Kuomet vandens telkinius storai padengia sniegas
Pagrindinis akcentas, kur žiemą ieškoti ešerių dažniausiai būna oro temperatūra ir šio metų laiko mėnuo. Anot tradicinių „burtų“, dryžuotieji pirmledžiu plaukioja ir maitinasi vienose vietose, viduržiemyje – jau kitur, o pavasariop pasirenka dar kitokias vandens telkinių vietas.
Tiesos tame yra, bet dažniausiai ji subjektyvi, kadangi pirmasis ir paskutinis ledas būna labai jau neplanuotai, todėl tvirtos ledo dangos susidarymo sausio viduryje pirmuoju ledu nepavadinsi, kaip ir paskutiniu ledu neįvardysi totalų vasario mėnesį ar kovą prasidėjusį atšilimą.
Oras, be abejonės, yra labai svarbus žūklėje, tačiau reikėtų pabrėžti faktą, kad tas, kuris tinkamas meškeriojimui žiemos pradžioje arba jos pabaigoje, galbūt bus ne visai geras viduržiemyje ar atvirkščiai. Bet šįsyk apie slėgio, vėjo ar debesuotumo įtaką kibimui nefilosofuosiu.
Deguonies stygius neigiamai veikia žuvų apetitą
Šių metų žiema mus nustebino sniego gausa ir pakankamai žema temperatūra, kuri, nors ir svyruoja, bet jos pakanka (teisingiau būtų – nepakanka, nes juk „minusinė“), kad ledas ant vandens telkinių vis storėtų. Žodžiu, po kelerių metų pertraukos turime pilnavertį žieminės žūklės sezoną.
Beje, apie sniegą, kurio dabar, manding, daugiausiai Žemaitijoje, nors jo netrūksta ir kituose Lietuvos regionuose. Kuomet yra didelis sniego sluoksnis ant telkinio ledo, vandenyje įsivyrauja aklina tamsa ir smarkiau ima pūti vandens augalai. Todėl žolėtose seklumose, netgi apskritai seklumose, smarkiai sumažėja deguonies kiekis.
Žinoma, nei ledo storio, nei sniego kiekio nepalyginsi su tuo, kas būdavo kadaise ir žuvims vargu ar gresia vadinamasis „dusimas“, tačiau žvynuotosios iš panašių vietų pasitraukia. Jos ir šiaip jau būtų apsnūdusios daugiau nei bet kada, bet pridėjus ir minėtus veiksnius, tokiu atveju žuvų apetitas pasiekia žemiausia žiemai ribą. Ypatingai tai juntama mažuose ir sekliuose vandens telkiniuose.
Nors meškeriotojai šįmet laimikiais labai nesiskundžia. Bent jau mano „parapijojoje“. Galbūt žvynuotosios irgi pasiilgo tikros žiemos ir joms siūlomų avižėlių, blizgių bei kitų poledinei žūklei skirtų masalų. Juokauju, suprantama, nes priežastis kita – dauguma „parapijiečių“ žvejoja Nevėžyje ir Kauno mariose, kur net ir šalčiausią žiemą bent vieną kitą žuvį iš po ledo iškrapštyti vis tiek įmanoma.
Apie visas žuvis nekalbėsiu, upes irgi paliksiu kitam kartui, pakaks šiame straipsnyje ešerių ir stovinčio vandens telkinių.
Dryžuotų plėšrūnų ežeruose ir tvenkiniuose dabar reikia ieškoti giliau nei bet kuriuo kitu metų laiku – faktas, kad dažniausiai toliau nuo kranto, kur yra didesnės duobės. Viena vertus, tai įtakoja metų laikas, kita vertus, prie to prisideda ir minėtas storas sniego sluoksnis bei neplonas ledas.
Esant aukštam slėgiui ešeriai paprastai būna išsidėstę ant aukštesnių duobės šlaitų, bet sningant, o tai reiškia, jog slėgis krenta, dryžuotieji leisis iki žemiausio skardžio krašto. Aš vis apie sniegą, bet norėčiau tą temą dar pratęsti, nes jos, regis, nebuvau lietęs savo rašiniuose.
Taigi ilgai išsilaikęs sniego sluoksnis negrįžtamai paveiks vandens augalų apmirimo procesą ir net jei ta balta danga žiemą nutirps, situacija iš esmės nepasikeis. Bet jei snigo tik keletą dienų, o po to prasidėjo ilgas atodrėkis, ešeriai elgsis tartum pirmledžiu – jie vėl lankysis seklumose, plaukios ties žolių juostomis vidutiniame gylyje, nes ten ras ir smulkaus mailiaus. Šiųmetė žiema būtent tokia iki sausio vidurio ir buvo, o kokia bus – pamatysim.
