Lydekos rugsėjo mėnesį. Kai vanduo per anksti išskaidrėja
Rugsėjis, regis, turėtų būti mėnuo, kai plėšrūnės kimba geriau nei bet kada. Tačiau nuorodą į konkretų metų laiką gali būti netiksli jau vien todėl, kad žuvų aktyvumas priklauso nuo daugelio veiksnių, tarkim, oro temperatūros, vandens sušilimo ar atšalimo laipsnio, debesuotumo, slėgio, vandens lygio, jo skaidrumo ir panašiai.
Toli ieškoti nereikia, yra šiųmetinis pavyzdys. Visą rugpjūtį orai buvo giedri, saulė „šutino“ kaip reta smarkiai, naktimis tvanka neleido normaliai išsimiegoti. Staiga kone kalendoriniu tikslumu prasidėjo ruduo – per savaitę laiko oro temperatūra krito per dešimt termometro stulpelio padalų, naktimis sumenko gal net daugiau nei penkiolika laipsnių.
Šiųmetinio rugsėjo realijos
Žuvys į šias permainas reagavo taip, kaip ir priklauso žvynuotųjų giminei, apie ką dažnai ir kalba žvejai. Pirmąją rugsėjo savaitę, kol buvo juntamas tik oro temperatūros kritimas, bet dienos buvo giedros, žvynuotosios šiek tiek kibo, tačiau kuomet dangų užtraukė debesys, ėmė lynoti – visiškas kibimo štilius...
Tas lynojimas, kurį pavadinčiau angelų ašaromis, vandens resursų per rugpjūtį nusekusiuose telkiniuose nepapildė, tad vanduo tapo vėsesnis, bet išliko toks pats skaidrus. Tiesą sakant, rudenį vėstantys telkiniai visada išskaidrėja, nebent ne lynotų, o ilgai piltų lietus, dėl ko į upes ir ežerus pakliūtų plaunamos dirvos drumzlių.
Tiesa, nepaminėjau esminio faktoriaus – niūrūs debesys atslinko iš rytų, įsivyravo tos krypties vėjai. Lietuvio sąmonėje rytai visada asocijavosi su negerovėmis, o žvejams rytų vėjas yra totalus blogis.
Aš čia suku link to, kad plėšrūnių kibimas, kalbėsiu tik apie jas, o daugiausiai – apie lydekas, tapo netgi prastesnis nei per rugpjūčio karščius. Natūralu – žuvys visada neigiamai reaguoja į visas mano suminėtas staigias permainas. Jei jų būna net keletas – žvynuotosios apskritai „dantis padžiauna“.
Tik kad ne visos vienodai didelius turi, todėl tie bedančiai salačiai kažkaip menkiau reagavo į meteorologines perturbacijas. Šamai irgi pirmą rugsėjo savaitę stoiškai atlaikė visas negandas, bet vėliau vandens galiūnai visgi pasidavė. Veikiausiai dėl to, kad telkinių temperatūra galiausiai peržengė jiems nepalankią ribą. Ešeriai, kurie ir šiaip jau pasižymi nepastoviu charakterius per pirmąsias „šviesias“ rugsėjo dienas su pertraukomis kibo (ar „kibaliojo“?), o vėliau nutarė pailsėti. Panašiai elgėsi ir sterkai.
Ak, taip, nepaminėjau lašišų, šlakių. Čia jau būtų kita kalba, kadangi šios žuvys yra ant migracijos pradinės bangos ir joms gerokai mažiau rūpi apniukę ar saulėta, šilta ar šalta. Gal nebent vandens lygis labiau įtakoja, kaip greitai ir kaip gausiai lašišažuvės judės upėmis, dėl ko spiningautojas ar muselininkas lengviau ar sunkiau suras tikėtiną laimikį, kaip sugebės po nosimi pakišti masalą, kuris tą laimikį suerzins arba nelabai. Jei suerzins – čiups, jei nelabai – griebs kito žvejo siūlomą provokuojantį vilioklį, nes genetinis „pyktis“ masalams yra stipresnis už daugumą aplinkos veiksnių.
Kadangi būdavo ir labiau nusekusio vandens nei šį rugsėjį, žinių radijas „Viena boba sakė“ vis informuoja, kad lašišažuvės savo įpročių nepakeitė ir pakankamai sėkmingai Nemune ir Neryje pasikabina ant voblerių, blizgių ar strymerių kabliukų.
Kad informacija neperdėta, galėjau įsitikinti net vakar vakare, nes vidury Kauno mieto tekančioje Neryje, kur įprastai šios žuvys nesustoja net atsikvėpti, vėlai vakare regėjau atitinkamos klasės museline žuvaujantį meškeriotoją. Tai itin retas „paukštis“ mūsų „pievose“, manding, konkurentų išstumtas ieškotis naujų plotų.
Žuvys tarsi apdujusios
O dabar apie lydekas, kurios nekimba, nors teoriškai į masalus turėtų reaguoti teigiamai. Aš, suprantama, kalbu apie didesniąsias upes, nes net ir minėta daug žinanti radijo stotis negali surinkti žinių iš visų mūsų šalies balų, galimas daiktas, kad kažkur kažkas visai sėkmingai traukė aštriadantes plėšrūnes.
Esant tokioms meteorologinėms sąlygoms, skaidriam ir staigiai vėstančiam vandeniui, bene geriausias variantas gaudyti lydekas guminukais. Tačiau ne tuo agresyviu ar mažiau provokaciniu džigavimo stiliumi padugnėje, bet vidutiniame vandens lygyje. Paviršiniuose sluoksniuose, kur dar prieš porą savaičių visai sėkmingai buvo galima gundyti lydekas sukriukėmis ir sekliai neriančiais vobleriais – judriais crank stipresnėje tėkmėje arba ramesnėse vietose tvičinguojant su minnow, irgi vargu ar perspektyvu.
Tokiais atvejais aštriadantės plėšrūnės kažkokios tingios, jų tingumas panašus į tą, kuris būna sezono pabaigoje visiškai šaltame vandenyje, kai žvynuotosioms pasireiškia priešžieminė apatija. Vienintelis skirtumas, lyginant su tuo laikotarpiu, kaip sakiau, lydekų gaudymo gylis, nes grobuonės dar tikrai nenuplaukė į giliausias duobes ir tūno vos ne vasarai būdingose vietose. Gal kiek toliau nuo krantų, bet tai jau priklauso nuo konkrečių vietų specifikos.
Tiesa, plėšrūnės dabar beveik neplauko šalia rėvų, kas vasarą nebūdavo kažkoks išskirtinis atvejis. Nors gal ne – netoliese greitos tėkmės ir akmeningų seklumų jų rastumėme, tačiau kiek toliau nuo smarkiai bėgančio srauto, ten, kur tėkmė yra vidutinė – lygi arba sūkuriuojanti. Tačiau tose vietose turėtų būti bent jau pusantro metro gylio, šiek tiek augalijos, kur aštriadantės gali pasislėpti.
Rugsėjį lydekos būna gana smarkiai išsimėčiusios po vandens telkinius, tai yra labiau būdinga vasarai. Bet šis faktorius tik dar labiau apsunkina jų žūklę. Gal kas nors sakytų, kad palengvina, nors aš manau atvirkščiai, nes kada tiek metų žvejoju, jau daugmaž, o kai kur ir net pakankamai tiksliai, žinau lydekines vietas. Ten rudenį praktiškai kasmet susirenka šios plėšrūnės ir tik tinkamo masalo ir jo pravedimo esmė – suviliosi tądien laimikį ar ne.
Jei plėšrūnės būtų aktyvios, kaip tai nutikdavo vasaros rytais, vakarais ar kitąsyk ir vidudienį, jų išpuolius galima matyti akivaizdžiai. Dabar ramu, tylu, tad vaikštai pakrante ir nežinai – masalas netinka, ne taip jį pateiki ar čia apskritai lydekų nėra.
Kadangi per šitas dienas buvo skaidrus vanduo, jis kol kas susidrumsti nežada, galėjau akivaizdžiai įsitikinti, kaip elgiasi potencialios lydekų aukos. Kaip jau senokai buvau bedaręs, rugpjūčio pabaigoje ir prasidėjus rudeniui itin daug spiningavau, praktiškai kone kasdien – vaikščiojau krantais ir braidžiojau Nemune, Neryje, Nevėžyje, bandžiau įvairius masalus, tad situacija upėse pasidarė daugmaž aiški.
Kuojos, strepečiai, šapalai būriais ir būreliais plaukiojo būtent viduriniuose vandens sluoksniuose. Pažiūri į upės paviršių – ten nepamatysi nė vieno aukšlės sukelto raibulio, nes jos kažkodėl nardo giliau. Labiau dugne besimaitinančios žvynuotosios pakilo irgi tarsi viena pakopa aukščiau. Netgi gaudydamas mikromasalais ešerius pastebėjau tą tendenciją – jei jau kibo dryžuotieji, tai kažkur tarpe ties paviršiumi ir dugnu.
Dar įdomus faktas – žuvelės plaukiojo būriais gana lėtai, nevengė atviresnių vietų. Ir šiek tiek giliau, nei tai buvo per karščius, labiau atsitraukusios nuo krantų. Toks įspūdis, kad jos visiškai nesibaimino plėšrūnių.
Faktas, kad ir lydekų dėmesys sukoncentruotas ten, kur galima ką nors sumedžioti. Aš visada sakau, kad negali žuvys ištisą savaitę nieko neėsti, lydekos – jokia išimtis, juolab, kada vanduo tik atvėsęs, o ne visiškai šaltas, tad žvynuotųjų medžiagų apykaita nėra visiškai sulėtėjusi.
Todėl garantuoju, jog lydekos maitinasi net ir tokiomis sąlygomis, tačiau jas reikia mokėti sugundyti. Kaip tai padaryti, skaitykite kitame straipsnyje.
Romualdas Žilinskas
