Kur po iš po ledo kimba pačios įvairiausios žuvys
Poledinė žūklė upėse mūsų krašte nėra tokia populiari nei šiauriau esančiose šalyse. Ir kaip galėtų – juk ne kiekvieną žiemą net ir didesni ežerai užšąla. Daug ką prarandame, nes tokiu metų laiku ne tik ešeriukus ir kuojas iš po ledo gaudytume. Mūsų laimikį smarkiai paįvairintų žiobriai, šapalai, meknės, strepečiai, juolab ir poledinė žvejyba ne tokia monotoniška atrodytų.
Nors gal ir ne – šaltą žiemą Nevėžyje, Minijoje, kai kuriose Nemuno atkarpose žvejų būna it širšių prie medaus. Bet tas laikotarpis labai jau trumpas ir tikrą malonumą meškeriojant upių žuvis nespėji nė pajusti.
Tačiau yra Lietuvoje vieta, kur minėtos žvynuotosios kimba nuo pat pirmojo iki paskutiniojo ledo. Ir, kas įdomiausia, šis vandens telkinys užšąla spustelėjus palyginti nedideliems šalčiams, o kieta jo danga kartais išsilaiko iki įpusėjus pavasariui.
Šlakiai po ledu?
Tai – Ariogalos karjeras. Pro jį prateka Dubysa, todėl žiobriai ar šapalai čia yra įprastiniai meškeriotojų laimikiai visą žiemos sezoną. Nereikia galvoti, kad jie kimba kaip kokie pūgžliai, tačiau tai irgi ne tas laimikis, kurį galėtum pavadinti atsitiktiniu.
Ne vienetiniai atvejai, kada masalą pagriebia kažkas, ką poledinės žūklės įrankiais ištraukti neįmanoma. Veikiausiai tai stambūs šapalai arba... šlakiai. O šios žuvys gaudant iš po ledo – mums jau tikra egzotika.
Jei imčiau pasakoti apie poledinę šlakių žūklę Lietuvoje, tikriausiai žvejų-melagių dešimtuke užimčiau kurią nors prizinę vietą. Tai vietinių meškeriotojų versija, kurią dalinai galiu patvirtinti, nes savo akimis mačiau, kaip vienas žvejys ištraukė gal poros kilogramų šlakį.
Tiesą sakant, taip atsitikti gali ir dažniau – juk Dubysoje šlakių yra nemažai ir žiemą jie maitinasi. Skaitytojams priminsiu, kad gaudyti šlakius iki Naujųjų metų uždrausta, taip pat neleidžiama žvejoti ir natūralios kilmės masalais. O vėlesniu laikotarpiu irgi prašom paleisti, na, nebent jie sumeškerioti nepažeidžiant Mėgėjų žūklės taisyklių ir turint tam licenciją. Bet dabar aš ne apie šias žuvis...
Žiobriai bei šapalai – kas kita. Jų esu sužvejojęs ne vieną ir ne du, ypač žiemos pradžioje ir artėjant pavasariui. Viduržiemio laikotarpiu šitų karpinių žvynuotųjų kibimas aprimsta, bet tai irgi gali priklausyti nuo įvairių veiksnių, tarkim, kaip vėlai arba anksti užšalo šis telkinys.
Visgi labiausiai mane Ariogalos karjeras traukia savo didžiaisiais ešeriais. Jų čia galima pagauti ir kitais metų laikais, bet žiema turi vieną esminį privalumą – be valties laisvai įmanoma pasiekti bet kurią vandens telkinio vietą. Juolab tai pageidautinam, kai būna pirmasis ledas – metas, kada dryžuočiai būna itin aktyvūs. Ypač pirmąją savaitę po karjero užšalimo.
Jei nori gražių ešerių
Prieš pradedant kalbėti apie ešerių žūklę, keliais žodžiais derėtų papasakoti ir apie patį karjerą. Kaip ir kiekvienas tokio tipo vandens telkinys, jis taip pat yra labai nelygaus dugno ir gylis karjere smarkiai varijuoja nepriklausomai nuo nuotolio iki kranto. Visgi pratekanti Dubysa jame palieka ryškų pėdsaką ir ties upės vaga visada bus giliau, srauniau ir... plonesnis ledas.
Pavojinga, bet už tai tėkmėje galima tikėtis bet kokios žuvies kibimo. Nors šiaip jau net ir ties vaga srovė nėra labai stipri, gal kiek smarkiau vanduo ima tekėti pavasariop, kai tirpsta ledas. Todėl, jei jau ruošiatės čia meškerioti, o žiema tokia, kaip šįmet, apsidrauskite. Smaigai poledinės žūklės mėgėjams yra privalomi, bet nepatrukdys ir specialūs neskęstantys žieminiai kostiumai, netgi paprastos gelbėjimosi liemenės.
Kadangi šiame telkinyje ne kartą žvejojau vasarą, pavasarį, rudenį, tai užšalus vandeniui galiu neklysdamas susirasti sėklius ar šalia povandeninių kalnelių esančias duobes ir vienintelę to telkinio salą. Šiltuoju metų laiku karjeras būna gerokai apžėlęs vandens augalais, tačiau tarp jų yra „plikų“ ruožų. Tai puikios vietos taip geidžiamiems stambiems ešeriams. Labai mėgstama šių plėšrūnų vieta yra ties Dubysos ištakomis. Prie jų išilgai kairiojo kranto nutįsęs ilgas sėklius, kur dažnai laikosi šių plėšrūnų pulkeliai.
