Kur ir kaip žvejoti poperiais
Jei imčiau pasakoti, kad poperius reikia traukti darant apibrėžto dydžio pauzes, tam tikro ilgio mostus ir panašiai, kad pagautumėm lydeką, bet kitokiu dažniu bei stiprumu animuoti, jei nori suvilioti ešerį, būtų nesąmonė. Kiekvienam modeliui žvejys randa maksimaliai tinkamą vedimo būdą. Kita vertus, daug įtakos turi ir spiningo duomenys, masalo užmetimo nuotolis, įvairūs kiti niuansai, tarkim, vėjo kryptis, žodžiu, čia variantų yra begalė.
Tačiau tada apskritai nevertėtų nieko rašyti, nes būtų tik pilstymas iš tuščio į kiaurą, nesuteikiant meškeriotojams norimos informacijos. Pabandysiu kažkaip išsisukti iš tos padėties – tiesiog pasidalinsiu kai kuriais pastebėjimais.
Orai, masalai ir visa kita
Esant žemai vandens temperatūrai pavasarį, ešeriai bei lydekos stengiasi laikytis arčiau žolėtų seklumų, upių įlankose, kur saulė greičiau įšildo vandenį ir ten susidaro palankios sąlygos maitintis įvairių rūšių taikiosioms žuvims. Panašiai atsitinka ir vėlų rudenį, kuomet keletą dienų iš eilės nusistovėję giedri orai pašildo seklesnes vandens telkinių vietas. Jei ruduo būna šiltas, galima net neabejoti, jog net ir lapkričio viduryje poperiais domėsis plėšrūnės.
Pavasarį ešeriai ir lydekos šiuos masalus griebia palyginti atsargiai, jų atakos nėra tokios išraiškingos, kaip vasarą arba rudens pradžioje. Vasarą neretai pasitaiko, kad aštriadantės griebia tą patį masalą po kelis sykius, jos gana dažnai „prašauna“ pro šalį ir ataką kartoja vėl ir vėl, kol galiausiai apžioja masalą. Aišku, čia tas geriausias variantas, kurį rodo You Tube susuktuose filmukuose, bet kitąsyk taip nutinka iš tiesų. Bet tikrai ne visada, daug kas priklauso nuo lydekų aktyvumo.
Ešerių kibimas kartais būna vos pastebimas, veikiau juntamas, kai dryžuotasis iš apačios bando apžioti galinį plaukeliais papuoštą kabliuką. Todėl šiuo atveju geriausiai tinka poperiai, kurie ramybės būsenoje atsistoja vandens paviršiuje beveik vertikaliai, jie turėtų būti nedideli, maždaug iki 7 cm dydžio.
Apskritai, šaltesniame vandenyje rekomenduojama naudoti labiau ištęstų kūno formų mažus ar vidutinio dydžio masalus. Geriau siūlyti ryškesnių (oranžinių, salotinių, geltonų) spalvų masalus.
Jei manęs paklaustų, kokio dydžio poperiai yra geriausi vienai ar kitai žuvų rūšiai, aš veikiausiai atsakyčiau, kad ešeriams, salačiams – maždaug 5–7 cm, lydekoms verta siūlyti didesnius, t. y. 7–12 cm poperius, o šapalams – kaip įprasta pačius mažiausius. Visgi 7 cm būtų universalus šio masalo dydis.
Antroje rudens pusėje vėlgi grįžtame prie ištęstų į ilgį modelių, galbūt skirtumas tas, kad galima žvejoti kiek didesniais poperiais, be to, plėšrūnėms priimtinesni ne ryškių, bet natūralių spalvų viliokliai. Po pirmųjų šalnų varliaudamos lydekos ir didieji ešeriai puikiai čiumpa rudai arba tamsiai žaliai, su juodomis nugarėlėmis poperius, taip pat margintus tamsiomis dėmelėmis.
Jei vasarą, pavasarį, rudens pradžioje man labiau pasiteisindavo 3D technologijos, kurios laužia šviesos srautą, jį atspindi ir visaip kitaip veikia žuvų regą, tai vėlai rudenį geresnių rezultatų pasiekdavau su įprastiniais „senoviškai“ dažytais, kaip ir minėjau, margintais poperiais.
