Kuo ypatinga karosams antroji rugpjūčio pusė

Pašaipus žvilgsnis, mestelėtas per petį „Ai, čia aukšlių, kuojų ar karosų gaudytojas...“, paniekinantys atsiliepimai apie žvejybinę įrangą ar skirstymai į aukštesnes ir žemesnes kastas yra nemažesnis blogis nei brakonieriavimas. Meškeriotojai – viena tauta, o tautos stiprybė yra susitelkime, tolerancijoje, čia negali būti jokių išrinktųjų, „pateptųjų“, mažumų ar daugumų.

Beje, jei jau prakalbau apie mažumas ir daugumas, tai veikiausiai neprašausiu pasakęs, kad daugiausiai meškeriotojų žuvauja plūdinėmis meškerėmis ir gaudo jau minėtus karosus. Nors tokios statistikos ir nėra, bet vadovaujuosi elementaria logika. Juk karosų rastume praktiškai kiekviename mūsų vandens telkinyje, o daugiausiai (skaičiuoju bendrąja prasme) – įvairiose balose, tvenkiniuose, karjeruose ir panašiuose vandenyse, kuriuose taip mėgsta žuvauti vaikai, pensininkai, poilsiautojai.

Ir kas pasakys, kad jie ne pilnateisiai meškeriotojai, jei turi žvejo kortelę, laikosi mėgėjų žvejybos taisyklių nustatytos tvarkos ir moka ant kabliuko užkabinti slieką? Arba kruopą, kukurūzą, tešlą...

Kalbu be ironijos, nes gal kai kas įžvelgs šiuose žodžiuose irgi savotišką pašaipą. Ne visi mes galime tapti profesionaliais žvejais jau vien todėl, kad skirtingai traktuojame pačią mėgėjų žūklę. Kažkam tai – tik atpalaiduojantis laiko praleidimas prie vandens.

Tačiau ir tarp gaudančių karosus rastume labai patyrusių žūklautojų, juos drąsiai galima vadinti tikrais profesionalais. Arba „daugiaplanių“ žvejų, kurie vienodai gerai įvaldę ne vieną žūklės būdą, ir karosų, kas, kaip sakiau, yra pagirtina, neišskiria į menkesnių žuvų kategoriją.

Puikus požiūris, kadangi šios žvynuotosios garsėja savo kaprizingumu ir sumeškerioti stambių karosų geba tikrai ne kiekvienas. Arba ir ne visai didelių, bet pagauti tada, kai jie užsispiria ir visiškai nereaguoja į masalus.

Ir taip nutinka net ten, kur šios rūšies žuvų privisę tiek, kad jos jau nebegali išaugti iki maksimalaus savo dydžio. Tokie karosai-nykštukai irgi gali reaguoti į žvynuotųjų apetitą įtakojančius neigiamus veiksnius iki tokio lygmens, kad kitąsyk net pagalvoji, jog vakar ir užvakar buvęs pilnas karosų tvenkinys staiga tapo „negyvas“.

Pakitusios karosų žūklavietės

Viena iš priežasčių, kurį smarkiai paveiks karosų norą kibti, yra metų laikų kaita. Suprantama, tai junta ir kitos žuvys, tačiau šis straipsnis apie karosus. Kita vertus, būtent karosai patys pirmieji pajunta artėjantį rudenį. Kodėl?

Nes jie labiau mėgsta šiltą vandenį nei šaltą, karosus galima būtų vadinti mūsų vandenų šiltavandenėmis žuvimis. Turiu omenyje ne tik atvykėlius iš Azijos, nors ir seniai pas mus pritapusius sidabrinius karosus, bet ir vis dar pasitaikančius aborigeninius auksinius.

Tokia greita ar išankstinė, net nežinau kaip tai pavadinti, reakcija į panašius veiksnius yra viena priežasčių, kuri leidžia toms žuvims taip sparčiai daugintis ir plisti, prisitaikyti ten, kur kitos žvynuotosios vargu ar sugebėtų. Tai yra tartum savotiškas genetinis apsidraudimas „kas būtų, jeigu būtų“. Ir taip nutinka išties – ateina kur kas vėsesnis metų laikas ruduo.

Dabar yra rugpjūtis, šis mėnuo tik įpusėjo, regis, apie kokį rudenį gali būti kalba, kuomet dienomis termometro stulpelis šokteli iki trisdešimties laipsnių karščio. Tačiau naktys jau ilgesnės, jos kaskart vis labiau tįsta, tamsusis paros metas vėsesnis, vis dažniau, lyginant su vidurdieniu, juntama, kad netgi dvigubai. Atsikeli anksti ryte: rūkas, žolė nuo šalnos blizga, oras tyras, kas pranašauja aukštą slėgį ir saulėtą dieną. Tačiau ryto vėsa, drėgmė kitokios nei prieš porą savaičių ir su vienais marškinėliais prie vandens veikiausiai sušaltum.

Kad karosai sureagavo į sąlyginai gretai ateisiantį rudenį galima matyti atėjus prie tvenkinio. Jei anksčiau daug šių žuvų rytais ir vakarėjant susirinkdavo vandens paviršiuje, tai dabar panašų vaizdą regime žymiai rečiau. Dar liepos pabaigoje, pirmą rugpjūčio savaitę būriai įvairaus „kalibro“ karosų rinkdavosi seklumose tarp žolių, net per pačius vasaros karščius vidurdienį vandenį dengę plūdžių (turiu omenyje augalą Potamogeton natans), lūgnių, vandens lelijų lapai net krutėdavo nuo besitrinančių į jų stiebus šių žuvų šonų, dabar toks reiškinys vis retėja. Ypatingai tai būdinga mažesniems, seklesniems vandens telkiniams.

Visgi labiausiai tai pajunti pradėjęs meškerioti. Buvusios geros žūklavietės, kuriose nuo pat birželio pradžios buvo beriamas jaukas karosams, dabar pasidarė „nevaisingos“. O tai reiškia, kad šios žuvys pakeitė savo maitinimosi vietas – pasitraukė giliau. Ne taip giliai, kaip tai nutiks atėjus rudeniui ar žiemai, visgi tiek, kad mūsų prievilo jau neberanda. Instinktai yra stipresni už įprotį, tad berk nebėręs net ir paties geriausio jauko – žuvys neatplauks.

Aišku, tai nėra kažkokia globali problema, randi kitą vietą ir ten jaukini. Bet visų pirma reikia ją rasti. Manyčiau, kad jei ligi tol karosai rinkdavosi pasmaližiauti meškeriotojų skanėstų į 1,0–2,0 gylį, tai dabar jau mažesnėje nei 2,5 m gelmėje vargti ir vandenin mesti pinigus neverta, nors giliau nei 4,0 m gylis karosams irgi dar bus per didelis. Čia jau kalbu apie didesnį vandens telkinį, „Onutės baloje“ gyliai veikiausiai bus bent du sykius menkesni.

Gali būti, kad vandens telkinys apskritai yra gana seklus arba gilus, ten nėra kažkokių stipriai išreikštų daubų ar seklių priekrančių, tad galimai ir žvejybos vieta išliko tokia pati gera – žuvys kimba. Bet kad kažkas yra „ne taip“ galima atsekti pagal kibimo ritmus.

Jei prieš porą savaičių karosų kibimo pikas būdavo, tarkim, nuo 6 iki 8 val. ryto, tai dabar jis pasislinko arčiau dienos. Tas pats nutinka ir vakarais. Viena vertus, išsiplėtė tamsus paros metas, kita vertus, karosai ima pratintis prie rudeninio maitinimosi režimo.

Palaipsniui prie gyvūninės kilmės masalų...

Keičiasi karosų prioritetai ir masalams. Aišku, nieko naujo čia nepasakysiu, tai būdinga visoms taikiosioms karpinėms žuvims, bet buvusios skanios karosams kruopos, grūdai, tešlos ir panašūs augaliniai viliokliai vis mažiau pageidaujami ir senas geras masalas sliekas ar musės, trūklio lervos juos nurungia.

Tik nereikia galvot, kad masalų pokytis vyksta per dieną ar dvi. Karosas prie gyvūninių vilioklių vėl grįžta (juk pavasarį juos kabinome ant kabliuko) palaipsniui. Aišku, jei nežvejojote kelias savaites ir atėjote į žinomą vandens telkinį, kuriame anksčiau karosai kibo žuvaujant, tarkim, konservuotais kukurūzais, o dabar nori tik „dzikų“, toks įspūdis gali susidaryti.

Paprastai, jei jau imsime šiuos du masalus, jie derinami, daromi „sumuštiniai“. Todėl galimas scenarijus, kad liepą karosai kibo tik ant kukurūzų, šalia kabinama musės lerva netrukdė, bet jos galėjo ir nebūti. Vėliau jau kukurūzas be „dziko“ karosams pasirodė neskanus, o dar vėliau ir kukurūzo ant kabliuko galima nekabinti – pakanka musės lervos.

Gamindami jaukus į tai, tikiuosi irgi atsižvelgsite. Jei anksčiau galima buvo apsieiti be gyvūninės kilmės priedų, tai dabar jie yra pageidautini. Kol kas tie priedai dar tik pageidautini, o vėliau jau pasidarys būtini. Bet vėliau parašysiu ir kitą straipsnį. Beje, kas liečia dabar – karosų apetitas tikrai neprapuolė, netgi priešingai, tad jauko dozių mažinti tikrai nereikia.

Žodžiu, gana keisti pokyčiai karosų žūklėje, nes vandens temperatūra nekrito, ji netgi pasiekė aukščiausią vasaros lygį ir vis dar išlieka pastovi, vandens lygis nekito. Bet yra kitų veiksnių, kurie lemia, kad žuvys keičia savo maitinimosi vietas ir pirmenybę atiduoda kitokiam maistui.

Vien karosų genetikai ir instinktams reakcijos į besikeičiančius metų laikus „nurašyti“ negalima. Gamtoje egzistuoja tamprūs ryšiai visoje ekosistemoje, tad žuvų elgsena priklauso net ir nuo šalia gyvenančios vandens „blusos“. Čia tik toks vaizdus palyginimas, nepradėsiu šįsyk „žybsėti“ entomologine ar biologine išmintimi, pasakysiu tik tiek, kad visų pirma žvynuotąsias veikia pakitusi jų mitybinė bazė.

Kaip manot, ką karosai veikė jau minėtose seklumose tarp vandenžolių? Faktas, kad ieškojo, kuo skrandžius pripildyti.

Ir rasdavo. Dažniausiai tai būdavo įvairių vabzdžių lervos, vėžiagyviai, kurie sudaro didžiąją zooplanktono dalį, ir kiti vandens plotmėje plaukantys ar dugne, ant vandens augalų gyvenantys smulkūs organizmai.

Betgi dauguma vabzdžių lervų bėgant vasarai virto suaugėliais vabzdžiais, vienas vėžiagyvių rūšis per tą laiką keitė kitos, kurioms „užprogramuota“ gyventi ir daugintis jau vėsesniame vandenyje, o tai reiškia, kad esant vis dar šiltam vandeniui – giliau ir toliau nuo krantų, ir taip toliau, ir panašiai. Paprastai smulkių vėžiagyvių, tarkim, verpečių, gyvenimas trunka nuo kelių dienų iki kelių savaičių, tačiau rūšies dominavimas telkinyje tęsiasi ilgiau.

Natūralu, kad žuvys ieškojo ir tebeieško maisto ten, kur jo gali rasti daugiau.

Vasarą dalį karosų maisto sudaro ir dumbliai. Čia kaip ir žmogui – per karščius vasarą dažniau norisi salotų, bet ne lašinių. Visgi „žalioji masė“ šių žuvų racione sudaro nedidelę dalį, dabar ji dar labiau sumažėjo ar net visai išnyko, nes jau pats žvynuotosios organizmas pasako, kad jai reikia kaupti kalorijas ir ruoštis šaltajam metų laikui. Dumbliuose tų kalorijų yra ne kažin kiek, tai dar viena priežastis dėl ko karosai palieka seklius vandenius.

Kaip man tapo įprasta, parašiau įvadinį straipsnį, o kitame jau pasakosiu apie žvejams labiau rūpimus dalykus – kaip ir kuo geriausiai meškerioti karosus šiuo pereinamuoju iš vasaros į rudenį laikotarpiu.

Romualdas Žilinskas