Lynai nubunda anksti. Trečia dalis
Laikas bėga labai greitai ir nespėsi apsidairyti, o už lango – vasara. Bene dešimtmetis, kai ji, su retomis išimtimis, ateina jau gegužės pradžioje. Negalėčiau prognozuoti, kaip nutiks šįmet, tačiau, sprendžiant iš žiemos, kuomet ledu galima buvo džiaugtis vos kelias vasario savaites, šilto kovo ir žemo vandens lygio, labai daug galimybių, kad būtent taip ir nutiks.
Kai kurioms žuvims tai nėra gerai, bet daugumą karpinių žvynuotųjų klimato atšilimas tenkina, ypatingai tas, kurios neršia vėlai arba (ir) porcijomis. Manyčiau, kad karosams, karpiams ir lynams atsiveria didelės galimybės, juo labiau, kad aplinkos temperatūros didėjimas tiesiogiai susijęs su vandens telkinių dumblėjimu ir vandenžolių augimu.
Kad būtent taip yra, galima įsitikinti iš ichtiologų pateiktų duomenų – jau kelinti metai iš eilės pas mus natūraliai neršia ir sulaukia palikuonių karpiai. Tačiau straipsnis ne apie juos, o lynus, todėl labai neįsibėgėsiu su palyginimais ar platesniais pasvarstymais.
Storiau, tvirčiau, stambiau
Vasarinis lynų gaudymas plūdine meškere nedideliuose sekliuose ežerėliuose, senvagėse gana panašus į pavasarinį, bet kai kurios įrangos detalės ir masalai skiriasi iš esmės. Jei anksčiau pilnai pakako 0,15–0,17 mm diametro monofilamentinio valo, tai dabar reikėtų rinktis 0,20–0,22 mm giją.
Meškerykočius geriau rinktis irgi šiek tiek tvirtesnius, nes dabar esmė yra kuo greičiau suvaldyti žuvį ir neleisti jai pasislėpti augalijos tankmėje. Kelis sykius apsukęs valą apie lelijų ar lūgnių stiebus, stambus lynas meškeriotojui nepaliks jokių galimybių jį ištraukti. Su sąlyginai subtilia įranga įmanoma „pažaisti“ tik didesniuose atviruose vandens telkiniuose, tačiau juk kalbu apie balas ir senvages, kai kurios jų vasarą tampa kone pelkėmis.
Graibštas lynų gaudyme tokiomis sąlygomis yra tiesiog būtinas. Ir ne bet koks, o su ilgu teleskopiniu kotu. Aš apskritai stebiuosi meškeriotojais, kurie ne tik nenaudoja tokio įrankio, bet jo netgi neturi, įsivaizduoja, kad su graibštu žuvis semia tik žvejai sportininkai.
Kitas esminis vasarinės žūklės skirtumas yra masalo dydis. Sumažėjus vandens plotui lynų telkinyje gali būti labai daug, tačiau didžiuma jų ne normalaus 1–2 kg svorio, bet vos kelių šimtų gramų. Galbūt kai kurios senvagės šiuo atžvilgiu bus maloni išimtis, tačiau miškų ežerėliuose, kūdrose situacija būtent tokia. Beje, derėtų pabrėžti, kad pavasarį yra gerokai daugiau galimybių sumeškerioti stambų lyną, o sušilus vandeniui ir suvešėjus vandenžolėms, tai padaryti sudėtingiau.
Tad norint išvengti tų mažų ir ne tokių baikščių jauniklių, teks siūlyti ir didesnius vilioklius. Lynai – ne karosai, neūžaugos nesikėsina į trupinius smulkinti stambų kąsnį, paprasčiausiai tada nekreipia į jį dėmesio. Dabar ir kabliukai tokie, kad galėtume užnerti riebų naktinį slieką, kelis kukurūzų grūdus, musės lervų ar sliekų puokštę, tešlos gumulą.
Aš, suprantama, čia kalbu apie visokius „liaudiškus“ masalus, nes toliau pažengę meškeriotojai sėkmingai lynus žvejoja specializuotais ar mažesniais karpiams skirtais baltyminiais kukuliais, įvairiomis granulėmis ir panašiais šiuolaikiniais viliokliais. Ir sugundo labai stambių egzempliorių. Kaip, beje, ir karpininkai, kurie tikslingai lynų negaudo. Tačiau juk neįsakysi žuviai, kad nekibtų.
