėsti – plauk į atvirą dugno plotą ir kapstykis dugne. O jei ne – liksi alkanas. Esmė tame, kad įšildyme dugne greičiau atsigauna ir žuvų maistas: visokios lervos, vabzdžiai ir panašiai. Tiesą sakant, ir žvynuotosios juk yra šaltakraujės, todėl joms šaltame vandenyje šiluma kaulų tikrai nelaužo, nuo vandens temperatūros priklauso ir žuvų apetitas.
Gal kai kam atrodo, jog lynai anksti pavasarį turėtų miegoti, nes vanduo jiems yra pernelyg vėsus. Tai trafaretinis ir, sakyčiau, „senamadiškas“ požiūris, kuris neturi nieko bendro su realybe. Lynai išties yra labiau šiltą vandenį mėgstančios žuvys, tačiau karta po kartos begyvendami mūsų platumose jie jau genetiškai pakito.
Jei būčiau mokslininkas, įvardyčiau tai vietinių žuvų populiacijų ypatumais. Dabar nieko nestebina ir lynų poledinė žūklė. Galiausiai – juk lynų viliojimas upių užtvindytose pievose yra žinomas visiems meškeriotojams.
Gal kiek naujau skambės kitas mano siūlomas pasirinkimas, kur galima greičiau pagauti lynų. Kadangi šios žuvys rinksis šiltesnius telkinio užkampius, tai vėjuotą ir saulėtą dieną tokios vietos bus ten, kur vėjas supūs vandenį, t. y. priešingi vėjui krantai.
Čia jau paprasčiausia fizika – šiltas vanduo yra paviršiuje, o šaltas giliau, nes sunkesnis. Vėjas gena bangas ir kažkurioje balos, ežero ar tvenkinio dalyje tiesiogine ta žodžio prasme sustumia paviršinį vandenį į vieną plotą, kuriame ir pakankamai giliai jis būna šiltesnis.
Kita vertus, smarkus vėjas yra negerai žvejojant, ypač plūdine meškere, nes jis gali stumdyti plūdę, o kartu ir masalą. Lynams tokie vilioklio „važinėjimai“ dugnu nepatinka.
Todėl optimalus variantas yra įlanka, kurioje pasirenkama žūklavietė ne tiesiog prieš vėją, tačiau taip, kad jis pūstų iš šono. Ta prasme, kad atsistoji įlankos priekyje ir meti masalą kone pavėjui. Aišku, ne visur tokių užutekių rasi, kranto reljefas gali būti lygus, kadangi mūsų pasirinkti vandens telkiniai nėra dideli ir (ar) smarkiai raižytais krantais.
Tačiau bet kokiu atveju vandenys bus seklūs, nes juk kalbėjau apie vasarą greitai užželiančius ežeriukus, tvenkinius bei paprasčiausias balas. Ir, be abejo, dumblėti. Juk augmenija greitai želia būtent tokiame dugne. O dumblas yra juodas, tamsiai pilkas, tad jis greitai įšyla. Vėl „pliusuoju“, bet šįsyk dvi palankias sąlygas – seklius vandenis ir greitai įšylantį dugną.
Kita vertus, užsiciklinimas ties dumblu arba minkštu dugnu gaudant lynus gali būti klaida, nes šios žuvys puikiausiai jaučiasi ir molėtame, netgi žvyruotame vandens telkinyje arba telkinio plotuose, kur plyti toks dugnas. Bet čia jau nukrypstu nuo temos, tai vertėtų rašyti kalbant apie vasarinę lynų žūklę.
Jaukai ir masalai
Nedideliuose sekliuose vandens telkiniuose galima žuvauti tiek dugnine, tiek ir plūdine. Visgi jie bus labai nedideli, tad pastarasis variantas geriau. Juolab, kad lynų žūklė plūdine meškere tokiomis sąlygomis gali būti netgi dalinai aktyvi, nes ankstyvo pavasario orai itin nepastovūs ir kitąsyk didesnį efektą gali duoti ne sėdėjimas vienoje jauko primestoje vietoje, tačiau pabandžius aptikti lynų susibūrimo vietas, kai žūklavietėje užtrunki ne ilgiau valandą. Prisiminkite, ką rašiau apie saulę, vėją ir panašiai...
