Lapkritį prie šiltojo kanalo
Kiekviename metų laike stengiuosi įžvelgti kuo daugiau teigiamų dalykų. Viduržiemį keliauju ant pačių įvairiausių ežerų ir upių ledo ir sukaitęs gręžiu eketes, karštymečiu braidau paežerių seklumomis ar upių sraunumomis. Jei ir ne kažin kokie laimikiai pakliūva, vis tiek smagu, kada kokią nors povandeninio pasaulio gyventoją sugebi išprašyti į krantą.
Bet štai kovo ir lapkričio mėnesių niekaip negaliu prisijaukinti žuvų. Pirmasis pavasario mėnuo pasitinka pakilusiomis ir susidrumstusiomis upėmis, kasmetine masine upėtakiavimo psichoze ir dažnai iškrentančių sniegu. Upėtakiavimas yra atskira kalba, o žūklė platesne prasme tuo metų laiku – ne kažin kas. Panašiai ir lapkričio pabaigoje: šaltas, niūrus oras, atvėsęs vandens telkinių vanduo ir pasyviai nusiteikusios žuvys nuteikia ne itin optimistiškai. Tačiau žūklės badas visuomet susuka smegeninę, ir vos tik atsiranda reali galimybė atsidurti gamtoje su meškere, nieko negalvodamas puolu ir, kaip sakoma, „pasirašau“.
Taip buvo ir šį kartą: kadangi savaitgalis man prasidėjo viena diena anksčiau, tikrai nekilo mintis kaip laisvą pusdienį geriau išnaudoti. Tik va žūklavietės ir žūklės būdo pasirinkimas užtruko ilgiau – nežinia nei kur, nei kaip.... Juolab, lyg tyčia, pastaruoju metu iš pažįstamų lūpų teišgirstu širdžiai nemalonius žodžius: „Nekimba“. Nė velkiaujantys kolegos, nė plūdinėmis žuvaujantys draugai nežadėjo nieko gero. „Nebent krantinėje – ten vyrai petys į petį stovi, tačiau pagauna“. Na, jau ne – pamaniau. Tokia žvejyba ne man.
Yra ir daigiau gerų vietų mieste arba šalia jo. Bet dabar juk rudens paskutinis mėnuo, kada šviesus paros metas būna itin trumpas. Todėl darbo dienomis žvejai renkasi pačias artimiausias žūklavietes, o savaitgaliais irgi toli važiuoti noro neturi – taupo brangų laiką.
Kai tenka save perkalbėti
Akys nukrypsta prie kambario kampe pastatytos tūbos su liaunu spiningu. O, tai idėja, reikia paieškoti ešerių. Nes šitie dryžuočiai, nors ir vangiai, bet retsykiais vis dar pasikabina ant tinkamai parinkto ir panosėn pamėtėto masalo. Perkraustęs vilioklių dėžutes nusprendžiau, jog šiuo metu turbūt perspektyviausi bus patys smulkiausi masalai. Teko paėjėti iki sandėliuko ir išsitraukti poledinei žūkle skirtą dėžutę, ją irgi įsimečiau į krepšį – dėl visa ko.
Ech, puikios tos akimirkos, kada žadintuvas ankstų rytą kelia ne į kasdienybę, o į išvyką, kurioje neaišku, kokie malonūs siurprizai laukia. Kelias žinomas – keliauju prie vadinamojo šiltojo kanalo prie Elektrėnų. Nors čia stebuklingi laimikiai retas reiškinys, bet tikiu, jog ne toks šaltas vanduo ir vos juntama srovė nors kiek privers aktyviau į masalus reaguoti žvynuotąsias.
Atvažiavęs prie žūklavietės, jau pamatau keletą automobilių. Nors darbo diena, tačiau, matyt, ne visiems.
Ant nosies nukrenta pirmasis lietaus lašas. Pakui kitas, ir taip prasideda ne toks ir šiltas lapkričio dienos lietus. Ne bėda, tokiam atvejui yra tinkama apranga, striukė su gobtuvu, tik nesinori, kad tai nulemtų prastą šios dienos ešerių apetitą. Kas blogiausia, mano būgštavimai iš dalies pasitvirtino: per pirmą pusvalandį nepajutau nė menkiausio stuktelėjimo. Po valandos – irgi nieko. Tikrai keista, nes palei kranto žoles skaidriame vandenyje puikiai matau plaukiojančias smulkias kuojas. O jau šio skanėsto ešeriai niekada neatsisako.
Netikėtai prasidėjęs lietus taip pat staiga ir baigėsi. Niūrus pilkas debesis praslinko, leisdamas keliems šykštiems saulės spinduliams nušviesti pakrantę.
Priėjau įdomią žūklavietę: kanalas ties posūkiu išplatėjo, ir prie mano kranto matėsi staigiai gilėjantis dugno šlaitas. Porą kartų užmečiau mažą guminuką – tuščiai. Kadangi kibimas, galima sakyti, buvo tiesiog tragiškas, nusprendžiau imtis slaptojo ginklo – iš namų paskutiniu momentu pasiimtų poledinei žūklei skirtų masalų.
Atsidarius dėžutę, žvilgsnis sustojo ties miniatiūrine pjautine blizgute, kurios trišakį puošė ryškūs rubino spalvos siūlai. Ši turėtų patikti, pamaniau. Pasirausęs kišenėje, aptikau ir atsarginį ritės būgnelį su 0,12 mm storio monofilamentiniu valu. Kelios minutės, ir mano „žieminė“ meškerė parengta darbui.
Visos bėdos prasidėjo tik masalui pliumptelėjus į vandenį. Pasirodo, stiproka kanalo tėkmė niekaip neleido viliokliui pasiekti dugno. Juk patys suprantate, kad gaudymas aklai dažniausiai būna nerezultatyvus jau vien dėl psichologinių aspektų: nieko nesitikėdamas trauki masalą nei šiaip, nei taip. Jau buvau pradėjęs abejoti, ar šiandien apskritai pavyks grįžti su kokiu nors laimikiu, kai staiga ranka pajuto nestiprų smūgį. Aišku, pakirsti nepavyksta, tačiau išsiskyręs adrenalinas priverčia giliau įkvėpti ir neprarasti vilčių.
Ką gi, keliauju toliau. Nueinu gerą šimtą metrų, ir vėl regiu daug žadančią vietą spiningavimui: prieš mano akis atsiveria nedidelė įlankėlė, kurios viduryje auga juosta vandenžolių, užkertančių kelią stipriam vandens srautui priartėti prie kranto.
Švyst liaunu kotu, ir maža blizgė nuskrieja šalia augmenijos. Stengiuosi masalą traukti pačiu dugnu, todėl tik lengvu riešo judesiu vos trūkteliu blizgę ir išsyk laukiu, kol valas atsipalaiduos. Tiesą sakant, taip gaudyti nemėgstu, retai naudoju panašų traukimą, nes tai užima daug laiko. Bet, kaip sakoma, reikia griebtis nors ir šiaudo arba naudoti kokią nors mažiau įprastą vilioklio animaciją.
Op, ir užkibo pirmasis dryžuotas plėšikas. Nors veikiau menkas plėšikėlis, bet visgi „skutamas“. Gal tas nelemtas nesėkmių mazgas šiandien atsiriš? Kitas metimas – ir dar vienas tokio paties kirpimo ešerys atgula krepšyje. O vėliau – ramuma...
Nupėdinu daugiau nei puskilometrį mosuodamas spiningu, bet be jokių didesnių siurprizų. Vienoje niekuo neišsiskiriančioje vietoje palei krantą, pirmą kartą šiandien akivaizdžiai pamatau nedidelių ešerių būrelį. Pratrauktas po nosimis rusvas guminukas tik atsargiai dryžuotųjų palydimas. Nepatingiu išsitraukti volframinės su kilpute avižėlės ir nuo šalčio sugrubusiais pirštais vargais negalais pririšu prie plono valo.
Vos tik nuleidžiu tą menką masalą, vienas drąsiausias, veikiausiai „gaujos vadas“, bematant susigrūda blizgutį į burną. Išsitraukęs laimikį pažvelgiu į vandenį – tuščia, susiviliojusio masalu bendrai išsilakstė. Va kokie bailiai...
Bevaikščiodamas pasidomiu, kaip sekasi kitiems meškeriotojams. Pasirodo, šiandien ne tik plėšriosios žuvys nusiteikusios iškrovos dienai, nes net ir visados alkanos kuojos nusprendusios net kreiva akimi nežiūrėti į gardžiausius patiekalus.
Laimė šypsosi, kai to nesitiki
Taigi, mąstau, kad su šia žūkle kaip ir viskas aišku, galima būtų pėdinti prie automobilio ir ištiesti namuose ant sofos. Tačiau kažkaip save perkalbu dar palūkėti. Nejau tomis retomis progomis, kada ištrūksti pažuvauti, imsi ir pasiduosi? Juk oras dar vis tiek gana pakenčiamas, vanduo skaidrus, o pakele prabėgęs baltas šermuonėlis tik įrodo, kad gamta neužmigo žiemos miegu.
Štai ir tiltas. Užlipęs ant jo, pažiūriu į tekantį vandenį. Tingioje srovėje matyti gana nemažas aukšlių pulkelis, kuris, kaip nekeista, ramiai plaukioja vandens paviršiuje. Pagurkšnojęs kvapnios arbatos, nusileidžiu prie vandens. Išsitraukiu mažą turbinėlę, kuri dažnai man surenka visas smulkias sidabražvynes aplinkui. Taip buvo ir šį kartą. Tik gaila, jog masalas surinko ne žuvis, o praplaukiančias šiukšles, dar kartą patvirtindamas košmariškai prasto kibimo diagnozę.
Spjovęs į vaikiškus užsiėmimus, nutariau, jog reikia bandyti kiek didesnius masalus, ir tuomet galbūt pavyks išprašyti vieną kitą ešerį į krantą. Senas geras violetinis tvisteris, pamargintas žalsvais blizgučiais, papuoštas aukso spalvos galvute, žiūrint mano akimis, atrodė gardžiai.
Priėjau išplatėjusią kanalo vietą, kur nusprendžiau, jog verta užsibūti ilgiau. Stipresnis metimas ir tolokai nulėkęs guminukas plumpteli į vandenį. Valas atsileido – vadinasi, pats metas pradėti vesti masalą. Tačiau timptelėjęs pajutau sunkumą. Žolės – pamaniau, ir dar ryžtingiau patraukiau kotą į save. Ta pačia akimirka žolė „atgijo“. Malonumas neišpasakytas, kada pusdienį beveik tuščiai pramėtęs, sulauki to išganingo žuvies pasipriešinimo aname valo gale.
Neskubėdamas traukiu laimikį link savęs, žiūrėdamas, kaip spiningas puikiai gesina visus žuvies manevrus. Ir kas gi čia? Skaidriame vandenyje pamačiau, kas man užėmė kvapą.: paskui užkibusį nelaimėlį plaukė gražių ešerių būrys, retsykiais bandydamas atimti „grobį“ iš gentainio. Įvykius teko gerokai spartinti.
Vos tik laimikį atkabinau, iškart vėl švystelėjau masalą į vandenį. Pora ritės pasukimų – ir vėl jaučiu nemenką svorį. Norisi žuvį kuo greičiau ištraukti, tačiau plonas valas azartą apramina. Vos išimu vilioklį iš ešerio nasrų, guminukas vėl nedelsiant keliauja į kanalą. Yra! Puikumėlis, tiesiog negaliu patikėti tokia sėkme, kai atrodė, jog žuvies pagauti bus tiesiog neįmanoma.
Taip penketas metimų padovanojo tiek pat laimikių. Tolimesni bandymai, deja, buvo nesėkmingi. Matyt, plėšikų būrys nuplaukė savais keliais, nors dar gerą pusvalandį tą vietą tikrinau labai atidžiai.
Emocijų šiandien pakaks, reikia keliauti prie automobilio. Užkuriu variklį ir, laukdamas kol sušils salono vidus, pastebiu, jog iš ritės styro laisvo valo kilpa. Kadangi vanduo čia pat, reikia tą reikalą sutvarkyti. Švysteliu guminuką į telkinio vidurį. Užsisvajojęs apie karštą vakarienę, lėtai suku ritę... Jau kad žiebs kažkas po vandeniu, net ritės stabdys suzvimbia! Žuvis per keletą sekundžių nuvynioja keliolika metrų valo. Kažkokia nemenka kanalo gyventoja su manimi šįsyk nejuokauja.
Mintyse vaizduotė piešia didžiulę lydeką. Jaučiu, kad kiekvieną akimirką viskas gali baigtis – įranga juk ne stambiam laimikiui skirta. Laimei, žuvis pastebimai rimsta, nebėra to beprotiško veržimosi gilyn. Po truputį plėšrūnę tempiu link kranto. Skaidrus vanduo iš tolo išduoda pailgą žuvies kūną. Keista, gerokai mažesnį, nei įsivaizdavau...
Paviršiuje pasirodo lydekos uodega. Pasirodo, galvakablis įsmigęs į užpakalinę jos kūno dalį. Dar porą pasimuistymų, ir žuvis mano rankose. Plėšrūnė pagal ilgį gal ir „legali“, bet... Išlaisvinęs laimikį paleidžiu atgalios.
Manote, namo važiavau prastos nuotaikos? Tikrai ne. Atrodo, kiek nedaug tereikia žvejui iki pilnos laimės. O dabar jau ramus lauksiu pirmojo ledo...
Nerijus Rimkūnas
