Kuršmarėse kimba ne vien stintos. Pirma dalis
Apie žvejybą nuo ledo Kuršių mariose kai kuriomis pastarosiomis žiemomis galima nebent pasvajoti. Tačiau gyveni, tikiesi, o gal spustelės pagaliau normalus šaltis, gal... Jei ne, tuomet bent jau prisimeni, kas buvo. Tiesą sakant, buvo visko, juk žūklė ir lieka žūkle, ne visada net iš šio žvejybinio Eldorado grįžti prigaudęs visą krūvą žuvų.
Vargu ar rasi Lietuvoje, na, bent jau didmiestyje gyvenantį, poledinės žūklės mėgėją, kuris nors kartą gyvenime neteko pažuvauti Kuršių mariose. Meškeriotojui tai yra garbės reikalas, galbūt noras neatsilikti nuo kitų ir, žinoma, siekis pagauti žuvies tiek, jog draugai iš pavydo sprogs.
Kuršmares dauguma žvejų, beje, dažniausiai tie, kurie čia buvo sykį, du ar nėra apskritai jose žuvavę, įsivaizduoja kaip vandens telkinį, kuriame žuvų knibždėte knibžda ir be laimikio likti tiesiog neįmanoma. Nelabai teisingas požiūris, nes esu mariose meškeriojęs daugybę kartų, bet tikrai ne visada žūklė buvo sėkminga, pasitaikė į namus grįžti ir visiškai nieko nepešus.
Ši tendencija pastarąjį dešimtmetį vis labiau badė akis, kadangi žuvies Kuršmarėse sparčiai mažėjo. Kita vertus „koją pakišdavo“ ir šiltėjančios žiemos. Būdavo, kad marios jau lyg ir ledu apsitraukdavo, tačiau ir vėl ledas vandeniu virsdavo. Kartais atsirasdavo galimybė ant „antrojo“ ledo užlipti, bet vis rečiau ir rečiau...
Su dideliu gailesčiu tenka konstatuoti faktą, kad ir vietinės žvynuotosios dabar nebe tokios stambios, kaip prieš keletą metų, nors, atrodo, argi gali per tokį trumpą laikom tarpą toks didelis vandens telkinys taip akivaizdžiai pasikeisti. Deja, bet gali. Pas mus dabar daug kas keičiasi ir vėl tenka apgailestauti, kad dažniausiai į neigiamą pusę.
Kitas neatsiejamas su Kuršmarėmis mitas – čia atvykstama meškerioti praktiškai tik stintų. Noriu pasakyti, kad kai kurie žvejai mano, jog šito telkinio platybėse žiemą stintos tik ir tegaudomos. Atvažiavę iš kito Lietuvos galo žūklautojai iš tiesų dažniausiai meškerioja vien šias žuvis, o kada jos kimba, be laimikio negrįžta nė vienas.
Va būtent tada gerai žinomas garsusis šūkis „Stintos eina!“ akimirksniu pasiekia atokiausius mūsų krašto kampelius.
Pernelyg sureikšminta žūklė
Iš tiesų, „stintomanija“ pernelyg sureikšmintas dalykas, o ir Kuršių marios – ne Hyper Maxima, kur, turint pinigų, galima nusipirkti bet kurią žuvies skyriuje esančią žvynuotąją. Stintos taip pat turi savo įpročius ir kaprizus, ir kimba jos anaiptol ne visuomet taip, kaip mes norėtume. Stintos yra praeivės žuvys, kurios vienais metais lyg totorių orda Rusijos stepes siaubia Kuršmares, o žvejai jų pagauna neįtikėtiną kiekį.
Tačiau kitąmet, kada šių žuvų populiacija ne tokia gausi, meškeriotojų laimikis būna labai jau kuklus. Ir vis tiek, kalbant apie Kuršių marias žiemą, devyni iš dešimties žvejų pirmiausia prieš akis mato stintą. Ir man šias žuvis gaudyti smagu, labai mėgstu tokią žūklę.
Paprieštaraučiau tiems, kurie sako, kad tai juodas ir nuobodus meškeriojimas ir labiau primena monotonišką darbą. Stintų žūklėje irgi yra savų niuansų, gudrybių, todėl net gerai joms kimbant ne visi pagauna vienodai daug. Bet šis straipsnis ne vien apie stintas, o daugiau apie kitas Kuršmarių žuvis.
Stintos šiandieną atplaukė, rytoj išplauks, tačiau vietinės, kažkodėl nepelnytai mažai dėmesio sulaukiančios marių žuvys, pasiliks. Kad ir didžiuliai ešeriai, kokių beveik niekur kitur, kaip tik Kuršmarėse vargu ar rasi. Ir dar plius tiek daug.