Dubysos karjero ešeriai dažniausiai laikosi ant dugno skardžių ties 2–3 m gylio riba. Kažkada patikimiausias būdas juos suvilioti – pasiūlyti ant „Cironkinės“ ar panašaus tipo varinės avižėlės su ant kabliuko užnertas 2–3 uodo trūklio lervutes. Geriau mažiau nei daugiau, kartais, kai dryžuotieji aptingsta, pakanka ir vienos. Kitąsyk pasiteisindavo ir geltona avižėlės spalva, nors efektyviausia, kaip sakiau, būdavo varinė.
Aš kalbu būtuoju laiku, nes dabar tokių avižėlių (tų tikrųjų, o ne panašių) vargu ar gausite, nebent esate pasitaupę iš seniau. Tačiau šiais laikais yra kitų ne ką mažiau kibių, tačiau apie jas šįsyk patylėsiu iš principo – susiraskite geriausias patys.
Masalą ešeriai griebia beveik visuomet palei pat dugną. Todėl ir žaidžiama avižėle apatiniuose vandens sluoksniuose, ją virpinant taip, kad ji kaskart vis kliudytų dugno dumblą. Kadangi nejudrų vilioklį karjero ešeriai beveik visada ignoruoja, reikia manyti, jog juos domina ne tik tai, kas yra ant kabliuko, bet ir pati avižėlė. Juolab ir avižėles pasirinkdami, dryžuotieji pirmenybę teikia tik tam tikrai formai bei spalvai.
Ši teorija, manding, yra teisinga, nes pastaruoju metu gana daug ir stambių kuprių čia pagaunama avižėlėmis be masalo. Visgi jos galbūt labiau tinka tikslinei ešerių žūklei, nes nors ir pasitaiko kuojų, smulkių plakių ar kitų „baltų“ žuvų, bet gerokai mažiau nei meškeriojant su užnertomis ant kabliuko trūklio lervomis.
Be to šiuo atveju tenka nuolat kaitalioti avižėles, jei nori ne tik gražių ešerių, bet ir stambios „priegaudos“. Su lervutėmis yra paprasčiau – pataikei gerą avižėlę išsirinkti – bus ir ešerių, ir bet kokio ten esančio laimikio.
Delikatesas karpinėms žuvims
Kažkur nuo vasario pradžios karjere smarkiai suaktyvėja karpinės žuvys. Nežinau kuo tai paaiškinti, bet, ypač, antroje dienos pusėje. Beje, nebūtinai tada, kai krenta slėgis ar šyla oras – gero kibimo galima laukti ir šąlant. Tuo metu su poledinėmis plūdinukėmis ima neblogai kibti kuojos, žiobriai, šapalai.
Pagrindinės vietos, kur telkiasi šios žuvys (ir vietiniai meškeriotojai) yra ties Dubysos įtekėjimo ir ištekėjimo žiotimis. Geriausias masalas – manų kruopų tešla. Tačiau ne mažiau sėkmingai karpinės žvynuotosios gaudomos ir avižėlėmis. Apie šiuos masalus irgi reikėtų papasakoti atskirai.
Gal prieš kokius dvylika metų antroje žiemos pusėje itin dažnai atvažiuodavau į Ariogalos karjerą. Žvejoti sekėsi visai neblogai, bet lyginant su tuo, ką pagaudavo vienas nuolat ten žuvaujantis vietinis meškeriotojas, mano laimikis atrodė tik katino ašaros.
Kažin kelintą žvejybą neištvėriau ir paprašiau paaiškinti jo sėkmės priežastį. Meškeriotojas geranoriškai ir neslapukaudamas parodė kuo gaudo. Pamatęs apstulbau – tai blizgančios balto metalo ištęsto lašo formos avižėlės, kurios buvo... vos ne pusės piršto galo dydžio! Ant tų gigantiškų avižų kabliukų žvejys movė tešlą ir „lupo“ stambias kuojas bei šapalus. Beje, jis gaudė meškerėles padėjęs ant ledo, o tai reiškia, kad masalo nevirpindavo.
Aš tokio dydžio avižėlių neturiu ir niekada neturėjau. Pasakojo tas žvejys ir kaip pasigamina tešlą, tačiau aš (žioplys) įsispoksojęs į jo avižas tą receptą praleidau pro ausis ir neįsidėmėjau.
Apskritai vietiniai meškeriotojai nei su masalų dydžiais, nei su valų storiais nesismulkina ir, pasak jų, vis tiek nesugeba išsitraukti visų žuvų, kurios jiems užkimba. Kilograminį ar pusantro kilogramo šapalą dar „sutvarko“, bet stambesnių – ne.
Ariogalos karjeras dažnai lankomas vietinių žvejų, nemažai meškeriotojų čia atvažiuoja ir iš Kauno, Raseinių, aplinkinių miestelių, nes tai yra tikrai populiarus žūklės telkinys visais metų laikais.
Tarkim, aš anksti pavasarį čia meškeriosiu lynus. Bet tai jau bus nepoledinė žvejyba, todėl ir rašinys kitas.
Reikėtų meškeriotojams priminti, kad karjeras priklauso Raseinių MŽD, todėl privalomas papildomas leidimas. Nežinantys ar tai ignoruojantys gali smarkiai „nudegti“, kadangi šio rajono aplinkosaugininkai yra labai aktyvūs. Ir tai – maloni išimtis. Nors gal kažkam ir ne...
Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas
