Kuršmarių karosų kibimo ypatumai
Dabar pačios trumpiausios vasaros naktys – regis, nespėjo visiškai sutemti, o dangus jau pilkėja, vanduo protakose tarp meldų sužvilga tamsiu metalo spindesiu ir virš galvos praskrieja pirmi paukščiai, skubantys rinkti maistą lizduose cypsintiems jaunikliams. Žuvys taip pat prisitaiko prie greitos nakties ir dienos kaitos ir skuba į ganyklas, besidriekiančias sekliuose Kuršių marių pakraščiuose, kol saulė nenutvieskė vandens ir jis netapo permatomas iki pat dugno kaip krištolas. Tada jos pasitrauks į užuolandas, kur viešpatauja šešėliai ir vėl apsilankys ganyklose tik kitą ankstyvą rytą.
Trumpas miegas
Meškeriotojo miegas tuo vasaros metu, kai įsiviešpatauja trumpiausios vasaros naktys, trumpas. Keltis reikia gerokai prieš aušrą, kad laiku atsidurtum reikiamoje vietoje, o dar geriau įsikurti joje iš vakaro, tylutėliai suberti tamsų jauką „Sensas 3000 tanches”, o paskui sudėti trumpam bluostą. Tokiam žygiui nereikia didelio bagažo – pakanka nuo vėsos apginsiančios striukės, gertuvės, plūdines meškerės, futliaro su sumuštiniais, nedidelio krepšio su masalinėmis bei atsarginiais reikmenimis ir būtinai patogios kėdutės, kad būtų kur prisėsti, laukiant, kol dangus ims švisti.
Daugelyje vietų nendrynais apžėlę seklūs Kuršmarių atabradai meškeriotojui neprieinami, tačiau Drevernos upės žiotyse galima rasti „langų“, lyg specialiai jums iškirstų nendrių sienoje ir atveriančių priėjimą prie protakų, į kurias ankstyvais rytais atplaukia stambūs karosai, kuriais pastaruoju metu ėmė garsėti Kuršių marios. Jų ėmė gausėti, galbūt todėl, kad sumažėjo kitų žuvų, tačiau karosai – vertas dėmesio laimikis, sugebantis nutraukti valus ir rimtai pasipriešinti, kai pakliūva ant kabliuko.
Nedidelė gelmė
„Langai“, pro kuriuos į upės deltos protakas galima užmesti masalą, siauri, jų pločio retai užtenka įsitaisyti dviem meškeriotojams. Bet tai kartu ir privalumas, kurį įvertinsite, kai pabandysite užmesti meškerę. Kur bepasiųstum masalą niekur nerasi giliau nei pusę metro. Daugelyje vietų dugną gožia vandens augalai, vietomis jų stiebai iškilę virš vandens, todėl reikia susirasti švaraus dugno plotelį, nes tik ten bus šiek tiek giliau, o masalą pastebės žuvys.
Kita vertus, jos taip pat renkasi tuos kiek gilesnius plotelius ir ieško juose maisto. Be to, atsižvelgiant į šias aplinkybes, reikalingas taiklus meškerykotis. Nesiūlyčiau tokiai žūklei vadinamųjų „match“ plūdinių – kur kas geresnė kokybiška bolonijos stiliaus palaidynė. Mane visiškai tenkina keturių metrų „Salmo Elite Bolognese Medium MF 420 Nepretenzinga, be gausių puošybos elementų ir todėl gal ne kiekvienam krentantis į akis meškerykotis, jūsų žiniai, pagamintas iš labai neblogo anglies pluošto T30, todėl jo savybės – stangrumas ir gebėjimas gesinti žuvies šuolius deramo lygio, tačiau svarbiausia, kad jais labai komfortiškai galima užmesti plūdės ir svarelių komponuotę nuo 2 g.