Tiesa, esu priverstas kartotis, nes juos kasmet irgi vis sudėtingiau aptikti ir pagauti. O ir apskritai šio vandens telkinio specifika – sunku rasti žuvų susitelkimo vietas. Bet jei jau užėjai žvynuotųjų guotą, kitaip nei kokiame nors ežere ar tvenkinyje, labai daug galimybių, kad tas žuvis ir pagausi.
Kažkada Kuršių marių ešeriai itin domino mūsų meškeriotojus. Vėliau lietuvaičiai žvejai kurį laiką įniko laimę bandyti Kaliningrado sričiai priklausančiuose marių vandenyse. Dabar ten jau nebenuvyksi, tad tenkinamės tuo, kas yra mūsiškėje Kuršmarių dalyje.
Ir vėl kalbėsiu atvirai – Lietuvos pusėje šis vandens telkinys beatodairiškai iškoštas tinklais. Be to nesulaikomai dumblėja, senka, o tai ešeriams visiškai nepatinka – būriuojasi jie gilesnėje Kuršių marių dalyje arčiu Rusijos krantų, nes ten giliau, dugnas akmenuotas, gausios dreisenų kolonijos.
Bet visgi dar yra rainų plėšrūnų ir čia, dar kartais atplaukia pakankamai stambūs ešeriai minėtomis stintomis pasmaguriauti.
Uch, kokie ešeriai!
Ešerių žūklė mariose – ekstremalus sportas. Tai pastovus ieškojimas ir ekečių gręžiojimas. Žinoma, tiems, kurie ešerių pamėgtų vietų nežino. Vietiniams žvejams lengviau, gudresni meškeriotojai GPS imtuvuose turi taškus susižymėję.
Apskritai į Kuršmares be išankstinio pasiruošimo ar juo labiau vienam žuvauti nepatartina. Paklysi, į properšą įsmuksi ar šiaip kokia bėda atsitiks – kas pagelbės? Šis vandens telkinys sunkiai nuspėjamas: vienur – ledas storiausias, kitur – vanduo tyvuliuoja.
Kiek kartų yra nutikę, kad papūtus stipresniam vėjui iš jūros pusės ledai ima eižėti ar lytys kartu su žvejais išplaukia į atvirus vandenis. Menkas juokas.
Kaip bebūtų, bet, norint sėkmingai pagaudyti ešerių, vis tiek teks sukti Rusijos link. Tarkim, nuo Ventės Rago reikia maždaug 4 km nueiti ar nuo Nidos net ir visus 6 km sukarti, kad susirastum padoresnę vietą. Ne kiekvienas meškeriotojas slidžiu ar ne visai patikimu ledu tokiai kelionei ryšis.
Rainuotiesiems plėšrūnams Kuršmarėse meškeriotojai dažniausiai siūlo velnius ar blizges. Suprantama, ešeriai čia stambūs ir terliotis su avižėlėmis nėra prasmės.
Nors, vėlgi, kada kupriai užsiožiuoja (būna ir taip) avižėlę jiems dar galima įsiūlyti. Aš apskritai labiausiai mėgstu jomis žuvauti, nevengiu dažnai taip daryti ir šiame telkinyje. Tik žuvauju didesnėmis avižėlėmis nei esu pratęs, tam labai gerai tinka stambi „ešerio akis“. Net aktyviai dryžuočiams kimbant nebūtinai mažiau ar mažesnių ešerių nei kiti žvejai pagaunu – visaip atsitinka.
Velniai poledinėje žūklėje labiausiai pasiteisina tvenkiniuose, ypač Kauno mariose. Geri jie ir Kuršmarėse, bet pastarosiose tai jau bus „velnių velniai“ – 50 g svarelis čia yra norma. Ir nesvarbu, kad gylis žūklės vietoje – vos 1,5 m ar mažesnis, kuo aktyviau marių dugną tokiu velniu daužysi, tuo vietiniams ešeriams patrauklesnis masalas atrodys. Blizgės jiems irgi siūlomos didesnės, pastaruoju metu vis dažniau švytuoklės, nes vietiniai plėšrūnai prie šių vilioklių dar nespėjo įprasti.
Rusijos pusėje vietiniai žvejai be skrupulų naudoja net ir vasarines nedideles vartikles. Galima bandyti ešerius žvejoti gyva (ar net ir negyva) žuvele, bet sunku pasigauti smulkaus masalo. Jei jo turi, o netoliese sukiojasi ešerių būrys, geras laimikis tikrai garantuotas. Tokiu būdu pagaunami ypač stambūs šio rūšies plėšrūnai.
Kas dar plaukia paskui stintas?
Kai kurie žvejai giliai įsitikinę, o tiesos tame tikrai rastume, kad plaukdamas stintų būrys ryja viską pakeliui, todėl kitos žuvys joms tiesiog traukiasi iš kelio. Visgi ir tos pačios stintos yra puikus plėšrūnių užkandis. Dėl to įvairios marių grobuonės migruoja paskui stintų būrius, laikosi jų pakraščiuose, kitąsyk netgi įlenda į pačią žuvelių marmalynę ir iki soties prisikemša savo skrandžius kaloringu maistu.
