Kuršmarėse kimba ne vien stintos. Antra dalis

Ir tai labai gaila, nes mūsų poledinės žūklės mėgėjai negali pameškerioti vieninteliame Lietuvoje tokio tipo vandens telkinyje. Jis unikalus, kadangi marių plotui, žuvų įvairovei ir ypač jų dydžiams neprilygsta joks kitas mūsų šalies tvenkinys ar ežeras.

Be abejonės, Kuršių marios turi savo specifiką, čia irgi reikia mokėti žvejoti. Visa tai ir bandau papasakoti šiame rašinyje.

Neįvertinta Kuršmarių žuvis

Apie Kuršių marių kuojas galima rašyti tik didžiosiomis raidėmis. Kaip ir vietiniai ešeriai, jos čia išauga neregėto stambumo, kaip mes sakome, tikros „bobutės“. Žinoma, ne vien amžiuje esmė, nes mariose kuojos ėda daug ir sočiai, tad auga lyg ant mielių. Kažin, ar daug kas iš mūsų gali pasigirti sumeškeriojęs kilograminę šios žuvų rūšies atstovę?

O tokios šiuose vandenyse ganosi ne po vieną, todėl ne tik dėl stintų, bet ir dėl rekordinių kuojų čia verta atvažiuoti. Gaudomos jos avižėlėmis arba tiesiog pririšus kabliuką aukščiau svarelio, pritaisius plūdę ir padėjus meškerytes prie eketės krašto ar stovelių.

Masalas kuojoms – uodo trūklio lervos arba tešla. Pageidautina, nors ir nebūtina, pasijaukinti. Taip, beje, čia žvejojami ir karšiai, plakiai. Tačiau pastariesiems kartais patinka, kai truputį pavirpini avižėlę.

Be abejonės, Kuršmarėse viena iš pagrindinių žuvų rūšių yra karšiai. Pavasarį Nemuno žemupys dėl žvejų antplūdžio atrodo kaip skruzdėlynas, visi meškeriotojai taikosi pagauti šias žuvis.

Tačiau keista, kad žiemą karšius daug rečiau meškerioja. Palyginus su tuo, kiek jų galima būtų pagauti, išties net labai reta i kuris žūklautojas. Vėlgi, nepasakosiu kiek karšių būta anksčiau, nes tik suerzinčiau skaitytojus.

Kur karšiai, kuojos – ten ir plakiai. Apskritai Kuršmarių „balta žuvis“ turi tendenciją sugužėti į konkretų plotą nepaisant rūšinių skirtumų ir tuo pat metu kibti.

Būna, kad dar ir ešeriai į tą kibimo „fiestą“ įsijungia, o tada tai smagumėlis: avižėle iš tos pačios eketės ištrauki tris ar keturias skirtingas žuvis paeiliui. Svarbiausia, jog visos jos iš stambiųjų kategorijos.

Taip įsijautus netgi galima visa taisyklėse numatytas žuvų pagavimo normas pamiršti, nes pagauna toks azartas – laimikis juk neeilinis!

Kai žuvys pačios ant ledo lipa

Berods, 2001 m. kovo 9 d. (dieną tiksliai atsimenu, dėl metų galiu ir suklysti, Viešpatie, kaip tas laikas bėga...) Kuršių mariose dar laikėsi ledas ir kibo stintos. Atvažiavome į Kintus, bet, veikiausiai, stintos jau traukėsi, tad pagavome vos po keliolika šių žuvelių, vieną kitą vėgėlę. Žodžiu, menkai, nors žvejojome iki paryčių.

Tokį kelią nuvažiavus, į namus su prastu laimikiu grįžti nesinorėjo. Nutarėme palėkti link Rusnės „baltos“ žuvies pameškerioti. Pavasarį ji Kuršmarėse būna itin aktyvi, svarbu surasti žvynuotųjų susitelkimo vietą. Pakeliui dar nusipirkome jauko ir prašvitus atvykome į marias ties Rusne.

Jau iš tolo pamatėme, kad tą rytą šiuose plotuose būsime ne vieni. Nors pernelyg švelniai pasakyta – pakelėje prie marių pamatėme tikrai daugiau nei šimtą mašinų. Iš principo, tai nėra labai blogai, reiškia, jog žuvys kažkur šiose vietose kimba, antraip nebūtų tokios spūsties.

Bet kur konkrečiai? Juk Kuršmarių plotas didžiulis, nueisi ne į tą pusę ir nepamatysi net pūgžlio uodegos...

Padėtį apsunkino ir tos dienos oras. Nors virš galvos lyg ir bandė šviesti saulė, bet kol kas dar nepajėgė išblaškyti ryto rūko tumulų. O rūkas toks, kad per kelis metrus mažai ką įžiūrėsi. Gerai dar, kad ant marių sniego ta banda žvejų buvo pramynusi tris plačius ir ryškius takus. Žmonių praeitą tiek daug, kad net ir sodri ūkana negalėjo paslėpti jų kelio.

Bet takų – tai trys, tik kuris iš jų tikrai nuves ten, kur kimba žuvys? Kaip kokioje pasakoje: eisi į kairę..., eisi į dešinę..., eisi tiesiai... Pasirinkom „tiesiai“.

Pėdinam suspausti rūko ir aukštų ledo luitų taku į nežinią. Šilta, todėl atsisagstėme striukes, nusiėmėme kepures. Skubame: kažkur kažkas ant ledo smaginasi – žuvis vieną po kitos lupa ir mes toje šventėje nenorime būti paskutiniais. Žinoma, jei apskritai dar spėsime joje sudalyvauti.

Praėjome jau porą kilometrų, o jokių žūklės ženklų nesimato. Sustojome, išsigręžėme kelias eketes, pagaudėme keliolika minučių – tuščia. Reikia žingsniuoti toliau...

Staiga priešais išdygsta trys žvejai. Be grąžtų, be dėžių, be meškerių. Kas per dyvai? Pasirodo, išsimaudė properšoje, vargšeliai. „Vyrai, tik nuo šito tako į šoną nesukite!“. Nė už ką... Sutinkame dar vieną porelę nelaimėlių. Ir šitie šlapi, įrankius paskandinę.

Už kokių 4 km nuo kranto aptinkame pirmuosius kažkada vykusios ir, reikia manyti, sėkmingos žūklės pėdsakus: prigręžiota ekečių, lede užuovėjos išskaptuotos.

Bandome žuvauti čia, jau pakankamai toli nuėjome, pavargome. Tik žuvų nėra – veikiausiai į kitus plotus pasitraukė. Beje, žmonių irgi niekur nesimato, juk negalėjo skradžiai žeme prasmegti tų pusantro šimto mašinų ekipažai.

Kai kas iš bendražygių prarado viltį ir kėsinasi grįžti. Ir aš suabejojau: gal ne tą kelią pasirinkome? Tik vienas bičiulis užsispyręs įtikinėja eiti dar toliau. Kas bus, tas – eisime.

Kada eini nežinia kur ir tikiesi rasti nežinia ką, viltis greitai miršta. Bet už kilometro staiga išgirstame žmonių balsus. Nuovargio kaip nebūta.

Dar už kilometro pataikome į patį žvejų knibždėlyną. Sėdi vienas šalia kito ir dirba išsijuosę. Labai sėkmingai – apie kiekvieną eketę mėtosi pačios įvairiausios žuvys: stambios kuojos, klumpiniai ešeriai, dideli plakiai, riebūs karšiai... Pastebėjau ir kilograminį ešerį, ir poros kilogramų karšį. O čia tai bent!

Jau antra valanda dienos, tad nėra ko laukti ir mes be didelės įžangos puolame virbinti ledą. Per dvi valandas (gaila, bet anksti temsta) sumeškeriojome net nežinia kiek stambaus laimikio. Tiesa, dar paskambinome vienam draugui, kuris tuo metu miegojo mašinoje, nes teikėsi mus grąžinti į namus. Atskuodė ir jis. Spėjo pameškerioti gal pusvalandį, bet irgi žuvų sočiai prisigaudė.

Žvejojome avižėlėmis arba plūdinukėmis nejudindami masalo. Kibimas toks, kad žuvys meškeres traukė į eketes. Kai prisimenu tokią žūklę, net silpna pasidaro...

Grįžome atgal per dvi valandas. Pirmyn eiti buvo sunku nes buvo mažai vilčių, atgal – beveik neturėjome jėgų. Juk kiekvienas tempėmės po dėžę rinktinių žuvų.

Taigi prisigaudėme žuvų į valias – būtent taip. Toks yra atlygis už vargą, už fizinį nuovargį ir išleistus kelionei pinigus. Mėgstu žuvį ir ją valgau, vienu metu turėjau problemų su skrandžiu, tad ją man gydytojai tik ir rekomendavo. Šviežią, beje... Mano žmona irgi žuvį mėgsta.

Aš žuvis paleidžiu (duokdie, kad visi tiek paleistų), bet žiūrint kokias ir kada. Galiausiai žūklės taisyklių laikausi, man tai yra šventas reikalas.

Tad tokie mano prisiminimai apie Kuršmares. Deja, kaip sakiau, žuvų ten vis mažėja, o ledas vis rečiau uždengia marias, šįmet vargu ar taip nutiks. Nors gal...

Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas