Lydekas – lydekomis. Apie žuvis kanibales

Išsyk pasakysiu, kad dažniausiai ant tokių masalų kimba lydekos. Taip, galima pagauti ir sterkų, šamų, net ešerių, tačiau daugiau nei 95 proc. laimikių sudarys būtent tos pačios rūšies plėšrūnės.

Apie žuvų kanibalizmą ruošiuosi parašyti išsamų straipsnį, tačiau šį bei tą teks paminėti ir dabar, kadangi rašinio tema – masalai, kurie imituoja lydekas.

Meilė prilygsta savižudybei

Tyrimai, siekiant išsiaiškinti, kiek kokios rūšies žuvys suėda savo gentainių, mūsų šalyje nebuvo atliekami. Todėl remsiuosi užsienio ichtiologais. Jų pateikiami skaičiai gana skirtingi, bet visi mokslininkai sutinka, jog didžiausios kanibalės yra būtent lydekos.

Pagal kai kurių mokslininkų duomenis, lydekų jaunikliai gali suėsti iki 25 proc. savo brolių ir seserų. Tai būtų nenuostabu, jei kanibalizmas pasireikštų oligotrofiniuose vandens telkiniuose, kur yra labai menka mitybinė bazė. Arba, tarkim, kokiose nors balose, senvagėse, kur pakliuvusios plėšrūnės išgaudo visas ten esančias žuvis, tačiau vis tiek dauginasi. Faktas, kad tuomet ūgtelėjusios grobuonės tiesiog priverstos ryti savo pačių ar gentainių mailių.

Tačiau taip nutinka bet kuriuose vandens telkiniuose. Netgi upėse, nors čia žuvų įvairovė tikrai didelė. Paprastas pavyzdys.

Spiningauji kokio nors Nemuno ruožo priekrantėje nedideliais masalais ir tau ima kibti maždaug 30 cm lydekos. „Silkės“, kaip pasakytų žvejai. Ichtiologai tokio dydžio lydekas vadintų 2+, tai reiškia, kad jos jau yra daugiau nei dviejų metų amžiaus. Per vieną rytą kelių šimtų metrų atkarpoje jų pagauni tuziną ir visos būna tarsi sukirptos. O kur didesnės arba mažesnės?

Tokių paprasčiausiai nėra, nes, jei šalimais sukiotųsi didelės, jos grasintųsi praryti tas „tridešimtines“, kurios savo ruožtu nedvejodamos sušlamštų dar mažesnes, t. y. vėliau išsiritusias iš ikrų savo gentaines. Faktiškai vyrauja vienos vados lydekos.

Lydekų patelės auga greičiau, jos visada būna stambesnės už patinus. Nuo tam tikro amžiaus savo dydžiu, kuris dar ir priklauso nuo mitybinės bazės, viena lytis nuo kitos pradeda skirtis vis ryškiau. Faktiškai tas skirtumas jau gerai matomas trečiaisiais jų gyvenimo metais. Įdomu tai, kad patinėliai yra smulkesni, tačiau jie subręsta metais ar dviem anksčiau už pateles. Ir dėl to labai smarkiai rizikuoja savo gyvybe...

Dvimečiai ar trimečiai „kavalieriai“ į nerštavietes skuba patys pirmieji. Pasitaiko, jog jie ten arba netoli tų vietų sukinėjasi jau rudens pabaigoje. Tik vėliau, o tai gali būti sausį ar vasarį, į nerštavietes ima rinktis stambūs patinai. Ir ką jie pirmiausiai daro? Atspėjote, tačiau tik beveik – neveja lauk, o ryja mažesniuosius.

Žinoma, ne visada, nes smulkūs patinėliai nelaukia, kol juos suės, tad sprunka. Kita vertus, tie stambūs galbūt ne tokie jau ir dideli, kad sugebėtų praryti mažesnius. Bet, jei tai įmanoma – su malonumu...

Turėkite omenyje, kad lydekų nerštavietės dažnai būna užlietose pievose, sekliuose upių ir ežerų pakraščiuose, kur pavasarį dar šaltame vandenyje maisto plėšrūnėms čia vargu ar bus. Tad, kaip sakoma, vienu šūviu du zuikiai – ir paėdė, ir konkurento atsikratė.

Kita vertus, net ir didesni patinai nėra saugūs, nes dabar, o taip paprastai nutinka kovo mėnesį ar balandžio pradžioje, į nerštavietes atplaukia „damos“. Beje, jos gali būti netgi labai įspūdingo dydžio. Ir kuo stambesnės, tuo daugiau patinų prireiks apvaisinti tų patelių ikrams.