Bene labiausiai stintų būrius persekioja vėgėlės. Praktiškai – kur vienos žuvys, ten ir kitos. Tačiau įsijautę į mažų, nors neneigsiu, labai jau skanių žuvelių žūklę, žvejai kartais pamiršta, jog ne ką prastesnį, bet gerokai didesnį delikatesą stintų žvejybos įkarštyje galima pagauti ir jų būrio viduryje. Nors irgi nebūtinai – paklaidžiojus po Kuršių marių platumas ir šiaip įmanoma aptikti vėgėlių.
Kodėl būtent vėgėlės dažniausiai lydi stintas? Nežinau tiksliai, bet veikiausiai marmurinės plėšrūnės, kurios, beje, aktyviausios būna sutemose, tokiu paros laiku lengviau pasigauna šių judrių žuvelių. Kita vertus, vėgėlės nemedžioja aktyviai, jos yra pasalūnės, tad rengti pasalą dideliam būriui visada lengviau nei vienišai aukai.
Gana nemažai vėgėlių užkimba beešeriaujant, nes jos gali čiupti tą pačią avižėlę, blizgę ar velnią. Labai sėkmingai naktinės grobuonės gaudomos vėliavėlėmis ant gyvų stintų, nors masalas gali būti ir kita smulki žuvelė.
Taip pat galima viena meškere žvejoti ir stintas, ir vėgėles. Apačioje rišama speciali maždaug 20 g avižėlė-blizgutė (nežinau kaip ją tiksliai įvardyti), ant kurios kabliuko maunama stintos galva su nutįsusiais viduriais. Visą šitą vėgėlių skanumyną guldai ant dugno. Aukščiau jo ant atskirų trumpų pavadėlių pririšamos stintinės avižėlės su masalu.
Stintos, be abejonės, kimba žymiai dažniau, bet kartu įmanoma sugundyti ir vėgėlę. Būna dienų, kada šitaip pagaunu po keletą vienaūsių plėšrūnių ir visą šūsnį stintų.
Vėgėlės Kuršmarėse kaip tik (koks sutapimas – jas žvejoti galima tik nuo vasario 1 d.) pradeda gerai kibti po neršto vasario mėnesį. Kuo arčiau pavasaris, tuo geriau šios plėšrūnės iš po ledo griebia masalus. Tačiau ne kasdien vienodai, nes tokiu metų laiku joms ypač svarbus oras. Kai pabjurę, atodrėkis, slėgis nukritęs, vėgėlės būna labai aktyvios.
Be minėtų grobuonių Kuršių mariose žiemą nemažai pagaunama sterkų. Aišku, galėtų jie kibti dar geriau, bet, palyginus su kitais vandens telkiniais, vis tiek sterkų gana gausu. Dabar jų gal ir mažiau, nei buvo kadaise, bet pasakykit, kur dar jūs gaudote tikslingai iš po ledo sterkus ir pakankamai daug pagaunate? Na, nebent internete arba žvejybinėse svetainėse, nes aš kitų tokių vandens telkinių nežinau. Nors gal ir klystu...
Sterkai, kaip ir vėgėlės, irgi stintų gviešiasi ir jų gretas sėkmingai retina. Bet, panašiai kaip vėgėlių ar ešerių, blausiaakių plėšrūnų galima rasti ir ten, kur stintų nėra, nes jie čia labiau šeimininkai nei svečiai – juk stintos migruoja, o šitie plėšrūnai plauko savo vandenyse.
Gana keista, tačiau tikslingai mažai kas Kuršmarėse žiemą gaudo sterkus. Vietiniai žvejai ar klaipėdiečiai kartais dar gundosi juos blizgėmis ar gyva žuvele iš po ledo vilioti, bet atvykusieji iš toliau beveik nesigilina į sterkų žūklės paslaptis ir šiuos plėšrūnus sumeškerioja nebent atsitiktinai. Ir, beje, daro didelę klaidą, nes juk sakiau – kur dar tiek ir taip neblogai iš po ledo kimbančių sterkų rasi?
Lydekų žiemą Kuršmarėse sužvejojama labai retai. Man toks įspūdis, kad aštriadančių plėšrūnių šiuose vandenyse trūksta, turėtų jos čia ką veikti, nes mažaverčių žuvų mariose be galo daug. Tačiau aš ne ichtiologas, todėl tik spėlioju: galbūt lydekoms marių aplinka nepatinka, gal ir sterkai aršią konkurenciją sudaro, medžioklės plotų dvi plėšrūnų rūšys nepasidalija?..
Bus tęsinys.
Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas
