Lynai nubunda anksti. Pirma dalis
Lynus mes įpratę vadinti šilumamėgėmis žuvimis. Iš tiesų juk taip ir yra – auksašoniams patinka sulės įšildyti vandenys, jie nėra jautrūs deguonies trūkumui, tad puikiai jaučiasi vandenžolėmis apžėlusiuose dumblynuose, kuriuos kitos žvynuotosios neretai aplenkia iš tolo. Bet kiekviena žuvų rūšis kuo nors nepanaši į kitas ir turi savitą ekologinę nišą.
Rado tokią ir lynai – okupavo senvages, balas, durpingus, pilnus augalų ežerėlius. Tačiau kai kuriuose stovinčiuose vandenyse, kur plėšrūnai nepraretina dumblynų mėgėjų populiacijos jau vien todėl, kad patys nepajėgia išgyventi dėl vandens cheminės sudėties ir deguonies trūkumo, lynai susmulkėja ir retai kada pasiekia pusės kilogramo svorį. Kas kita yra dideli tvenkiniai, ežerai ir ypač upės.
Tekančiame vandenyje lynų gali būti taip pat daug, tačiau upėse jie labiau išsibarstę po įlankas, užutekius, beieškodami sau tinkamesnių vietų dažnai migruoja, nes čia ne ežeras ir aplinka, priklausomai nuo metų laiko, gali smarkiai kisti. Todėl tikslingai upėse gaudančių šias žuvis meškeriotojų nėra daug, juk kur kas patikimiau lynus gaudyti kokiame nors tvenkinyje ar ežerėlyje.
Kita vertus, upė irgi upei nelygi, vienos jų vėsesnės, sraunesnės, kitos teka ramiai ir vanduo juose būna palyginti šiltas, dugnas minkštesnis, augalų daugiau. Todėl vienose upėse lynų populiacijos gana gausios, o kitose – gerokai retesnės. Lynų įžuvinimas tekančiuose vandenyse yra bergždžias dalykas, nes jie neužsibus tuose ruožuose, kur jiems aplinkos sąlygos mažiau palankios ir išplauks ieškoti tinkamesnių vietų. Tada realiausias variantas, kad leisis į žemupį ir liks ten arba išsibarstys po didesnę „motininę“ upę.
Įvaizdis, kurio po truputį atsikratome
Visgi yra neilgas laikotarpis, kai net ir tikrieji lynų meškeriojimo asai mieliau renkasi upes nei stovintį vandenį. Nors ne – pasakiau ne visai tiksliai: žvejai gaudo lynus apsemtuose paupiuose, senvagėse, blogiausiu atveju ištvinusiose įlankose, kur vanduo, kaip kokiame ežere, juda nebent vėjo sukeltų bangų genamas arba imdamas slūgti.
Nutinka taip pavasario pradžioje, kai upės išeina iš krantų ir atgal sugrįžti neskuba. Pastaruoju metu potvyniai jau kovo pradžioje paupių pievas ir krūmynus prausia. Šįmet, kada žiemos praktiškai nejutome, kiek smarkiau patvino tik lėtesnės tėkmės upės, kurias bent kelias dienas buvo sukaustęs ledas, tačiau, reikia tikėtis, kad tai netaps pastoviu reiškiniu.
Kita vertus, šaltuoju metų laikotarpiu buvo mažoka kritulių, o metinis jų vidurkis paprastai svyruoja labai nežymiai. Tad pavasario vidury, gal vasarą galima tikėtis didesnių liūčių, dėl ko vandens telkiniai ištvins. Suprantama, ne iki tokio lygmens, koks būna po normalios žiemos. Tačiau ką nors prognozuoti šiais laikais apskritai sunku, nespėliosiu.
Bet kokiu atveju dabar irgi kai kurios upės išėjo (ar tik trumpam buvo išėjusios?) iš krantų ir, kaip sakė vienas mano pažįstamas žvejys „ten, kur mano uošvienė karves gano, dabar pulkai žuvų ganosi“. Ir kodėl gi ne – čia dirva riebi, įvairūs mikroorganizmai vandenyje dauginasi it padūkę, ypač vėžiagyviai, kurie saulės kaitinamame sekliame vandenyje tiesiog tarpsta. Kovo pradžia buvo tam tiesiog ideali, nes oro temperatūra per kelias dienas pakilo kone iki „gegužinio lygio“ ir laikėsi tose aukštumose turbūt daugiau nei savaitę.
