Lynas – ir pavasarį „pričiuožęs“
Nesu aš tas „pats pačiausias“ lynų gaudytojas, meluočiau jei taip sakyčiau. Kita vertus, kai žuvauji daugiau nei penkiasdešimt metų, lynas vis tiek užkimba. Juokauju. Kad ir kokį įspūdį susidarėte perskaitę pirmąjį įžangos sakinį, reikia visgi pasakyti, kad esu meškeriojęs lynus tikslingai ne sykį ir ne dešimt, daug daugiau, tad papasakoti visada bus ką. Dabar, suprantama, apie tai, kaip šios žuvys gaudomos antroje pavasario pusėje.
Dideli lynai, kaip ir stambūs karosai, pradeda kibti pirmieji. Tačiau tai būna gana vėlai, pavasaris turi „įsibėgėti“. Ir kalbu apie stovinčio vandens telkinius bei upes.
Nors vėlgi, esu daugsyk sakęs, bet vis kartosiuosi – kaip kur, nes tikrai nesu lynų žvejojęs visuose Lietuvos upėse, ežeruose ar tvenkiniuose, tad jau atleiskit, jei kažkas šias žuvis sėkmingai pradeda meškerioti kovo mėnesį, o aš čia dėstau visai ne tas tiesas.
Lynai bunda vėlai
Išimtis mano mintims – užliejamos pievos, įvairios šalia upių esančios irgi pavasario potvynių apsemiamos balos, senvagės – ten yra kiti dėsningumai, tokiuose plotuose lynai masalus griebia itin anksti pavasarį. Jiems kartais kompaniją palaiko karosai, o kartais ir ne, viskas priklauso nuo konkrečių vandens telkinių. Aišku, tie „vandens telkiniai“ iš tiesų tik ant popieriaus taip vadinami, nes iš tiesų tai yra kažkokios laikinos šių dviejų žuvų rūšių maitimvietės.
Ir vėl išimtis išimtyje, jei taip galima pasakyti, – tikrosios senvagės ir vasarą neišdžiūstančios, nors ryšį su upe ir prarandančios balos pilnai gali turėti „vandens telkinio“ statusą.
Gal ir gerai, kad karosai ne visada ir ne visur atsiranda šalia lynų, kadangi net labai daug kur šios dvi žuvų rūšys gyvena šalimais ir konkuruoja dėl maisto. Aišku, pradėję kibti lynai nedaro pertraukos ir toliau griebia masalus. Bet artėjant vasarai jų svoris „krenta“ – kimba vis smulkesni lynukai.
Upėse pavienių egzempliorių galima pagauti ir balandžio viduryje, bet šiaip jau didelių lynų kibimo apogėjus būna, priklausomai nuo pavasario, apie gegužės vidurį. Beje, nedidelėse upėse, upeliuose, kur kartais tuntais plaukia neršti kuojos ir kitos karpinės žuvys, lynų galima sumeškerioti balandžio pradžioje. Nors jie dar nė nesiruošia nerštui, tačiau atplaukia į tuos šiltesnius vandenis. Bet tai pavieniai individai, atsitiktiniai laimikiai.
Stovinčiuose vandenyse prognozuoti bent jau pusėtinai neblogą lynų kibimą būtų labai sunku jau vien todėl, kad viskas priklausys, kurioje Lietuvos pusėje tie vandenys yra, kokio dydžio, gylio ir pan. Visi šitie niuansai sudėti į visumą ir apsprendžia, kada išties galima bus normaliai vilioti lynus.
Žinau važiuojant nuo Kauno Jurbarko link vieną tvenkinuką, kur lynai pradeda kibti labai anksti. Nors gal pradėdavo, kadangi ten senokai nebuvau. Priežastis paprasta: draugas pasakė draugui, tas – draugo draugui ir kadaise buvusios tuščios pakrantės tapo panašios į Laisvės Alėją. O juk to tvenkinio, kiek girdėjau, niekas nežuvina.
Ša, nešurmuliuokit...
Kitaip nei gaudant karosus ar karšius, stambių lynų pavasarį verčiau ieškoti ne visai sekliose, o kartais netgi sąlyginai giliose (1,5–2,0 m) vietose. Nors šiaip jau optimaliausias auksašonių gaudymo gylis svyruoja tuo metu nuo 1,0 m iki 1,5 m.
Gegužės viduryje vanduo jau šiltokas, todėl lynai gali maitintis ir gylyje. Jie labai mėgsta lūgnių ir lelijų sąžalynus, kurių neišsižada ir pavasarį. Laimei, dabar tie platūs augalų lapai dar neuždengę viso vandens paviršiaus, tik skleidžiasi ir ieškoti lynų galima radus didesnį tarpą tarp jų. Arba šalia tų žolynų, nes tokiu metų laiku lynai neretai išplaukia ir į atviresnius vandenis.
Kita vertus, kada lūgnių lapai neatsigulę ant vandens, jie, nors ir ne tokie dideli, yra po vandeniu. Tad užkibęs stambus lynas gali mitriai apvynioti valą apie tų augalų lapus arba stiebą ir tada jūs ji tiek ir tematysite...
Ne kartą teko skaityti, kad pavasarį dėl drumstesnio vandens ir tuščių savo skrandžių žuvys nebūna tokios baikščios. Ar tai liečia ir lyną? Vėlgi, galiu paspėlioti – vienur šios žuvys išties tampa drąsesnės, o kitur išlieka tokios pat atsargios kaip ir pilnai sušilus vandenims.
Nors, regis turėtų būti priešingai, juk dabar vandens telkiniai yra mažiau žolėti, pakrantės ne tokios apžėlusios, ant vandens gulasi mažiau šešėlių. Bet šylant vandeniui lynai tampa vis budresni ir baikštesni, o vidurvasarį – ypač.
Kai kuriuose vandens telkiniuose lynai labai menkai reaguoja į šurmulį krante. Faktas, kad tai būna įvairūs komerciniai tvenkiniai, taip pat dažniau žvejų lankomos balos, upių įlankos.
Tačiau galiu papasakoti ne vieną nutikimą iš savo praktikos, kuomet lynas užkibdavo tuo metu, kai palikus meškerę kokiais nors reikalais pasitraukdavau iš žūklavietės. Ir tai – tikrai nesutapimai. Aš kalbu apie žūklę pavasarį.
Visgi, jei jau susiruošėte žvejoti lynų, draugų kompanijos geriau atsisakykite. Na, o jei jau teko atvažiuoti su keliais bičiuliais, tai eikite toliau nuo jų ir pasirinkite, kad ir nelabai išvaizdžią, bet nuošalią ir ramią vietelę. Bent jau aš taip visada darau ir nelabai reaguoju į bičiulių aiškinimus, kad mano pasirinkta vieta niekam tikusi.
Gerai būtų, jog toje vietoje vėjas mažiau pūstų. Kiek pastebėjau, pavasarį lynai kažkodėl labiau mėgsta lankytis nuo vėjo apsaugotose įlankose, ypač jei diena yra vėjuota. Kibti jie gali nebūtinai ryte, bet ir dieną ar visai leidžiantis saulei. Tiesą sakant, nežinau tokio vandens telkinio (bet tikiu, kad tokių yra), kur per dieną galima sužvejoti daugiau kaip tris virš kilogramo sveriančius lynus.
Tad pasisemkite kantrybės ir ramiai laukite, antraip siūlau šių žuvų net nebandyti gaudyti. Pavasaris yra metų laikas, kada galima pagauti stambų auksašonį, bet jokiu būdu netvirtinu, kad pasiseks jų sumeškerioti daug.
Apie jaukus ir masalus
Apie įrangą pasakoti kažin ko naujo kaip ir negalėčiau, pasiskaitykite straipsnius apie lynų gaudymą vasarą, jų parašiau ne vieną ir ten viską rasite – dabar tik kartočiausi, nes kažkokios ypatingos „pavasarinės sistemos“ nenaudoju.
Lynus pavasarį jaukinti būtina, tačiau piktnaudžiauti tuo nereikia. Vėlgi, esu rašęs apie „savadarbius“ jaukus lynams. Bet dabar jų jau atsisakau. Priežastys labai žemiškos – maisto produktai brangsta daug greičiau nei specialūs žvejybiniai jaukai. O be to ir tingiu, ir laiko tiek neturiu, kiek jo turėjau anksčiau. Gal ir noro eksperimentuoti, per savo gyvenimą pakankamai išbandžiau, nejaunėju...