Kitaip nei rudenį, vasaros sezonu geriausios žūklės poperiais dienos būna esant apniukusiam orui. Tačiau ne tuomet, kai lynoja, bet tiesiog saulei pasislėpus už debesų. Bene palankiausi žūkle yra pavakariai, kada kinta apšvietimas ir daugelis žuvų pakyla maitintis į vandens paviršių. Labai galimas daiktas, jog debesims aptraukus dangų plėšrūnės prasčiau mato ir tiesiog reaguoja į vandens paviršiuje traukiamo poperio garsus bei judesius. Tačiau ir nepastovaus debesuotumo arba saulėtomis dienomis galima pasiekti neblogų rezultatų, ypač – pirmuoju atveju.
Liepos pabaigoje–rugpjūtį pakankamai sėkmingai gaudydavau šapalus pačiais mažiausiai poperiais, kurie imituodavo, tarkim žiogus. Įdomu tai, kad salačiai gundydavosi ne tik natūralesnių atspalvių šios rūšies masalais, bet ir gana ryškiais, kas lyg ir prieštarautų tipiniam požiūriui į bedančių plėšrūnų prioritetinius vilioklius.
Visgi poperiai, jei nepaisytume salačių bei šapalų, yra daugiau stovinčio arba lėtai tekančio vandens masalai.
Reikėtų akcentuoti, jog šie masalai nebūtinai naudojami vien ramiu nevėjuotu oru. Kartais nedidelės, o kitąsyk ir vidutinio dydžio bangelės būna tik į naudą, kadangi skaidriame vandenyje jos slopina žuvų regėjimą. Manding, kad tada tas poperių „popsėjimas“ tarsi „permuša“ bendrą aplinkos foną, privilioja plėšrūnes ir tada masalo spalva atsiduria antrame plane.
Orientacinis dalykas spiningaujant poperiais yra žvynuotųjų aktyvumas vandens paviršiuje, kuomet aiškiai matosi vaikomas mailius, nuo sprunkančių smulkių žuvelių sukelti raibuliai arba net ir plėšrūnių „viražai“. Bet taip nutinka dažniausiai vasarą, rugsėjo mėnesį, ypač gaudant ešerius, o vėlų rudenį netoli kranto tykanti varlių lydeka gali visiškai neišsiduoti ir pulti vilioklį tik vieną vienintelį kartą – kuomet jos akiratyje pasirodys poperis.
Tiesą sakant, spiningautojai, kurie gerai įsisavinę tvičingavimą, tikrai neturės bėdos gaudydami poperiais, nes iš principo pati žūklės filosofija, taktika, strategija ir netgi masalų pravedimas turi daug bendro.
Įranga poperiams
Žvejojant poperiais, kaip ir kiekvienu masalu, kurio žaidimas vandenyje tiesiogiai priklauso nuo meškerykočiu atliekamų judesių, reikėtų rinktis neilgą standų spiningą. Tokios kažkada, kai tik pradėjome įsisavinti šiuos masalus buvo Amerikos meškeriotojų rekomendacijos, tokias sąlygas diktuoja ir elementari logika.
Kas liečia kotų ilgį, aš neabejočiau – geriausiai rinktis 1,5–1,8 ilgio spiningus. Dabar kalbu apie galimybę animuoti poperius. Tačiau mūsų plėšrūnės palyginti baikščios, čia jų nėra tiek daug, kiek basų Amerikoje, ir vienas iš sėkmingos žūklės veiksnių yra tolimas bei taiklus masalo užmetimas.
Trumpu meškerykočiu, be abejo, lengviau valdyti poperį, bet jo toli tikrai nenusviesi. Todėl teks taikytis prie to, ką turime, ir visai nebūtina pirkti specialių poperiams įrankių (net jei tokių yra) arba spiningų su nuoroda į poperius. Tvičingavimui skirti kotai, mano nuomone, yra vienas geresnių pasirinkimų ir dėl to nereikėtų sukti sau galvos.
Visiškai normaliai, kuomet įgundi, galima valdyti šiuos masalus ir iki 2,5 m ilgio kotu. Aišku, tai jau nebus parabolinis ar pusiau parabolinis spiningas, reikia kieto fast akcijos meškerykočio.
Šioje vietoje galimi kai kurie niuansai. Labai kietas spiningas reikalauja itin nugludintos poperių traukimo technikos. Noriu pasakyti, kad įgudęs žvejys tokių kotu išties puikiai valdys poperį, na, jei pasakyti pagražintai, tai tarsi gaudydamas iš po ledo išvirpins tą masalą lyg kokią bemasalinę avižėlę. Tačiau naujokui geriau rinktis fast spiningą, bet su tam tikra „atsarga“ į moderate. Tegul bus kietas kotas, tačiau ne pernelyg, ne koks nors ultra fast modelis.