Žodžiu, po priverstinės žiemos dietos žuvims čia susidaro labai geros sąlygos – pražiojai gerklę ir semk kaloringą maistą. Į jau minėtas vietas suplaukia pulkai žvynuotųjų: kuojos, plakiai, raudės, karosai, karpiai ir šio straipsnio herojai lynai. Jiems, kaip ir karosams bei karpiams, dar lyg ir netiktų pastoviai užkandžiauti, nes tokiu metu staigus atšilimas nieko nereiškia, gali tuojau pat vėl gerokai atvėsti ir bent jau naktimis vandens užtvindytas seklumas ims dengti ledukas – vanduo vis tiek kol kas šaltas.
Tačiau veikiausiai tas šilumamėgės žuvies įvaizdis yra mūsų pačių pernelyg išpūstas. Antraip argi gaudytume lynus lapkritį Kauno mariose, Nevėžyje arba kitose upėse pavasarį joms ištvinus. Beje, nieko nestebina jau ir poledinė auksašonių žūklė. Pagauti viduržiemyje lynai nebuvo joks stebuklas ir prieš dvidešimt metų, nors kibdavo jie ne visur. Bet gal paliksiu tuos prisiminimus kitam sykiui.
Kvapnus ir mažas, vadinasi, skanus
Jums smalsu, kas tai būtų? Žinoma, kad ne saldainis. Lynams ankstyvą pavasarį pats gardžiausias masalas (dėl skonio nesiginčijama) yra nedidukas mėšlinis sliekas. Tokių sliekų kvapas specifinis, juntamas iš tolo (kvepia ar smirdi, turbūt irgi nesiaiškinsim), jų išvaizda irgi kitokia – kirminas „rainesnis“ už kitus sliekus, užmautas ant kabliuko „išleidžia“ gelsvą skystį.
Mėšlinių sliekų žūklės prekių parduotuvėse ne visada gausi. Beje, kartais būna taip pavadinti visai ne tos rūšies, bet tik panašūs sliekai. O gavęs tikrųjų lietuviškų mėšlinių ilgai net ir šaldytuve neišlaikysi, nes jie neprifarširuoti chemikalų, kurie padidina kirminų gyvybingumą.
Aišku, geriausiai jų pačiam prisirinkti, tikrai žinosi, kad tai – „natūralus produktas“. Kaimo vietovėse dėl to nekils problemų, jei kas turi užmiestyje vadinamą „kolektyvinį“ sodą arba tiesiog sodybą – irgi, nes mėšliniai sliekai rausiasi komposto krūvose.
Nors ir minėjau, kad šitie sliekai lepesni nei mums dabar įprastos „dendrobenos“, tačiau ant kabliuko gyvi išlieka pakankamai ilgai, ypač šaltame vandenyje. Ir raitosi kaip pašėlę, o tai labai patinka apsnūdusiam lynui. Nors kitąsyk šios žuvys užsispiria ir nori ne vieno, bet visos puokštės tokių sliekų. O kartais juos išmaino į didelius naktinius.
Be abejo, sliekai nebus vieninteliai viliokliai, kai kada lynams patinka ir uodo trūklio, musės lervos, kai kurie meškeriotoji jau nuo pat atviro sezono pradžių juos ima gundyti perlinėmis kruopomis ar konservuotais kukurūzais, siūlo gyvūninės ir augalinės kilmės masalų derinius. Jei žuvaujate mažiau žinomame vandens telkinyje, reikėtų turėti įvairesnę pasiūlą ir netingėti paeksperimentuoti su masalais, nes neretai bet kokių karpinių žvynuotųjų ir, suprantama, lynų norai skirtinguose tvenkiniuose, karjeruose ar ežeruose (upėse, manding, pavasarį viskas paprasčiau) gali gerokai skirtis.