Todėl nusiperku pakelį Sensas 3000 Tench, įmaišau kapotų sliekų, kitąsyk dar ir kelias saujas juodos duonos džiūvėsių ir to pakanka. Neįmantru, bet veiksminga.
Beje, jei jau namuose bandote maltis džiūvėsėlius (aš kažkada taip darydavau), tai išrūšiuokite visus kepinius. Atskirkite juodos duonos ir batono džiūvėsius, taip pat atskirai salstelėjusius kepinius, gausite trijų rūšių jaukų pagardus. O lynams, suprantama, bus ta paprasta juoda gal ir ne visų mėgstama duona.
Minėtas jaukas gana rupus, todėl duokite gerai pabrinkti. Ir apskritai prievilus, kurie turi stambesnių sudedamųjų dalių, ruoškite su mintimi, kad jie sugers daugiau vandens, nei smulkūs kone „milteliniai“ jaukai. Prievilo rutulius, jei mažai sudrėkinsite, neišbrinkinsite iki reikiamo lygio, gal ir suformuosite, bet tada kai kurie plūdresni ingredientai gali pradėti kilti į viršų ir vietoj stambios žuvies „prisišauksite“ raudžių ar aukšlių tuntą.
Na, o labiau sušilus vandeniui, suvešėjus vandenžolėms, t. y. vasarą, lynų žūklei geriau naudoti žalios spalvos jaukus. Juk šios žuvys sukinėjasi tarp augalų, neretai dugnas būna apaugęs dumblių sluoksniu ir tas žalios spalvos prievilas tikrai turi racijos. Teoriškai. Nors ir praktiškai veikiausiai, nes tokiu jaukinu ir pakankamai sėkmingai.
Turiu omenyje Sensas 3000 Club Tanche+Carassin Green arba tą paprastesnį Salmo Lynas-karosas. Šitais jaukas, beje, kitąsyk bandau į žūklavietę privilioti ir karosus. Bet apie tai jau gal kitame straipsnyje...
Lynams masalas turi gulėti ant dugno. Dėl to, kad šios žuvys mėgsta po truputį ragauti masalą – nesibaiminkite, ir jei plūdė nestovės, o gulės ant vandens paviršiaus, kibimą vis tiek pamatysite, dabar pavasaris ir lynas, jei masalas jam tinka, jį vis tiek praris – plūdę temps į šalį, ji čiuoš vandens paviršiumi arba panirs.
Aš taip kalbu, kadangi kartais jautriai sureguliuotą sistemėlę, jei naudoji stacionariai tvirtinamą plūdę, vėjas ir bangelės nustumia truputį į šoną, kur sekliau. Tuomet dalis svarelių liečia dugną ir plūdė pasvyra arba visai atsigula. Kita vertus, jau sakiau, kad lynams geriau ieškoti vietų, kur mažiau vėjo – bent jau šiuo metų laiku jie prisilaiko saulės įšildomų užutekių, kur šiaurys arba rytys neįpūs vėsos.
Bet geriausia gaudyti su kažkada mano aprašytais waggler tipo „vamzdeliais“. Jie perregimi, tik pati viršūnėlė raudona, o tai irgi privalumas, nes nebaido atsargių žuvų mažame gylyje.
Ką besiūlytum, bet pavasarį vis tiek skaniausias masalas lynams yra mėšlinis sliekas. Ant kabliuko reikėtų nerti bent tris ilgus sliekelius, kurie būtų gyvi ir gundančiai raitytųsi. Kartais lynai pirmenybę atiduoda sumuštiniams, kada ant kabliuko kotelio užkabinama viena-dvi musės lervos ir porelė sliekučių.
Kai kuriuose vandens telkiniuose lynai kimba tik ant uodo trūklio lervų. Nepaisant tokio smulkaus masalo, ten pagaunami iki poros kilogramų sveriantys egzemplioriai. Bet dabar jau galima bandyti ir augalinės kilmės masalus, juk gegužis...
Romualdas Žilinskas
