Kuojų gaudymas poledine plūdine
Nors kuoją ichtiologai vadina menkaverte žuvimi, tačiau meškeriotojai į ją žiūri dvejopai. Įdomiausia, kad kuojos „vertė“ priklauso nuo metų laiko. Žiemą, kuomet daugumoje mūsų vandens telkinių gaudomų iš po ledo žuvų rūšių skaičių gali suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, kuojos yra tikrai geidžiamas laimikis. Deja, ne visi žvejai gali pasigirti dabar jas gaudantys labai sėkmingai.
Suprantama, kalbu apie normalaus dydžio kuojas, bet ne tas 10 cm dydžio tokį pat pavadinimą turinčias žuveles. Kita vertus, ten, kur kuojų labai daug, o vandens telkinio plotas nedidelis, jos didesnės vargiai ar užauga. Na, bet nenukrypsiu į biologines lankas ir bandysiu trumpai papasakoti apie normalaus dydžio kuojų žūklę antroje žiemos pusėje ir ant pavasarį vis dar neištirpusio ledo.
Giliai žvejoti nebūtina
Jei gaudydami tokiu metu karšius mes renkamės vietas toliau nuo kranto, kur ir ledas pavasariop storesnis, tai meškeriodami kuojas rizikuojame išsimaudyti. Jos vienos iš pirmųjų karpinių žuvų nerš, tad dabar ieško ko nors sočiau užkąsti ir stengiasi bet kokiu būdu įkvėpti daugiau deguonies. O tam tinkamos vietos būna kaip tik ten, kur ledas ploniausias: palei nendrių juostą, upelių žiotyse ir pan.
Laimei, kad tai seklios žūklavietės ir žvejui, jei jau nepasisekė, tenka tik išsimaudyti panyrant į vandenį iki pažastų. Nors gal geriau nerizikuoti ir laikytis visų atsargumo priemonių, na, bent jau apsirengti neskęstančiu specialiu poledinei žūklei skirtu kostiumu.
Dabar kuojų apstu 1,0–1,5 m gylyje ir giliau jų ieškoti kažin ar yra prasmės. Nebent po ilgai trukusio atšilimo vėl prasidėtų šalčiai ir šios žuvys atsitrauktų nuo krantų.
Tiesa, nebūtinai kuojos gali gerai kibti tik priekrantės zonoje. Jų dideli būriai suplaukia netoli salų arba prie povandeninių seklumų. Pastarosiose vietose galima rasti itin stambių egzempliorių, tačiau jie laikosi jau kiek giliau.
Visgi minėtas nedidelis gylis kuojų žūklei labiau būdingas kovo pabaigoje ar net balandį, jei tik dar yra ledas, o vasario pabaigoje ir kovo pradžioje jos maitinasi ne taip ir sekliai. Praktiškai tai būna 2,0–3,0 m gelmė. Tačiau upelių žiotys arba pernykščiai styrantys nendrių stiebai kuojas vis tiek traukia, tad ir ieškoti jų derėtų netoli šių orientyrų.
Suradus kuojų būrį, galioja tas pats principas kaip ir žvejojant karšius, apie tai jau esu rašęs – žuvis reikia stengtis kuo ilgiau išlaikyti žvejybos vietoje. Todėl ir vėl teks jaukinti. Aš apskritai visais metų laikais „baltas“ žuvis visada jaukinu (kartais darau išimtį, kuomet tikslingai gaudau iš po ledo plakius) ir tai jau tapo įpročiu. Kiek pastebėjau, masindami net ir žiemą kuojas meškeriotojai jų visada pagauna daugiau, nei tie žūklautojai, kurie pasitiki tik akla laime ir savo mokėjimu virpinti avižėlę.
Paprastas, bet efektyvus jaukas
Žvejodamas ir jaukindamas kuojas, kaip ir kitas žuvis žiemą, nenaudoju jokiu papildomų atraktantų. Aš be „chemijos“ stengiuosi išsiversti netgi vasarą, nors kai kada ji tikrai būtina, bet tai jau kita tema.
Na, o antroje žiemos pusėje viliojantiems šias žuvis siūlyčiau irgi labai paprastą prievilo receptą. Jo sudedamąsias dalis laisvai rasite bet kurioje maisto prekių parduotuvėje. Jaukas susideda iš 4 dalių maltų džiūvėsių ir 1 dalies paprasčiausių manų kruopų. Suprantama, jog visa tai teks sudrėkinti, kad vėliau būtų galima formuoti rutulius.
Esu matęs, kaip žvejai kuojas jaukina tik manų kruopomis ir beria į eketę jas net nesušlapinę. Šis būdas irgi tinka, tačiau tuomet, kai minėtos žuvys būna pakilusios nuo dugno ir žuvaujant nesrauniame vandenyje. Keista, kad taip elgiasi kai kurie Kauno marių žvejai. Galbūt kur nors įlankose, esant saulėtai dienai ir aukštam slėgiui, kada žuvys dažniausiai maitinasi aukštesniuose vandens sluoksniuose, tai ir turi teigiamos įtakos kibimui, bet tik ne viduryje marių krentant šlapdribai, kada žvynuotosios leidžiasi į gelmę...