Jei gaudau plūdine, paprastai naudoju tik vieną meškerę. Bet šįsyk darau išimtį, nes lynų žvejyba turi vieną specifinį bruožą – dažnai tenka ilgai laukti, kol žuvis susigundys masalu. Juk galimai auksašonis jo tądien nenorės dėl jau minėtų priežasčių, tad du skirtingi viliokliai ant kabliukų padvigubina galimybę įtikti lynui.
Tačiau grįžtu prie to paties – kaip ten bebūtų, visgi sliekai turi daugiausiai šansų atsidurti lyno gerklėje. Neišvedinėsiu teorijų, bet galbūt šios žuvys į apsemtas priekrantes ir panašias vietas plaukia ne vėžiagyvių siurbti, o sliekų iš vandeniu užlietos dirvos savo jautriomis lūpomis parankioti, gal dar kokį šviežią želmenį nusiskabo, nes augalinis maistas jiems irgi nesvetimas. Pakliūva palei nosį musės lerva ar kruopa, kodėl ne – praris ir tai...
Sunkiau paaiškinti, kodėl kitąsyk mieliau čiumpa vieną, o ne du ar tris sliekus, ne riebų didelį, o mažą kirminą. Gal tiesiog taip įprasčiau, natūraliau. Įdomiausia, kad ne maži lynukai šitaip elgiasi, bet tikrai svarūs auksašoniai – jie kaip tik ir yra išrankesni.
Pamiegosi ir pagausi
Atviro vandens sezono pradžioje lynus meškerioti gali ir didžiausias miegalius. Auksašoniai suaktyvėja tik gerokai saulei įšildžius vandenį, todėl ankstyvą rytą jiems būna per šalta. Tik vėliau, apie 9–10 val. lynai išsijudina ir po truputį ima rankioti maistą. Dar geriau juos gaudyti vėlyvą popietę, kai užlietų senvagių ar pievų vandens temperatūra aukščiausia. Tai, regis, prieštarauja rašinio pavadinimui, bet juk aš jį taip pavadindamas turėjau omenyje metų, o ne paros laiką.
Laikosi lynai tuose telkiniuose negiliai, vos 0,5–1,0 m gylyje. Kuomet diena apniukusi, taip pat ankstyvą rytą ar vėlai vakare šios žuvys ieško gilesnių plotų, bet, kaip minėjau, šiuo paros metu arba kelias dienas nepasirodžius saulei būna vangūs.
Kokiose vietose esant palankiam orui verta ieškoti lynų, galite matyti 1 pavyzdyje. Tas piešinys – ne konkreti žūklavietė, o autoriaus fantazija, tačiau daugiau ar mažiau atspindi lynų pamėgtus plotus ankstyvą pavasarį.
Vėliau, nuslūgus vandeniui, nemaža dalis šių žuvų (taip pat karosų, kuojų, raudžių, ešerių, lydekų ar kitų žvynuotųjų) pasilieka senvagėse, neišdžiūvančiose balose iki kito polaidžio arba lietingo rudens. Dauguma žuvų ten lieka ne savo noru, bet dėl lynų ir karosų galima ir suabejoti, nes tokia aplinka jiems yra įprasta ir visiškai tenkina.
Jau gegužės pabaigoje dauguma tų balų praranda visišką ryšį su upe, išseklėja, smarkiai užželia vandenžolėmis ir dumbliais. Ten retai rasi gilesnių plotelių, aplinka – tarsi kokioje miško pelkėje ir vargu ar bent pagalvosi, jog čia esama žuvų. O iš tiesų virš storo dumblo pakloto augalų apsuptyje plauko net labai solidūs lynai. Na, o tie, kurie ganėsi „uošvienės ganykloje“ veikiausiai į upę pasitraukė, nors galbūt dalis jų pasiliko ir minėtose balose.
Kažką panašaus pavaizdavau 2 pavyzdyje. Tačiau apie vasaros lynus pakalbėsiu vėliau, dabar pažiūrėkime, kaip geriausiai juos iš tų balų ir pievų iškrapštyti pavasarį.
Tęsinys kitame straipsnyje.
Romualdas Žilinskas
