Kur surasti žiemą raudžių
Vos smarkiau pašąla ir vėl lyja. Poledinės žūklės mėgėjams – ne kas... Tačiau ledas dar laikosi. Ne visur, bet mažesniuose stovinčio vandens telkiniuose arba didesniųjų įlankose įmanoma žvejoti. Tad ir noriu parašyti apie žuvį, kuri būtent prastomis žiemomis gali būti potencialus meškeriotojų laimikis, suprantama, jei jie ryšis ją gaudyti. Turiu omenyje raudę.
Kodėl aš taip skeptiškai apie tai, kad mūsų žūklautojai galbūt šios žvynuotosios nemeškerios, juk pas mus raudžių yra į valias? Veikiausiai todėl, kad į raudžių žūklę mūsų žvejai žiūri iš aukšto ir dėl jų kulinarinių savybių, ir dėl laimikio menkumo – žiemą paprastai kimba gana smulkios šios rūšies žuvelės. O gal didesnių tiesiog nerandame, neieškome?
Kita vertus, raudės yra gana baikščios, didesni egzemplioriai – itin atsargūs, juos ne taip lengva pagauti ir šiltuoju metų laiku, nors stambių raudžių Lietuvos vandenyse esama. Žinoma, kas kaip vertina tą stambumą, bet didesnė už vyrišką delną, mano požiūriu, jau yra tikrai ne visai smulki.
Gal nustebinsiu pasakydamas, jog raudė ir žiemą priešinasi netgi labai smarkiai, jos nė iš tolo nepalyginsi su kuoja, nors kai kurių žvejų nuomone, tai labai panašios žuvys, o kai kas jas net vardija vienodai – raudelės.
Kitaip nei daugelis žuvų
Išties šitos žuvys panašios tik savo išore, nes gyvenimo būdas labai skiriasi. Jau vien tai, kad raudė suvartoja, jei lyginsime su kitomis mūsų karpinėmis žvynuotosiomis, žymiai daugiau augalinio maisto. Mano vertinimais, raudę galima laikyti „vietinės reikšmės“ augalėde, nors, aišku, nepalyginsi su introdukuotu amūru, bet visgi...
Be to, jei jau gretinu su kuoja, stambi raudė tampa plėšrūne. Aišku, ne tokia, kaip ešerys ar lydeka, tačiau šapalo ar meknės lygį ji pasiekia. Stambi kuoja gal ir praris po nosimi pasitaikiusį mailių, tai būdinga bet kokiai žuviai, nesvetima net ir tam žolėdžiui amūrui ar stambiai aukšlei, tačiau mailiaus specialiai nemedžios. O raudė – taip, ji tendencingai ieškos tokio maisto. Ir, pasikartosiu, raudė pakankamai kovinga.
Raudžių žūklė turi savo specifiką ir, norint jas nuolat sėkmingai meškerioti, tenka keisti kai kuriuos žvejybos avižėlėmis įpročius bei atsisakyti tokio dalyko, kaip vienu metu pagaunamų žuvų įvairovė. Jei jau pataikei įleisti masalą į eketę, kur po ledu „stovi“ raudžių būrys, tai vargu ar kokia nors kita žvynuotoji sugebės iš po jų nosies nugvelbti siūlomą skanėstą. Čia panašiai kaip vasarą – ten, kur šeimininkauja šios vikrios bei amžinai alkanos žuvelės, konkurentėms vietos nėra.
Nors aš čia jau nupasakojau tą optimalųjį variantą, nes jei taip visada būtų, manding, kad žvejojančių raudes atsirastų daugiau. Bėda ta, kad dauguma raudžių iš po ledo ištraukiamos labai savitose vietose, kur gylis vargu ar viršija 1 m, na, tebūnie – 1,2–1,5 m. Ir ten paprastai yra daug vandens augalų. Tai gali būti visžaliai povandeniniai žolynai arba šiuo metų laiku nugeltę nendrynai, arba viskas kartu. Žodžiu, raudžių pamėgti plotai net ir žiemą nelabai kuo skiriasi nuo vasarinių.
Tiesa, yra viena išlyga, kuri irgi būdinga visoms žuvims, kuomet staiga pakinta aplinkos sąlygos, ką įtakoja pats metų laikas – buvęs atviras vanduo staiga pasidengia ledu. Tada susidaro gana paradoksali situacija. Dauguma žiemą aktyvių žuvų, na, kad ir minėtos kuojos, ešeriai, pirmledžiu kažkodėl kimba gana sekliai, tačiau raudės bent kelioms dienos pasitraukia į gilesnes vietas, nors nuo nendrynų, povandeninių žolynų nenutolsta.