Žinoma, labai tiesmukai šių žodžių suprasti nereikia, bet dryžuoti plėšrūnai per ilgesnį atodrėkį tikrai suaktyvėja ir „išlipa“ iš duobių į seklesnius vandenis. Tačiau nekyla į aukštesnius vandens sluoksnius – jauskite skirtumą. O pagrindiniai jų susibūrimo taškai ties povandeninėmis „salomis“ arba giliai į ežero ar tvenkinio vidurį nutįsusiais seklumų liežuviais.
Mažuose tvenkiniuose, ežerėliuoe, kur gelmės nedidelės, ešerių dislokacijos vietos mažai keičiasi esant bet kokiai sniego dangai. Čia tiesiog juntamas geresnis ir pastovesnis arba prastesnis ir retesnis žuvų kibimas.
Kada pats viduržiemis, daugiausiai galimybių ešerius suvilioti žuvaujant avižėle. Tačiau galima bandyti laimę ir blizgėmis. Kai kurie žvejai galvą guldys, kad geresnės bus švytuoklės, kiti laiduos už vertikaliąsias blizgutes.
Aš nepasirinksiu nė vienos pusės, tiesiog tęsiu pasakojimą apie ešerių gaudymą su vertikaliosiomis blizgėmis.
Blizgės, kurių kainos iki „lubų“
Ko jau ko, bet polediniam blizgiavimui skirtų masalų stokos tikrai neturėtume jausti. Netgi kainų dydis vertikaliosioms blizgėms yra labai įvairus. Įdomu tai, jog šių vilioklių piniginė išraiška ne visuomet atspindi tikrąjį jų kibumą. Veikiau kaina rodo, iš kokio metalo yra pagamintas masalas ir kokios firmos tas dirbinys. O jei dar tiksliau, pažymi po kokia „vėliava“ darytas, nes šalis gamintoja paprastai neafišuojama.
Pačios brangiausios yra skandinaviškos vertikaliosios blizgės. Dėl kibumo negaliu nieko blogo pasakyti – taip, tai išties geri tokio tipo masalai. Nors irgi ne visi. Bet neatmetu galimybės, jog tie nekibūs, kur nors Suomijoje ar Švedijoje bus vietinių žvejų „topai“, jie paprasčiausiai nepatinka mūsų ešeriams ar lydekoms.
Galimai blizgės išties gamintos Skandinavijoje, nes kitu atvejų firmos tokių didelių kainų „neužlankstytų“. Tačiau vis tiek man labai sudėtinga prasegti piniginę – na, atsiprašau, čia paprasčiausias metalo gabaliukas, kurio gamybai kažkokių stebuklingų technologijų nereikia. Tebūnie jis su labai geru kabliuku, kuris pakabintas ant grandinėlės (ne auksinės). Bet tos blizgės kaina – kaip normalaus japoniško, tikrai gaminto Japonijoje su visomis gerinančiomis balansą, užmetimo nuotolį ir kitomis šiuolaikinėmis „mandrybėmis“, voblerio.
Ir aš neperdedu, nes turiu tokių poledinei žūklei skirtų vertikaliųjų blizgučių, beje, kai kurios – vos poros centimetrų dydžio. Tiesa, pirktos dar litais, neverčiu į eurus, tačiau vertinu pagal tuometinę ekonominę situaciją – ką daugmaž tada būtum galėjęs už tuos pinigus įsigyti.
Jei tokias blizges turiu, reiškia, kad nusipirkau. Ir ne vien iš smalsumo – pasidaviau masinei „psichozei“ – neva masalai tiesiog iš proto veda mūsų vandenų plėšrūnes, o ir taikiosios žuvys kartais jų neatsisako. Vėlgi nemeluosiu, pirmosios įsigytos skandinaviškos blizgės pranoko lietuviškas savadarbes ir kinų „manufaktūrines“.
Visgi tie masalai buvo tik šiek tiek geresni, kadangi daug ką lemia žmogaus psichologija – jis niekada nepripažins, kad jo pirktas visų giriamas brangus daiktas nepateisina arba tik iš dalies pateisina lūkesčius. Juolab žvejo – juk nepasirodys kitų akyse nemokša, nes tie kiti priverčia ant ledo „kalnus žuvų“.