Visgi tokiems masalams labiau tinka dugninės, nors, aišku, galima meškerioti ir plūdinėmis, bet pas mus tokiems viliokliams pastarąsias meškeres žvejai taiko dar gana retai.
Jaukinama irgi kitu principu. Kadangi dabar iš vandens telkinio lynai toli pabėgti negali (turiu omenyje senvages, užliejamas balas), mes taikomės ne prie jų įnorių, tačiau stengiamės šias žuvis „sukviesti“ į mums patogią vietą. Todėl geriausiai prievilą mesti į vandenį kelias dienas iš eilės, pageidautina tokiu pačiu laiku, kada išsiruošime žvejoti. O jeigu žūklavietę išsivalėme, išrovėme dalį augmenijos, taip elgtis tiesiog būtina.
Jei atėjome tik pajaukinti, prievilo galima negailėti, bet prieš pat žvejybą to daryti nerekomenduočiau. Tada geriau masinti dažniau, bet nedideliais kiekiais. Kita vertus, kiekvienas tėkštelėjęs į vandenį jauko rutulys gali išbaidyti lynus. Tad nederėtų jų svaidyti kaip plytgalių, geriau formuoti mažesnius rutulius ir įmesti daugiau. Nors gal tai ir neesminiai dalykai, tiesiog apsidraudimas. Tačiau daug jauko išsyk lynus gali pasotinti, jie sunkiau ras masalą.
Prievilas dabar naudojamas rupus, iš stambesnių sudedamųjų dalių, naudinga primaišyti daug įvairių grūdinių kultūrų, perlinių kruopų, netgi išmirkusios duonos plutų. Gyvūninės kilmės priedai nebūtinį, bet jei dėsite – blogiau tikrai nebus.
Nors valas storokas, meškerė irgi tvirtesnė, o tai reiškia, kad didesnio testo, bet nevertėtų žvejoti su labai plūdriomis plūdėmis. Pakaks 5 g, nors aš rinkčiausi dar lengvesnę. Kokia plūdė bebūtų, visgi (darsyk apsidraudžiu) imčiau dažytą neryškiomis spalvomis, kurios tik antenėlė nuspalvinta raudonai, geltonai ar dar kaip nors, kad gerai matytųsi kibimas.
Straipsnis skirtas pradedantiesiems meškeriotojams, jie nebūtinai pirks Sensas ar Trabucco plūdes, o galbūt įsigis kokias nors neaiškių firmų, kurių korpusas nudažytas, tarkim, salotine ar tamsiai raudona spalva...
Laimės tas, kuris bus kantresnis
Kadangi rašinyje minimi vandens telkiniai dažniausiai negilūs, rinkčiausi plūdes su ištęstu korpusu, tokios yra jautresnės. Čia jeigu žuvausite plūdę pritvirtinę stacionariai. Tačiau kaip ir pavasarį, rekomenduočiau meškerioti slankiojančiomis plūdėmis, tuomet tiks tos pačios skaidraus plastiko lazdelės arba tikrosios waggler.
Galima naudoti ir slankiojančias, kurios turi du lietimosi taškus. Tačiau nematau prasmės, kadangi tokios, kaip ir pritvirtintos stacionariai, labiau kabinasi už žolių. Išimtis, jeigu neturi ilgų antenėlių (stick modeliai) arba yra pervertos kiaurai per vidurį. Pastarųjų vargu ar rasite nusipirkti, aš jas gaminuosi pats. Beje, paprasčiausia žąsies plunksna bus irgi visai neprastas variantas, tik prispausti gumele ją reikėtų arčiau viršūnės.
Slankiojančios plūdės turi privalumą, nes galima taikliau nusviesti masalą. Ir netgi nepriklausomai nuo sistemėlės, nesvarbu, kad gylis siekia gal tik metrą ar pusantro. Esmė tame, kad neretai tenka tupdyti vilioklį į „langus“ tarp žolių arba, net jei žūklavietė ir išvalyta nuo tankios augalijos, tiksliai pataikyti į kokį nors nedidelį plotelį.
Veikiausiai kažkam kils klausimas, o tai kaip tada paskandinti valą, kada žuvauji su waggler tipo plūde, juk aplink daug žolių, jis gali už jų užkliūti. Nebūtina to daryti. Valas skandinamas atviruose vandenyse, kad giją mažiau veiktų vėjas, bangavimas, vandens paviršiuje susidarančios tempimo jėgos, tai išties yra slankiojančių su vienu lietimosi tašku plūdžių privalumas. Kadangi balose daug augalijos, ji tarsi neutralizuoja tuos neigiamus veiksnius.
Kartais nutinka taip, kad užmeti pusę metro į šalį, tačiau lynai nekimba. Pataikai į reikiamą tašką – čiumpa masalą. Net nežinau kuo tai paaiškinti, kuomet gylis ir ten, ir čia visiškai vienodas. Nebent tuo, jog po vandeniu, ten, kur „į šalį“, yra vandenžolių arba daug minkšto dumblo ir žuvys neranda masalo. O gal lynai turi kažkokios konkrečius takus...
Kaip supratote, masalas guli ant dugno. Lynai, panašiai kaip ir karšiai, labiausiai mėgsta ant grunto gulintį vilioklį, nors patys kitąsyk pakyla ir į paviršių. Regis, neįprasta, kad šios dugne besirausiančios žuvys taip daro, bet tai faktas – juk ramią dieną neretai matai, judančius lūgnių ar lelijų lapus, kuomet auksašoniai rankioja nuo jų apačios sraiges, vabzdžių lervas, arba net girdi, kaip čepsi. Tačiau kabančio paviršiuje ar viduryje vandens masalo nejudina. Gali būti išimčių, bet labai retai.
Sistemėlės lynų gaudymui neįmantrios. Visų pirma, kuo daugiau gramzdų, tuo labiau jos kabinsis už augalų, bus sunkiau užmesti. Tad imi slankiojančią slyvelę, kuri gali būti netgi sunkesnė už plūdę, veri ant pagrindinio valo ir nureguliuoji gylį taip, kad tas gramzdas neskandintų plūdės, bet ir plūdė negulėtų vandens paviršiuje.
Beje, tai geras būdas labai tiksliai guldyti dugne masalą konkrečiame nedideliame plote, jei žuvauji ne kokioje nors tarp augalų esančioje pusmetrio pločio „akyje“. Tokia sistemėlė tiks ir ten, bet dabar turėjau omenyje ką kitą...
Kitąsyk ant valo prispaudžiu du svarelius. Vieną – sąlyginai sunkų, kuris faktiškai skirtas plūdės balansui, ir gerokai lengvesnį – pastarasis vos liečia dugną. Bet tokią sistemėlę geriau naudoti tada, kai nėra vėjo.
Tiek pavasarį, tiek ir vasarą lynai gali elgtis nevienodai – kartais jie gana godžiai čiumpa masalą, tačiau gerokai dažniau jį ragauja. Virpteli plūdė ir... ramu. Vėl sujuda ir vėl sustingsta.
Kažkur mačiau filmuotą po vandeniu medžiagą, kaip lynai „čiupinėja“ masalą: įtraukia į gerklę vilioklį ir akimirksniu išspjauna. Nuplaukia į šalį, pasisukioja, grįžta. Siurbteli, išspjauna ir nutolsta, regis, jau nebeatplauks. Bet vėl sugrįžta (arba ne) ir tada jau ryja. Tokiu atveju plūdė „važiuoja“ užtikrintai, kibimo nepražiopsosi. Svarbu tik išlaukti, nes kas nors galvos, jog galbūt masalą lynas nučiulpė (irgi galimas variantas), tad ištrauks meškerę patikrinti ir išbaidys žuvį...
Žodžiu, laimi tie, kurie turi kantrybės. Čia aš ne tik apie meškeriotojus, tačiau ir apie žuvis – juk jauką ji bet kokiu atveju surijo.
Kad „pritempčiau“ straipsnio tęsinio pavadinimą prie savo rašliavos, pasakysiu, jog geriausias paros laikas žvejoti lynus vasarą yra vėlyva popietė iki vakaro, pirmosios trys valandos sutemų ir ankstyvas rytas. Beje, galima pradėti meškerioti dar valanda ar pusantros iki prašvis.
Romualdas Žilinskas