Būna, kad per dieną pakeiti kelias vietas, tik po to jau ilgesniam laikui prisėdi ir gausiau supili jauko. Gal kvaila taktika, bet ji man pasiteisindavo. Įmetu kelis rutulius, sėdžiu, laukiu... Jei nėra kibimo, einu kitur. Kada užkimba bent vienas lynas, tuomet jau jaukinu gausiau. Bet neatmetu galimybės, tarkim, į pavakarę vėl keisti žūklavietę.
Dabar ankstyvas pavasaris, vandens telkinys neapaugęs žolėmis ir, jei jis mažiau žinomas, sunku orientuotis ar kažkuri vieta bus palanki lynų žūklei. Vasarą yra paprasčiau, nes tai galima nuspręsti pagal vandens augaliją, bangavimą, nes jis parodo dugno reljefą, ir panašiai.
Kadangi prasitariau apie jauką, tęsiu apie jį toliau. Prievilas lynams turėtų būti purus ir iš stambesnių sudedamųjų dalių. Nors jaukas šioms žuvims visais metų laikais pageidautinas tokios struktūros. Tik ankstyvą pavasarį aš neeksperimentuoju su priedais, tokiais kaip įvairios kruopos, duona, varškė ar bulvės.
Renkuosi paprastesnį variantą. Imu specializuotą (bet geriau ne „akcentuotą“, kuriame ryškėja koks nors specifinis kvapas) jauką lynams, maišau gyvūninės kilmės priedų, juodžemio ir to pilnai pakanka. Tiesą sakant, žemės irgi daug nenaudoju, maždaug dvi, tris rieškučias kilogramui sauso jauko. Galima daugiau, jei prievilas yra šviesus.
Tad, mano požiūriu, pavasarinei lynų žūklei puikiausiai tiks tokie jaukai, kaip Sensas 3000 Tench arba Sensas 3000 Club Carpes + Big fish. Pastarasis jaukas, nesuklyskite, nėra koks nors specializuotas karpinis. Jis, suprantama, tinka ir karpiams, bet ne ką prastesnis gaudant lynus, karosus, karšius, kadangi yra ir rupus, ir gana stambios frakcijos.
Pavasario lynams sliekas – universaliausias masalas. Ypač, jei jis lietuviškas mėšlinis. Ir nemažas, jei matuotume lenkiškų žūklės parduotuvėse parduodamų sliekų standartais, maždaug „Dendrobena Nr. 3“. Karšiams, kuojoms, meknėms veikiausiai siūlyčiau smulkesnius, tačiau lynui labiau patiks toks.
Universaliausias nereiškia, kad geriausias, todėl reikia bandyti ir musės, uodo trūklio lervas. Negalima atsisakyti ir augalinių masalų. Vėlgi įsišaknijęs požiūris, kad karpinės žuvys kibs tik ant sliekų ar kitų gyvūninės kilmės vilioklių yra niekam tikęs. Nuvažiuokite žiemą prie Nevėžio, jei jis neužšalęs, pamatysite, kad meškeriotojai ten gaudo kukurūzais, kruopomis, manų koše...
O apie sistemėles, žuvaujant lynus plūdine, esu jau rašęs, galite pasiskaityti ankstesniuose straipsniuose, nesikartosiu, nes jos niekuo nesiskiria nuo vasarinių. Nebent galima supaprastinti. Tik negalvokite, kad tokiu metų laikų lynai silpnesni nei vasarą, todėl „nenusiploninkite“ valo. Suprantama, ir pavadėlio, kurį siūlyčiau rišti pagamintą iš fluorokarbono.
Dabar nebūtina naudoti valu slankiojančių plūdžių. Nors jos turi vieną tvirtinimo tašką ir neužsikabina už vandens augalų, tas labai gerai, tačiau dabar augalų dar nėra. Ir žuvaujame sekliuose vandens telkiniuose, todėl nebūtina naudoti waggler plūdžių. Žinoma, blogiau nebus, ypač vėjuotą dieną, kadangi šių plūdžių privalumas – jos mažiau veikiamos vėjo gūsių, vandens paviršiuje susidariusių srovių, bangų.
Romualdas Žilinskas