Vėliau ne tik skandinavai ėmė gaminti tokias pačias blizges, dabar daug įvairių šalių firmų jas tebegamina. Vikingų palikuonys kainas truputį sumažino, turbūt ir perpardavinėtojai atsitokėjo – pasiūla didesnė, pilna labai panašių pigesnių, galiausiai galima atsisiųsti internetu. Visgi ir šiuo metu minimos blizgės, mano nuomone, yra per brangios, nors, darsyk parėšiu – jos tikrai kibios.
Mažiau išlaidų, bet kibimas ne ką prastesnis
Kaip ir sakiau, galime paieškoti panašių arba ir nepanašių, bet vargu ar prastesnių, tik daug pigesnių tokios rūšies masalų. Atrinkinėdamas taikau „į taktą“ – ta prasme, kad atsižvelgiu į ešerių žūklę viduržiemyje. Priminsiu, jog dabar ešeriai lindi dažniausiai giliai. Visi – dideli ir mažiukai. Bet gaudysim tik stambesnius, nes smulkius tegul vaikai meškerioja.
Ir dar neužmirškite, kad ešeriai šiuo metu gali būti pusiau miegantys, todėl netgi gilumoje jiems reikėtų blizgių, kurios ne ypač sunkios. Su nedidelės masės blizgėmis galima plastiškiau žaisti, kas vangiam plėšrūnui labiau patinka.
Kita vertus, lengvi masalai ilgiau skęsta, juos prasčiau jaučiame. Todėl reikėtų rinktis kažkokį „aukso vidurį“.
Lucky John Wing – suplotos torpedos formos vertikalioji blizgė su „sparneliais“. Siūlomi 10 g ir 5,5 g svorio modeliai, atitinkamai jų dydis bus 6,4 ir 5,0 cm. Blizgės dvispalvės, yra trys spalviniai deriniai iš aukso, vario ir sidabro spalvos metalų.
Palyginti su savo dydžiu tai gana lengva blizgė (ypač mažesnysis modelis), nors ją siūlyčiau naudoti būtent gilumoje, nes, nepaisant nedidelės masės, masalas grimzta greitai. Tai įtakoja vilioklio forma, gal ir „sparneliai“, kurie priverčia blizgę dar ir sukinėtis į šonus išilgai savo kūno ašies. Tokia animacija panaši į besigaluojančios žuvelės judesius, todėl pro ešerių akis šis masalas nepraslysta. Blizgė vienodai gerai žaidžia tiek leidžiama žemyn, tiek ir keliama aukštyn.
Lucky John Wing yra su grandinėle, ant kurios užkabintas Owner trišakis kabliukas su specialia „akute“, o šis papildomas vilioklis ešeriams, kaip žinote, labai patinka. Jei jums nepatinka, galite laisvai nusiimti ir užsikabinti kitą „akutę“ ar tiesiog kabliuką, tam ant grandinėlės pritvirtintas specialus greitai atsegamas ir užsegamas segtukas. Grandinėlė mažiau varžo blizgės judesius, o tai žuvaujant gelmėje pakankamai svarbu.
Kažkodėl šios blizgės pristatyme parašyta, kad ji tinka aktyviems sterkams, lydekoms ir ešeriams. Nežinau, kodėl gamintojai taip sumąstė, nes man Lucky John Wing mažesnysis modelis puikiausiai tiko ir tuomet, kai kitos blizgės ešerių visiškai nedomino.
Lucky John Shiner labiau primena mūsų įsivaizduojamą „giluminę“ vertikaliąją blizgę, kadangi ji siaura. Beje, žaidžia neįprastai tokiai siaurai blizgei, kadangi išorinėje pusėje turi rombo formos iškilimą, o vidinėje – užapvalintą įgaubimą. Nupasakoti žodžiais animaciją gana sunku, galiu pasakyti, kad trumpai kilstelėjus ir staiga paleidus, Lucky John Shiner gula į horizontalę ir savotiškais laipteliais leidžiasi į vertikalią padėtį.
Lucky John Shiner gaminama trijų dydžių – 4,5, 5,5 ir 7,5 cm. Visgi šiai dienai siūlyčiau rinktis, kaip ir sakiau, „viduriuką“, o tai reiškia kad 5,5 cm modelį, kuris sveria 5,1 g. Tokios blizgės būna tradicinės balto, geltono metalo arba vario spalvos, taip pat ir dengtos emale. Lucky John Shiner yra su trišakiais „akutę“ turinčiais kabliukais, kurie prie blizgės tvirtinami žiedeliais.
Romualdas Žilinskas