Į jauką šiuo metų laiku maišyti uodo trūklio lervų nėra būtina, kaip rekomendavau gaudant karšius. Žinoma, ir kuojos neatsisakys užkąsti lervučių, bet jei gaudysite manų kruopų tešla, tuomet „matiliais“ geriau nejaukinkite.
Kadangi kuojas jau pradėjau lyginti su karšiais, tai ir tęsiu straipsnį ta pačia „gaida“. Jaukinu kuojas irgi pagal panašų scenarijų, kaip karšius. Priminsiu.
Žūklės pradžioje į eketę nuleidžiu 2–3 standartines šėryklėles su jauku arba įmetu 2–3 didesnius rutulius. Kuomet žuvys aptinka prievilą ir pradeda kibti, maždaug kartą į valandą vis papildomai į eketę įmetu 1–2 mandarino dydžio rutuliukus.
Jauko kiekis kuojoms reikalingas mažesnis nei karšiams jau vien dėl tos priežasties, kad šias žuvis aptikti lengviau, nereikia gręžti tiek daug ekečių, į kurias, kibs žuvys ar ne, vis tiek bertume prievilo. Kita vertus, esant didesniam kuojų sambūriui, papildomai mesti į eketę jauko rutuliukus galima dažniau, nes žuvų būrys gali būti tikrai didelis ir mišrus, t. y. sudarytas iš visai smulkių kuojyčių ir jų „mamų“. Jauniklės yra drąsesnės, judresnės ir daugumą prievilo suryja būtent jos.
Reikėtų perspėti žvejus, kad mano rekomenduojamas jaukas gana sotus, kaip žiemos laikotarpiui, todėl pasistenkite žuvų nepermaitinti.
Žvejodamas kuojas šėryklėlę naudoju tik tuo atveju, jei jos kimba giliai arba tvenkinyje yra tikrai juntama tėkmė. Pavasariop taip gali nutikti ir palyginti nedideliame gylyje mažuose krantų suspaustuose tvenkiniuose, kur upelio vaga yra veikiau tik pristabdyta nedidelės užtvankos.
Visgi dažniausiai šėryklėlių neprireiks. Netgi atvirkščiai – jei kuojos masalą griebia iki 2,5 m gelmėje prie dugno arba kimba pakilusios arčiau ledo, jauko rutuliukus, kuriuos naudosite papildomai, suspauskite labai lengvai – tegul jie suyra dar nepasiekę dugno. Kuojas apskritai galima „pakelti“ arčiau ledo beriant vis mažiau suspaustą prievilą, kol galiausiai į eketę tereikės įdėti nesuspaustą saujelę jauko. Aukštesniuose sluoksniuose kimbančią žuvį gaudyti įdomiau ir lengviau – sargelį kuojos lenkia daug aktyviau.
Kaip supratote, masalas gali būti ir augalinės kilmės. Tai tešla, kurią darausi iš manų kruopų arba perpus su kvietiniais miltais, taip pat iššutintos perlinės kruopos. Bet iki vasario vidurio paprastai naudoju visiems įprastas uodo trūklio lervas, bandau laimę ir musės lervomis.
Meškeriojame tarsi vasarą
Bene sėkmingiausias kuojų meškeriojimas – su poledine plūdine. Ši tradicinė žiemai pritaikyta sistemėlė susidedanti iš mažytės plūdelės, švino šratelio ir kabliuko. Pavadėlis nebūtinas, bent jau aš jo nenaudoju. Plūdė mažesnė nei 1 g, svarelio masė vos didesnė, nes gulėdamas dugne jis turi išlaikyti plūdę po vandeniu. Kitaip nei vasarą, plūdė paskandinama kelis centimetrus – tokiu būdu galima matyti kada žuvis plūdę gramzdina arba kelia į viršų.
Kita vertus, nuskandinta plūdė neprišąla prie ledo, jei eketes ima traukti jo sluoksnelis. Ir taip nutinka labai dažnai, nes net pavasarėjant oras dienos metu gali keistis kardinaliai, o įšalusios lede plūdės nepajudins atsargiau kimbanti žuvis. Galimas kitas sistemėlės variantas, kada svarelis tvirtinamas gale valo ir rišamas šoninis trumpas apie 5–7 cm ilgio pavadėlis. Labai neblogą efektą, ypač taip žuvaujant Kauno mariose, turėdavo vietoje kabliuko pririštas vadinamasis „veidrodėlis“, t. y. kabliukas su prilituota plona blizgia skardele. Tokia sistemėlė, sakyčiau, efektyvesnė ten, kur yra juntama tėkmė.