Reikėtų pasakyti, kad gamta šiek tiek apmalšino plėšrūnių apetitą, nes kovą ir balandį lydekos maitinasi labai menkai (nenori ir tiek). Bet kitąsyk grobuonės neištveria dietos. Tai visų pirma liečia pateles, kurios, išbėrusios ikrus, gali be jokio sąžinės graužimo čia pat praryti pavargusius po nešto ar dar vis tebeneršiančius savo „meilužius“.

Vėlgi, labiausiai tikėtina, kad mažesniuosius, nes stambesniais galima ir užspringti. Ichtiologų paskaičiuota, kad jei patinas sugeba pasiekti 60–65 cm dydį, jis turi mažai galimybių būti suėstas. Na, nebent susidurtų su alkana rekordinių gabaritų patele. Bet nerštas – tik viena medalio pusė...

Prarysiu, nes taip noriu arba dėl viso pikto

Visi žvejai žino, kad lydeka yra plėšrūnė pasalūnė. Ji išsirenka sau tinkamą atakai vietą ir kantriai laukia – gal kas praplauks pro šalį. Tas „kas“ veikiausiai bus kuoja, aukšlė, nedidelis šapalas ar strepetys, žuvų rūšinė sudėtis priklauso nuo vandens telkinio ypatumų.

Nukrypsiu – išmeskite iš galvos, kad žuvaujant gyva žuvele geriausias masalas yra karosas. Visiškai ne, nes lydekų žabtai nors ir platūs, bet jos mieliau praris siauresnio kūno stambesnę žuvį, pavyzdžiui, šapalą ar meknę, nei karosą ar karšį. Jei, suprantama, bus pasirinkimas.

Taigi, ji laukia... Gegužį, visą vasarą, rudens pradžioje praplaukiančių pro šalį žuvelių yra į valias. Bet ateina vėlus ruduo, vanduo atvėsta, plėšrūnė dar nepakankamai pasipildžiusi reikalingų žiemai ir būsimam nerštui kalorijų, dar vis aktyvi, tačiau aukas pagauti darosi vis sudėtingiau. Jūs manot, kad varles lydekos ėda todėl, kad labai jų trokšta? Ne, bet tai palyginti lengvai pasiekiamas grobis, o ir rinktis beveik nėra iš ko.

Priežastis paprasta – karpinės žuvys susibūriavo, sulindo į duobes, mėgstančios šiltesnį vandenį yra netgi pusiau letarginėje būsenoje. Lydeka, be abejo, irgi pasitraukė į didesnį gylį, tačiau savo pamėgtos medžioklės taktikos nekeičia – tai jai įgimta.

Tačiau mažesnės lydekos visgi aktyvesnės nei didžiosios. Turiu omenyje, kad vienoje vietoje ilgai nenusėdi. Ir dėl to labai gailisi. Tiesą sakant, nėra kada gailėtis – op! – ir viskas – atsidūrė galbūt net ir savo motinos skrandyje.

Pasak įvairių šalių ichtiologų, smulkesnės šios rūšies plėšrūnės gali sudaryti nuo 0,5 iki 5,0 proc. didžiųjų lydekų aukų. Skaičiau, kad kai kuriuose Anglijos ežeruose, kur yra itin daug stambių lydekų, jos sušlamščia net iki 10 proc. savo gentainių (!).

Pusė procento ir dešimt procentų – didelis skirtumas, tad kodėl taip nevienodai? Perverčiau daug mokslinių straipsnių ta tematika ir radau atsakymus. Jų gali būti keletas.

Vieną jau minėjau – prasta mitybinė bazė. Užsiminiau ir apie kitą – lydekos yra pasalūnės. Kuomet vandens telkinyje daug stambių lydžių, o vietų pasalai nepakanka, šios žuvys tarsi apsidraudžia – ryja smulkesnes savo rūšies žuvis vien tam, kad ateityje užaugusios pastarosios neužimtų tinkamų medžioklei vietų.

Kita vertus, šiedu veiksniai susiję, nes jei lydekų bus daug, o maisto mažai, geriausius plotus „okupuos“ stambios plėšrūnės, kurios be pasigailėjimo atakuos smulkesnes.

Mokslininkai aiškina, kad sutrikus ekologinei pusiausvyrai lydekų kanibalizmas gerokai sustiprėja. Arba jei vandens telkinyje padidėja užterštumas, iš esmės keičiasi vandens temperatūra, ką gali įtakoti net klimato kaita, smarkiai sumažėja kokių nors žuvų rūšių ir panašiai. Bet tai yra vienas ir tas pats – visi šie veiksniai išderina ekologinę pusiausvyrą.

Kai kurių žvejų noras prileisti į vandens telkinius daug (ir kuo daugiau!) trofėjinių lydekų gali turėti netgi katastrofinius padarinius. Kodėl? Skaitykite straipsnį nuo pradžios...

Dzūkiški masalai

Apie stambių lydekų pomėgį ryti smulkesnes lydekas mūsų žvejai žino nuo seno. Aš kalbu apie tuos laikus, kuomet plėšrūnes gaudydavo gyvais masalais, nes spiningaudavo tik vienas kitas meškeriotojas.

Šiais laikais žvejyba gyva žuvele – „nelygis“, o tiems, kurie į tai nusispjauna, mėgėjų žūklės taisyklėse yra ribojantis leidžiamas pasiimti žuvis punktas su nuoroda „ne mažesnes nei...“. Remiantis juo, jau nebegalėtume kabinti ant kabliuko smulkią lydekaitę tam, kad sugundyti didesnę.

Bet dar maždaug prieš dvidešimt metų taip žvejojančių mačiau. Nepamenu, pasakojau tą nutikimą ar ne, jei ir taip – nieko blogo nenutiks, jei pasikartosiu.

Vieną vėlų rudenį su Daliumi Rakučiu spiningavome Dusioje. Diena – kaip ir privalu metų laikui – apniukusi, ūkanota, lietus purškia, žodžiu, tokiai žūklei yra tinkama.

Tačiau žuvys, kitaip nei meškeriotojai, į orą nesidairo, ir neretai pasitaiko, kad, regis, idealiomis meteorologinėmis sąlygomis nekimba. Taip nutiko ir tą kartą. Vienas bičiulio „peiliukas“ ir keletas mano ešerių – visas laimikis iki popietės.

Po pietų staiga pūstelėjo lengvas šiltesnis vėjas, dangus išsiblaivė ir pro debesis suspindo saulė. Kadangi ežeras nemenkas, galėjome tolumoje įžiūrėti dar porą valčių. Paplaukėme link jų, galvojam, gal tie žvejai geriau vietas pažįsta, gal mes ne tuose plotuose žuvų ieškom.

Ir tikrai – net iš gana toli buvo matyti, kaip vienas vietinis (tuo neabejojom, nes jo valtis medinė, „smetoniška“) žvejys maždaug kas dvidešimt minučių vis išsitraukia po nedidelę lydekaitę. Žmogelis gaudė ne spiningu, matėsi, kad ilga meškere, bet vis tiek – stabiliai parsitempdavo į valtį laimikį.

Apsukę kelis ratus aplink tą žvejį, galop neištvėrėme ir priplaukėme artyn – gal jis su mumis savo sėkmingos žūklės paslaptimis pasidalins?

Dzūkelis pasirodė labai nuoširdus, iškalbingas ir netruko mus „apšviesti“. Mūsų dideliam nustebimui, tai, ką jis nuolatos parsitempdavo iki valties, buvo... masalas. Žvejys šio ežero lydekas gaudė mažesnėmis lydekomis. O tos „mažesnės“ buvo maždaug 250–300 g svorio! Jas kabindavo ant dviejų trišakių sistemėlės. Pasak vietinio žvejo, geresnio vilioklio stambiausioms Dusios plėšrūnėms jis nežinąs, nors čia meškerioja nuo vaikystės.

Senolis tvirtino, jog dabar jau nėra tokių „monstrių“ kaip anais geresniais senais laikais. O ir apskritai lydekų sumažėję. Ko norėti, juk šiuo metu žvejų gerokai daugiau, visi su echolotais, „mandra“ įranga, be to ežeras tinklais išsemtas. Priminsiu, kad tai buvo du dešimtmečius atgal.

Žodžiu, jo masalas palyginti su tuo, kokį naudodavo anksčiau, smulkus. Kažkada ant kaltinių kablių pamauta 0,5 kg lydeka buvo „pati ta“ norint iš gelmių išprašyti 10 kg ar didesnę Dusios valdovę.

Lydekos, kaip masalas, turi ir dar kelias geras savybes: kitaip nei karosai ar kuojos, jos greitai nenugeibsta, labai aktyviai tampo plūdę (buvau sukrėstas – kumščio didumo plūdurą!), taip pat nekyla į vandens paviršių, o stengiasi nerti kuo giliau. Tiesa, kartais jos ima plaukti ne ten, kur norisi meškeriotojui, todėl vilioklį tenka permesti į kitą vietą – todėl mes ir matėme, kaip jis nuolatos „pagauna“ po lydeką.

Be to, norint sėkmingai meškerioti, reikia žinoti, kur tų didžiųjų grobuonių ieškoti. O čia jau praverčia ilgametė vietinio žvejo patirtis.

Tąsyk mudu su Daliumi daugiau nieko ir nepagavome. Tačiau straipsnis ne apie tai. Rašinio tęsinį, kuriame pasakosiu apie normalius masalus lydekoms – lydekų imitacijas, skaitykite kitą dieną.

Romualdas Žilinskas