Turėkite omenyje dar tą faktą, jog trumpas ir kietas kotas, kada plėšrūnė čiumpa masalą netoli nuo žvejo, yra tarsi pagalys – pakirtimai ne visada bus rezultatyvūs, silpniau įsikirtusi žuvis, tarkim, ešerys gali nesunkiai nusipurtyti nuo kabliuko.
Spiningo užmetimo svoris atitinka daugmaž masalų masę, nes galbūt sumąstysite gaudyti su labai dideliais ir sunkiais poperiais, nes šiais laikais galima rasti ir patobulintų itin sunkių bei didelių šios grupės vilioklių.
Ritę geriau rinktis multiplikatorinę. Tai irgi natūralu, nes su neinercine, kaip pamatysite vėliau iš animavimo aprašymo, gali painiotis valas. Suprantama, kalbu apie lengvas, plokščias, kurias žvejai vadina, „muilinėmis“, bet ne jūrinio tipo „multus“. Gal suprastės užmetimo nuotolis, bet išties su jomis poperiais žuvauti patogiau. Nors aš gaudau su įprasta neinercine rite, tačiau tai visiškai nereiškia, kad ji yra geriau už multiplikatorinę.
Kažkada bandžiau poperiais žvejoti monofilamentiniu valu. Manau, taip dariau ne tik aš, nes pintos gijos atsirado daug vėliau nei šie masalai. Bet tai – praeitis, vargu ar verta apie ją kalbėti.
Pintą giją reikėtų rinktis reikėtų kuo minkštesnę. Natūralu, nes minkštas valas mažiau varžo masalo judesius, ypač tai juntama bandant animuoti nedidelės masės vilioklius. Beje, yra gana sunkūs skęstantys valai, tokių nerekomenduočiau, nes gali kilti problemų vedant vandens paviršiumi mažą, lengvą poperį, jį bus sunkiau ir užmesti.
Suprantama, kad pintos gijos trūkumas tas, jog ji matoma skaidriame vandenyje. Nors daugumoje mūsų telkinių žuvys pinto valo nebijo, bet jei jau norite apsidrausti, pririškite apie 70 cm ilgio fluorokarboninį pavadėlį, kuris dar ir apsaugos poperį nuo lydekos dantų. Storos gijos nereikia, turbūt aišku, kad su plonesne geriau skries masalas, bus patogiau timpčioti poperį, pakanka iki 0,12 mm pinto valo.
Ir dar viena labai svarbi detalė. Poperių, kitaip nei voblerių, nevertėtų kabinti ant segtukų. Pernelyg didelis laisvumas traukiant poperį trukdo optimaliam jo darbui ir išderina masalo judesius. Tiesa, tai galima pasakyti ne apie visus poperius, todėl reikėtų atsižvelgti į kiekvieno modelio individualų žaidimo braižą.
Traukimo niuansai
Senais laikais firmos Rapala išleistoje knygelėje „Žūklės gidas“ apie poperio Skitter Pop traukimą parašyta štai kas: „Šį masalą, kaip ir kitus paviršinius masalus geriausia valdyti netolygiais spiningo judesiais. Skitter Pop, plaukdamas vandens paviršiuje ir savo unikaliu liežuvėliu keldamas vandens purslus, pritraukia plėšrūnų dėmesį. Kad vobleris būtų dar patrauklesnis, nepatingėkite keisti jo traukimo tempo. Nieko baisaus, jei traukiamas vobleris iššoka į orą. Juk išgąsdintos žuvelės taip pat iššoka į orą, ir toks voblerio elgesys tik dar labiau provokuoja plėšrūnes. Iš visų paviršinių masalų Skitter Pop voblerį lengviausia valdyti, todėl tai puikus masalas tiems, kurie paviršiniais vobleriais dar nėra žvejoję...“.
Čia, suprantama, yra šiek tiek reklamos, nors viskas apibūdinta teisingai, bet dėl mažos knygelės apimties (veikiau tai tiesiog kišeninis bukletukas) autoriai negalėjo išsiplėsti, ir spiningautojams turėtų kilti klausimas, kaip visgi reikia taisyklingai traukti tą poperį – aprašymas nėra toks detalus. Apie tai ir norėčiau trumpai pakalbėti.
Be abejo, kiekvienas masalas turi tik jam vienam būdingus judesius ir spiningautojas, siekdamas optimalių rezultatų, privalo perprasti kiekvieno jų animavimo galimybes. Tačiau visi poperiai yra pagaminti tuo pačiu principu, ir nors jų formos varijuoja, tačiau kartu yra ir panašios. Visa tai spiningautoją įspraudžia į tam tikrus rėmus, diktuodama tik šiems masalams būdingas traukimo taisykles. Žodžiu, yra niuansų, bet esminiai dalykai nekinta.
Jau daugelį metų du pagrindiniai poperių traukimo būdai yra lėtas (kuomet masalas plėšrūnę privilioja daugiau garsais) ir greitas (kai žuvis sureaguoja į jo judesius). Iš tiesų tokie apibrėžimai gal ir nelabai tikslūs, kadangi abiem atvejais grobuonės atakuoja poperį ir dėl jo garso, ir dėl judesių, bet traukiant masalą vis tiek dominuoja vienas iš dirgiklių.
Pradėkime nuo lengviau įsisavinamo – lėto poperio traukimo. Tai nėra sudėtinga, kadangi poperiai, kitaip nei volkeriai, valdomi gerokai paprasčiau.
Užmetę masalą reikiamu atstumu, palaukime, kol vandens paviršiumi nustos ristis bangelės, per tą laiką įtempkime valą. Staigus, bet nestiprus, šiek tiek į šoną orientuotas rankos mostas privers masalo priekinę dalį lengvai panirti, o jo uodegą pastatys į horizontalią padėtį. Kuo rankos mostas platesnis, tuo ilgesnį atstumą nuplauks poperis, tačiau šis mostas turėtų būti atliekamas silpnėjančiai – trūktelėjimas tartum nugęsta.
Savo išpjauta gerklės ertme benirdamas poperis pagauna oro ir „burbulą“ išspjauna sulėtinęs greitį bei keldamas galvą virš vandens. Taip išgaunamas šiam masalui būdingas garsas, tuo pat metu į šonus ir aukštyn ištaškomi vandens purslai. Kiekvienas modelis, dėl skirtingos gerklės išpjovos bei savo formos, dydžio, svorio, subalansavimo, užgriebia skirtingą oro kiekį ir sukelia vis kitokį purslų fontaną, kai kurie iš jų vandenį netgi savotiškai „spjauna“ tolyn. Bet kokiu atveju, tai atrodo labai efektingai ir primena vandens paviršiuje supliuškenusią žuvelę ar nuo lelijos lapo pliumptelėjusią varlę.
Toks garsas neišbaido plėšrūnų, bet priverčia juos atkreipti dėmesį, suklusti. Kartais pakanka vos vieno „poptelėjimo“, kad į tą vietą atplauktų arti esantis smalsių ešerių būrelis arba nuolat alkana lydeka.
Naudojant lėtą traukimą, pauzės tarp trūktelėjimų turėtų būti ilgos, siekti 5 s ar daugiau. Kad poperis dar labiau viliotų žuvis, galima pauzės metu jį šiek tiek suvirpinti, bet tada tarpai tarp trūktelėjimų turėtų tęstis du ar net tris kartus ilgiau.
Kuomet žuvys aktyviai dūksta vandens paviršiuje, ir mes netgi vizualiai galime stebėti bemedžiojančius jas plėšrūnus, rekomenduojama poperius traukti greičiau. Beje, gaudant salačius, tai yra būtina. Taip pat šiuos plėšrūnus paprastai gaudome traukdami poperį pasroviui, tad masalo greitis privalo būti greitesnis už tėkmę.
Greitame vedime masalo patraukimai rekomenduotini gerokai dažnesni, bet rankos mostas – ne toks platus. Greitam masalo traukimui labiau tinka siauresni minnow tipo poperiai, kurių apatinė lūpa yra trumpesnė, arba masalai su siauresnėmis gerklėmis.
Jei imčiau lyginti poperius, iš mano bandytų lėtam traukimui labiau pritaikyti Rapala Skitter Pop, o greitam – Yo-Zuri 3D Popper. Nors iš tiesų nei vieni, nei kiti nėra skirti tik konkrečiam traukimo būdui – jie universalūs.
Greito traukimo metu poperis aktyviai taško vandenį, tačiau jam būdingas garsas nebūna toks išraiškingas, kaip traukiant anksčiau minėtu būdu.
Be abejo, reikia, o neretai netgi būtina, naudoti tarpinius masalo traukimo variantus, nes vienoks žaidimas kažkurią dieną gali visai nepatikti plėšrūnėms, nors kitą kartą jis bus labai efektyvus. Todėl geriausias mokytojas gaudant poperiais yra ilgalaikė praktika bei kiekvieno masalo individualių savybių įvertinimas. Tačiau reikia užsispyrimo ir, suprantama, teks įsigyti tokių masalų, nes nesu girdėjęs, kad kas nors išloštų loterijoje nenusipirkęs bilieto...
Romualdas Žilinskas