Svarelį taip pat gamindavausi pats. O tiksliau – patobulindavau visiems gerai žinomą lašo formos dugninėms naudojamą svarelį – jo galą nupjaudavau. Šitoks gramzdas, teisingai sureguliavus gylį, kas tokiose sistemėlėse yra būtina, ne guldavo ant dugno, tačiau stovėdavo stačias. Svarelio masė šiai sistemėlei nėra svarbi, ta prasme, kad jis gali būti gerokai sunkesnis nei išlaikys plūdė.
Tačiau sistemėlė su gale valo esančiu svareliu mažiau jautri, kas žiemą yra nemažas minusas. Todėl ji naudojama dažniausiai tuomet, kai kuojos labai aktyvios ir maitinasi pakilusios nuo dugno. Apskritai čia galima raišioti ir kitas vasarai būdingas sistemėles, kurios tinka tiek paprastoms, tiek waggler plūdėms.
Visgi dviračio darsyk neišrasi, tad geriausia tai, kas paprasta – vienas svarelis ir vienas kabliukas. Dabar kalbu ne vien apie tuos atvejus, kuomet kuojas gaudome didesniuose gyliuose ir kada naudojama poledinė slankiojanti plūdė.
Su stacionariai pritvirtinta plūde žuvį, net nežiūrint į tai, kad meškerėlė su neinercine rite, tenka traukti tiesiog už valo, todėl slankiojant plūdė bus žymiai patogiau. Deja, poledinių plūdžių anksčiau niekada nebūdavo pirkti, jas visada darydavausi pats. O ir dabar ne visose žūklės prekių parduotuvėse rasi. Tokios plūdės neturi kylio, taip pat nėra ir antenėlės. Šios nedidelės plūdelės būna apversto lašo, apversto kūgio, užapvalintais kraštais cilindro formos. Kai kuriuos savadarbius pavyzdžius matote nuotraukoje.
Galima pritaikyti ir kai kurias vasarai skirtas mažo plūdrumo plūdes. Jei naudojama slankiojanti valu plūdė, suprantama, kad ant valo virš jos rišamas stop mazgas – principas toks pats, kaip žuvaujant vasarą su waggler plūdėmis.
Kuojos žiemą dažniausiai kimba „karšine“ maniera, t. y. pakeldamos svarelį nuo dugno. Norint, kad plūdė staigiai sureaguotų į tokį kibimą, reikia deramai sureguliuoti visą sistemėlę. Todėl svarelis turi būti visai netoli kabliuko – iki 5 cm atstumu. Turiu omenyje pirmąją aprašytą sistemėlę. Šitaip žvejojama ir Kauno mariose, tad kauniečiams ar vilniečiams gaudymas poledine plūdine yra gerai žinomas.
Galima apsieiti ir be plūdės, o žuvaujant su paprasčiausiu žieminei žūklei avižėle skirtu sargeliu. Toks žuvų, o šiuo atveju – kuojų, gaudymas niekuo nesiskiria nuo žūklės poledine plūdine – svarelis irgi guli dugne, atstumas tarp jo ir kabliuko taip pat neviršija tų minėtų 5 cm. Antrąją sistemėlę, kai naudojame tik sargelį, kuojų gaudymui nerekomenduočiau.
Norint kad sargelis reaguotų ir į traukiamą, ir į keliamą masalą, svarelį reikia paguldyti taip, jog sargelis būtų tik dalinai sulinkęs. Kuomet kuoja čiups masalą, sargelis išsities arba dar labiau sulinks. Todėl dabar naudojami ilgi lavsaniniai labai ryškiai dažyti sargeliai su kilputėmis ant jų galiuko. Galima žvejoti ir pagamintais iš plonos skardos, bet tokie bus mažiau jautrūs.
Žuvauti be plūdės yra ir šioks toks privalumas, nes nereikia užkibusios žuvies traukti rankomis, jei plūdė tvirtinama nejudomai. O ir visas žūklės procesas trunka trumpiau.
Kažkodėl dauguma meškeriotojų daug galvos dėl įrangos nesuka ir žvejoja paprasčiausiomis „balalaikomis“, kurias pastato ant plastikinių kojelių arba įbeda pusiau stačiomis į šalia eketės rankomis sulipdytą sniego kauburį. Bet kam to reikia, jei jau ruošiesi vilioti kuojas taip, kaip aš aprašiau – tuomet įsigyk ir tokiam gaudymui patogesnę žieminę meškerę su neinercine rite, specialius stovelius meškerei.
Poledinę plūdinę galima sėkmingai naudoti nebūtinai žiemos pabaigoje arba pavasarį. Kai kurie vyresnio amžiaus meškeriotojai taip žuvauja visą žiemą ir laimikiais nesiskundžia. Gaudo jie plūdine ne vien kuojas, dar dažniau – karšius, taip pat plakius, raudes, žodžiu, visas tuo metu kimbančias žuvis.
Kadangi ši žūklė sėsli, nepamirškite šilčiau apsirengti. Ir visai nesvarbu, kad įdienojus išlenda saulė ir tenka atsisegti striukę, numesti į šalį pirštines. Ne gegužės dar mėnuo – neįsijauskite, nes vakarop gali vėl spustelėti šaltukas...
Romualdas Žilinskas