Pirmas kontaktas - lemtingas
Priešaušrio valandą tamsus vanduo – apgaulingas, neperžvelgiamas, tačiau, kai žinai, kad čia seklu, imi abejoti, ar tokioje seklioje protakoje gali kibti stambios žuvys? Tad belieka laukti, kol karosai aptiks masalus, jei jie tikrai lankosi šioje protakoje.
Nendrynai ir viskas, kas matoma akiplotyje, staiga papilkėja. Ši permaina – apyaušrio ženklas. Viena plūdė lyg jo ir telaukusi staiga pradeda niuksėti, o paskui, brėždama puslankį ima nirti į gelmę, bet jos nėra, žuviai paprasčiausiai nėra kur panardinti plūdę, tad per vėlai susivokiu, jog jau seniai laikas pakirsti. Sliekas, kurio būta gana stambaus, nukrimstas lygiai sulig kabliuko geluonimi. Matyt, žuvis, pajutusi jį, o gal net įsidūrusi, atsisakė savo ketinimų pasigardžiuoti skaniu kąsneliu ir nuplaukė šalin nuo įtartinos vietos, kur jai siūlo aiškiai įtartiną masalą.
Trumpakotį, kiek palenktu atgal geluonimi Cobra Funa kabliuką mažažiobčiui karosui lengviau pasiųsti į skrandį
Jei kibo karosas, šis faktas gali turėti liūdnų pasekmių, nes karosai plauko būreliais ir likusieji paprastai pasuka paskui vedlį. Tad, jei tai buvo karosas, žuvys dabar jau toli nuo mano „lango“. Nemaloni prielaida pasitvirtina, nes vos ne pusvalandį plūdė rymo kaip įkalta į vandenį vinis. Laukti kibimo prailgsta dar ir todėl, kad nežinai ar karosai sugrįš prie to kranto, kur užmestos mūsų meškerės. Belieka viltis, kad atplauks kitas būrelis. Kad pirmas kontaktas būtų sėkmingas, patartina naudoti trumpakočius kabliukus, nes galiu teigti, jog ant tokio kabliuko užvertą masalą karosai praryja sėkmingiau.
Greitas kibimas
Vis tik laimė šiandien šypsosi. Pagaliau meškerės plūdė suvirpa ir ima gana ryžtingai šliuožti į šoną. Pakertu ir ištraukiu cigaretės dydžio ešeriuką. Tai vėl numuša ūpą, tačiau vos užmetu masalą iš naujo, kai lengva plūdelė ima ryžtingai slinkti link vandens augalijos guoto, styrančio pačiame protakos viduryje. Laukti nebegalima, pakertu ir valas skambteli įsitempdamas.
Vanduo siaurame plotelyje tarp vandens augalijos guotelių ir kranto suputoja, nes žuvis iškart pasirodo paviršiuje. Matau, kad tai karosas, bet šurmulį jis kelia ne juokais. Žuvis stipri. Purslai tykšta į visas puses, kol vargais negalais atvairuoju karosą į graibštą ir iškeliu ant kranto. Apskritas kaip keptuvė, blyksintis auksiniais šonais karosas neria strimgalviais į skiaurę.
Akivaizdu, kad nedidelėje gelmėje karosai masalą stveria staigiai ir žaibiškai ieško užuolandos vandens augalijoje. Tad pakirsti reikia nedelsiant, vos tik žuvis ima vilkti masalą. Antras uždavinys sunkesnis – reikia be ilgų ceremonijų nuplukdyti karosą į šoną nuo kibimo vietos, tačiau erdvė – menka, neapdairiai atleisk valą ir žuvis ners į vandenžoles, tiek ją ir tematysi.
Be to, reikia nepersistengti, pakirsti kimbančią žuvį saikingai, kad nepokšteltų plonas pavadėlis, nes karosų meškeriojimui patartina naudoti ne storesnį nei 0,14 mm skersmens vienagyslio valo pavadėlį. Tiesa, yra išeitis, kuria naudojuosi jau kelintą sezoną – tai „Salmo“ fluorokarbono pavadėlis, kuris vandenyje yra beveik nematomas ir žuvų nebaido, tačiau persūdyti ir čia neverta, visiškai pakaks 0,18 mm skersmens valo.
Karosai sekliame vandenyje masalą stveria žaibiškai, tačiau, kad kiti neišsibaidytų, užkibusią žuvį reikia kuo greičiau nuvilkti į šoną nuo kibimo vietos
Nenutrūkstamas kibimas
Beveik neabejoju, kad karoso pliuškėjimas išbaidė būrelį, bet, nepraėjo nė minutė, o plūdė vėl ima rodyti gyvybės ženklus. Pakirsti pavyksta ir šią žuvį, kuri taip pat sukelia gerokai purslų. Užkibo taip pat karosas. Vadinasi, žuvys neišsibaidė, o gal jos tiesiog nepaiso kylančio triukšmo, kad spėtų pasimaitinti, kol patekės saulė. Tad kibimas įsisiūbavo ne juokais. Vos užmeti masalą, o jis jau pastvertas. Kita vertus, kiek čia jam grimzti. Sekundę, kitą.
Nenustygstantis kibimas, priešingai būgštavimams nesilpsta nuo sugautų žuvų keliamo triukšmo. Galbūt, toks karosų ryžtingumas – masalo nuopelnas. Prieš žūklę konsultavausi su vietiniu meškeriotoju, kuris patarė nenaudoti nei augalinių masalų, nei musės lervų, verti ant kabliuko tik slieką. Marių karosai šį masalą vertina labiausiai, todėl stveria net ir būdami sotūs. Be to, dėl tokio maistingo kąsnio jie ne prieš ir pakonkuruoti tarpusavyje. Matyt, tuo ir paaiškinamas beatodairiškas kibimas, nes į jauką buvau įmaišęs kapotų sliekų, kuriuos aptikę karosai ėmė puotauti.
Aušros efektas
Vėl užmetu masalą, vos atgavusi vertikalią padėtį, o kartais dar gulinti ant vandens plūdė ryžtingai slenka į šalį, dažniausiai link protakos viduryje kūpsančių augalijos sankaupų. Jei nespėji žaibiškai pakirsti, geriausiu atveju tenka verti naują masalą, o blogiausiu – iškrapštyti iš augalijos tvirtai į kokią šaknį įsisegusį kabliuką. Tik ne visada tai pavyksta. Tenka gaišti laiką ir rišti naują. Laimė, kad pavadėlis dar pakankamai ilgas. Bet viskam ateina galas.
Kai vėl užmetu masalą, plūdė ima staigiai nerti, o toks kibimo stilius nebūdingas karosui. Pakertu ir ištraukiu ešeriuką. Po šios „pirmosios kregždės“ ima kibti tik smulkūs ešeriukai, tarp kurių įsipainioja tokios pat nedidelės kuojos ir raudės. Karosai dingo. Akivaizdu, kad jie pasitraukė iš šios vietos. Nejaugi pagaliau išsibaidė?
Tačiau priėjęs arčiau prie vandens, matau, kad visas protakos dugnas matyti kaip ant dugno, o visi akipločiu zuja smulkių žuvų būreliai. Pakėlęs akis, matau, kad saulė jau patekėjo. Aišku, kad ji kalta dėl tokios permainos. Karosai nelinkę būti matomi kaip ant delno.
Galbūt, situacija susiklostytų kitaip, jei diena būtų apniukusi, o gal reikėjo išbandyti dar vieną vietinių meškeriotojų naudojamą būdą, padedantį karosus ilgiau išlaikyti ties užmestais masalais: į masalą įmaišyti aitraus papildo, kuris daromas iš džiovintų ir smulkiai sumaltų ajero šaknų. Ką gi trumpų vasaros naktų dar bus nemažai. Spėsiu išbandyti ir šią vilionę.
Julius Rūkas