Po to, kai ledas tampa tvirtesnis, jos vėl grįžta į pamėgtas žolėmis apaugusias seklumas, kas, vėlgi žvejybiniu požiūriu neįprasta, nes šaltis paprastai žuvis gena į gelmes. Bet dabar tarsi viskas atsistoja į savo vietas vien iš raudžių pozicijų – dumblynai, žolynai, seklumos, žodžiu, tas joms būdingas vasarinis variantas, bet tik po ledu. Tačiau šių žuvų žūklė smarkiai skirsis nuo vasarinės.
Jei šiltuoju metų laiku mes galime raudes sėkmingai žvejoti nuo vandens paviršiaus užmesdami masalą iš tolo, kad neišbaidytume tų atsargių žuvų, tai žiemą žvejams tenka vaikščioti, tiesiogine ta žodžio prasme, joms virš galvų. Raudės tai puikiai jaučia ir išsilaksto. Ir nors dabar šios žuvys neplauko, kaip vasarą, vandens paviršiuje (šiuo atveju prie pat ledo), bet laikosi padugnėje arba viduriniuose vandens sluoksniuose, tačiau menkame gylyje labai jautriai reaguoja į meškeriotojo žingsnius, šurmulį ant kietos vandens plutos. O jei dar ir ledas skaidrus – raudę sugundyti bus itin sunku, kadangi ji bijos net meškeriotojo šešėlio, pajutusi žvejį neš kudašių kuo toliau.
Todėl raudes meškerioti geriausiai tuomet, kai yra sniego, o dar geriau – kada jo daug. Bet ir vėl problema – šios žvynuotosios labiausiai į masalus reaguoja pirmledžiu ir pavasariop, tačiau tuomet sniego gali arba visai dar nebūti, bus pernelyg mažai, arba jis nutirpęs, baigia tirpti.
Įsibėgėjus žiemai raudžių aktyvumas labai sumenksta. Tiesa, pasitaiko dienų ar net savaičių, kai jos tarsi prabunda ir kimba labai godžiai. Bet tam reikalingas didesnis atlydys, kas, beje, Lietuvoje yra dažnas reiškinys. Tad galima sakyti, jog raudės pas mus pakankamai aktyvios visą žiemą.
Dar vienas niuansas. Mažesniuose vandens telkiniuose, tokiuose, kaip nedidelio ploto seklūs ežeriukai, tvenkiniai, ypač kada jie nepratekantys, jau sausio pradžioje deguonies kiekis pasiekia kone kritinę ribą ir apskritai visos tų telkinių žuvys tampa vangios. O raudės – ypač. Ir tokie vandens telkiniai, kaip taisyklė yra labiausiai raudžių mėgstami. Geresnė situacija didesniuose ežeruose, tvenkiniuose, upių senvagėse, čia viduržiemy šios žuvys visada bus aktyvesnės, nors ir lindės, kaip sakiau, dumblėtuose ir žolėmis apaugusiuose seklumynuose.
Jei jau išsiplėčiau pasakodamas apie raudžių gyvenimo būdą šaltuoju metų periodu, tai paminėsiu dar vieną įdomų faktą, kuris galbūt kažkiek prieštaraus mano ankstesnėms mintims. Tai, kad tose vietose, kur šeimininkauja po ledu raudės nėra kitų žuvų, galima paaiškinti dar ir tuo, jog jos įsibėgėjus žiemai būna žolėtose seklumose, kurios kitoms žvynuotosioms nepatinka. Be to raudės visada vengia ešerių, kurių po ledu galima pagauti praktiškai beveik visur. Ir net nelabai svarbu, kokio dydžio tie ešeriai bus, manding, kad raudės tiesiog paniškai bijo rainuotųjų plėšrūnų.
Vienas iš variantų, kuomet gaudai raudes, jos gerai kimba ir staiga – stop – žuvys dingo lyg burtininko lazdele mostelėjus. O tuomet avižėlę čiumpa stambus ešerys. Jis čia atplaukė grobio, todėl raudės ir išsilakstė. Paprastai taip įvyksta gale žiemos, beveik visada pagauni, jei pagauni, ešerį tik vieną, bet už tai kokį!
Tačiau pavasariop situacija kinta ir kai kuriuose vandens telkiniuose, kur gyvena pakankamai daug įvairių žuvų rūšių, kur raudės nėra dominuojančios, jos visgi prisitaiko ir prie kitų žvynuotųjų draugijos. Labai geras pavyzdys tam būtų Nevėžis, nes, tarkim, kovo mėnesį, jei upė jau atlaisvinus savo ledinius gniaužtus, raudės susimaišo su kuojomis, plakiais.
Aš raudžių tada sumeškeriodavau labai daug, tiesą sakant, turbūt daugiausiai nei kitais metų laikais (žuvaudavau plūdine meškere, suprantama, ne iš po ledo), bet pagaudavau kartu su kuojomis ir plakiais. Ištraukiu tris žuvis ir visos jos skirtingos, vėl trys – vėl visos kitokios, tuo metu kibimas apskritai būdavo kažkodėl nerealiai geras.
Tačiau taip tęsiasi neilgai, kol upės vanduo aukštas ir drumstas, po to raudės vėl išplaukia į savo žolėtus ir dumblėtus plotus, o kuojos ir plakiai renkasi kitas vietas. Bet gal pakaks tų lyginimų, grįžtam į dabartinį metų laiką, mes vėl ant ledo...
Ša, nes raudes išsibaidysi...
Žiemą puikus orientyras ieškant žolėtuose priekrančių plotuose raudžių yra koks nors ežero, tvenkinio intakas. Tas upelis galbūt giliai po sniegu, bet jei žinai, kurioje daugmaž vietoje jis yra, jau gerai. Iš intako tekantis vanduo bent minimaliai deguonimi pasotina nedidelį stovinčio vandens plotelį, ir ties jo žiotimis, jei vieta atitinka mano aprašytąsias, veikiausiai glausis raudžių pulkas.
Ak, taip, vos nepamiršau. Dar viena šių žuvų žūklę apsunkinanti aplinkybė. Kaip jau sakiau, žolių raudžių pamėgtuose plotuose daugiau nei reikia. O šios žuvys viliojamos subtilia įranga (apie ją dar kalbėsiu), tad avižėlių, kabliukų čia nutraukiama labai daug. Juk užkabinus, tarkim, švendro stiebą vargu ar pavyks apsieiti be „aukų“, kai gaudai labai plonu valu.
Vietos pasirinkimas dažniausiai byloja apie tai, kad be raudžių čia masalą pačiups nebent koks pūgžlys arba smulkus ešeriukas. Jei gaudai augalinės kilmės viliokliu, kas raudžių žūklėje gana įprasta, tada net šiems dygliuotiems padarams užkibti jokių galimybių nėra – jie paprasčiausiai masalu nesusidomės. Todėl sėdi žvejys kur nors ežero pakrašty, nieko nepagauna ir save keikia, kad pasiryžo tokiai žūklei...
Kokią klaidą padarė meškeriotojas, nes raudžių toje vietoje teoriškai turėtų būti?
Visų pirma, jis įlindo į patį nendryno vidurį. Čia raudžių išties buvo, bet tik buvo, dabar jos išsilakstė. Nes juk teko eketes gręžti arba su peikena ledą skaptuoti. Po valandos nesulaukęs anei kibimo, žvejys nuėjo į panašų žolėmis apaugusį plotą ir ten prigręžiojo ekečių arba pribadė skylių. Nieko nesugavo ir antroje vietoje, tad nutapnojo į trečią...
Kadangi raudės yra baikščios, joms reikia daugiau laiko įprasti prie naujai atvertų lede skylių – baidysis šviesos. Todėl ir sakiau, kad geras oras raudėms žvejoti bus tada, kai daug sniego. Ir tuo sniegu pageidautina pabarstyti ką tik išgręžtas skyles.
O keiksnoti nekibos nereikia, bet reikia tyliai sėdėti ir laukti. Atėjai, ir išsyk keliose vietose pravirbink ledą. Dar geriau, jei radai kažkieno anksčiau išgręžtas eketes, tada naujų net nereikės. Geras variantas prabadyti skyles numatytose vietose dar iš vakaro. Raudės, net ir būdamos sąlyginai vangios, visgi lieka ištikimos savo būdui – jos nenusėdi vietoje. Tad net jei žuvis visgi išbaidei – semkis kantrybės ir lauk, raudės anksčiau arba vėliau pasirodys.
Pačiame nendryne geriau raudes vilioti žiemai įsibėgėjus ir jos pabaigoje. Jei ledas tik aptraukė vandens telkinį, tuomet didesnė tikimybė aptikti raudžių ties nendryno galu, t. y. riba, kur dugnas leidžiasi žemyn, susidaro povandeninis skardis. Nebūtinai sėdėti prie „pamiškės“, bet gilyn į tankumyną daugiau nei penkis, šešis metrus nereikėtų lįsti.
Kiek rodo praktika, „grupinis“ raudžių gaudymas ant ledo nieko gero nežada. Jei, tarkim, ešerius, kurie tupi gelmėje, su būriu draugų geriau meškerioti jau vien todėl, kad greičiau randama kibiausia avižėlė arba blizgė, tai raudes, kaip supratote, žmonių pulkas tik baidys. Tad vieniši meškeriotojai visada sužvejos jų daugiau.
Raudes, jei vieta toms žuvims išties tinkama, prie ekečių padės privilioti jaukas. O ir nelakstys tada jos po visą priekrantės plotą, bet ilgiau pasiliks vienoje vietoje. Tačiau apie tai, ir kaip reikia gaudyti raudes, skaitysite kitame straipsnyje.
Romualdas Žilinskas
