Kombinuoti masalai. Apie „skanias“ sukriukes

Gana dažnas variantas žvejojant: ešerys vejasi sukriukę iki pat spiningautojo kojų, netgi bando retkarčiais atakuoti, žuvies baksnojimus į masalą galima jausti net ranka, bet neužkimba. Geriausiu atveju vienas kitas žioplesnis ešerys užsikabina lūpų krašteliais ant trišakio, tačiau betraukiant nusipurto. Faktas, kad tuomet šie plėšrūnai pasyvūs, visgi į masalą reaguoja, o tai jau šis tas.

Tuo metu tiesiog jauti, kad reikėtų beveik tokios pačios blizgutės, nes lig tol kitas ešeriai ignoravo, siūlai kažką „į temą“, tik gal vos kitokio lapelio formos, vos kitokios atspalvio ar kažko vos, vos..., kad žuvys imtų ir patikėtų masalo natūralumu. Pasiseka arba ne.

Kada praverčia museliavimo praktika

Čia spiningautojai rado būdą, kaip galutinai išerzinti nepatiklų plėšrūną – ant blizgės kabliuko ėmė ir užrišo plaukų ar siūlų kuokštelį. Dažniausiai raudoną, kartais oranžinį ar salotinį. Nors šį būdą sugalvojo žvejai, bet dabar jie vargu ar raišioja atsistoję prie upės ar ežero museles, retas tuo užsiima ir namuose, tai už spiningautojus padaro sukriukių gamintojai.

Kita vertus, stebiu vieną įdomią tendenciją – jei anksčiau tokio tipo masalai turėdavo gana platų muselių asortimentą, tai šiuo metu bene 90 proc., ant sukriukių surištų muselių bus raudonos arba oranžinės (pirmosios daug dažniau nei antrosios), o likusi dalis atiteks salotinėms, gal rasi vieną kitą ir juodą, bet balta – itin retas atvejis. Anksčiau tos proporcijos buvo daugiau ar mažiau vienodos, juolab žymesnių gamintojų tokio tipo blizgučių serijose ant kabliukų galėdavai rinktis kelių spalvų museles.

Beje, voblerių kabliukai kartais irgi būna su muselėmis, paprastai tai didesni modeliai, nes kaip-ne-kaip muselės tarsi pristabdo masalą, jo judesius daro plastiškesnius, tad maži vobleriukai dėl to prarastų savitą žaidimą, jei apskritai dirbtų. Vobleriuose jau kita tendencija – čia paprastai būna raudonos, baltos arba blizgios metalu spindinčios muselės. Jas ypač mėgsta Rapala, kai kurie šios firmos serijų modeliai būna tik su paslėptais (ar paryškintais?) galiniais kabliukais.

Gal nukrypau nuo temos, bet muselės turi kelias paskirtis. Sakiau, kad toji siūlų šluotelė atlieka „gundomąją“ funkciją, bet ji kartu ir maskuoja kabliuką, tai priklauso nuo muselės spalvos, taip pat nuo bendro masalo-muselės derinio. Turiu omenyje, kad juodi siūlai vargu ar patrauks ešerio ar kito plėšrūno dėmesį. O ryškūs – taip, bet kartu gali ir slėpti kabliuką, jei, tarkim, sukriukės lapelyje yra muselės spalvos akcentų, galbūt jie netgi dominuojanti blizgutės spalva.

Taip pat, jei jau kalbu apie sukriukes, muselė išlaiko kabliuką labiau horizontalioje padėtyje trumpų pauzių metu, kas pagerina užkirtimą, padeda išvengti dalies kliuvinių.

Kita vertus, greičiau traukiamos sukriukės ir šiaip jau greitai kyla į viršutinius vandens sluoksnius, ypač tėkmėje, ko dažnai nesinorėtų, tad šiuo atveju muselės, vėlgi mano nuomone, tik pablogina situaciją. Kaip, beje, ir užmetimą – juk tai papildomas pasipriešinimas oro srautui. Mažose sukriukėse tai pakankamai juntama.

Nors muselė muselei nelygi ir priklauso iš ko padaryta. Jei iš kokių nors sintetinių ar natūralių labai plonų neįmirkstančių siūlelių, plaukelių, galbūt sukriukių „pakilimui“ jie turi minimalią reikšmę, to reikėtų klausti profesionalių muselininkų, aš tik spėlioju.

Visgi sudėliojus visus pliusus ir minusus, pirmieji nusvertų antruosius, tuo net neabejoju.

Tęsiant mintį apie muselių spalvas, reikėtų atkreipti dėmesį dar į vieną detalę. Daugelis ant sukriukių esančių muselių sutvirtintos blizgia folija. Kodėl būtinai blizgia? O jūs pagalvokite. Gerai, pasufleruosiu: tai dar labiau paryškina „atakos tašką“ ir išprovokuoja, mūsų atveju ešerį, nes šie plėšrūnai reaguoja ne tik į ryškius, bet ir į spindinčius masalų akcentus. Kažkaip randu sąsają su šarkomis, nors jos ir neplaukioja...

Šioje sukriukių muselių gamybos srityje kai kurios firmos pasiekė tikrai neabejotinų šiai dienai aukštumų. Tarkim, Lucky John sukriukių muselės. Jos turi viską, ką išvardijau geriausio, gal pasigesčiau muselių spalvų įvairovės. Bet tai kompensuočiau muselių kokybe.

Kadangi antireklamų nenoriu daryti niekam, tai neįvardysiu vienos žinomos sukriukių gamintojos (ar tik tiekėjos, nors tai gal ne taip ir svarbu), kuri mūsų žvejams siūlo itin platų spektrą tos rūšies blizgučių, muselių spalvos gana įvairios, bet... tos muselės po kelių ištrauktų ešeriukų išsipašo, minėta folija nusmunka, žodžiu, nepatinka man tai, manau, kitų žvejų irgi netenkina.

Dar daugiau papildomų akcentų

Sukriukės padarytos taip, kad jų kabliukus pakeisti sudėtinga. Ir ne tik todėl, kad norėtųsi pakabinti kitą trišakį, ant kurio galbūt surišote savo muselę, tačiau kabliukai turi savybę atbukti. Jie labai greitai atšimpa, kai tenka sukriukėmis spiningauti akmenuotose rėvose. Žuvaujantys stovinčiuose vandens telkiniuose su šia problema susiduria rečiau, bet upių žvejams ji labai aktuali.

Tarkim, visiems gerai žinoma Mepps, kuri sukriukių gamyboje yra flagmanas, pagal šią firmą netgi identifikuojami šių blizgučių lapeliai, kuomet skirstomi tipais. Bet, jei atvirai, jos gaminių kokybė suprastėjo kalbant būtent apie kabliukus. Suprantu, kad siekiant mažinti gamybos kaštus ir išlaikyti sąlyginai nedideles kainas tenka firmoms kažkaip suktis iš padėties.

Nežinau, atkreipėte dėmesį ar ne, tačiau Mepps kabliukai ant sukriukių būna dviejų rūšių (gal penkių ar dešimties, turiu dabar omeny labiausiai krentančias į akis detales) – geltonos ir juodos vielos. Pirmieji yra tie senesnieji, jie greitai neatbunka, lengvi, iš gana „minkšto“ metalo, bet nors ir linksta, tačiau žuvį laiko puikiai, yra pakankamai aštrūs. Antrieji, kurie pagaminti iš juodos vielos, jau po vieno sezono atšimpa, kartais netgi rūdija, irgi atsilenkia, tačiau bandant replėmis atlenkti atgal – kitąsyk lūžta. Yra buvę, kad lūždavo išiminėjant juos žuvims iš nasrų.

Kaip ir sakiau, norėtųsi pasikeisti kabliukus. Bandant ardyti sukriukes, t. y. numauti nuo ašelės jų kūnelius ir taip užkabinti naujus trišakius ar vienšakius, veikiausiai atgal blizgutės nesudėsite arba teks padirbėti negailint necenzūros – viela spyruokliuoja, jos laisvas galas netelpa į sukriukės kūnelį, žodžiu, geriau nė nepradėti.

Pasielgiu gal grubiai, tačiau paprastai – nukerpu kabliuką, įveriu žiedelį į galinę tos vielos kilputę, o prie žiedelio kabinu trišakiuką. Po to gali kabliukus keisti nors ir čia pat prie vandens. Žiedelis neišbalansuoja sukriukės, bent aš to nepastebėjau. O ardant ir grūdant vielinę ašį, ją daug galimybių sulenkti, blizgutės kūnelį užmauti ne iki galo, tada tikrai blizgė nedirbs taip, kaip privalo.

Apskritai sulankstyta ašelė yra didelis blogis, tad nesistebėkite, jog dvi, regis, identiškos sukriukės yra nevienodai kibios – vieną jų veikiausiai sulankstėte dėžutėje. Nes, kiek pastebėjau, taupant vietą blizgutės sumetamos bet kaip, po to tiesiog „presuojamos“ dėžučių dangteliais.

Kadangi prakalbau apie blizgių kūnelius ir Mepps, akcentuočiau faktą, jog ši firma ant savo sukriukių neriša muselių. Ar tai reiškia, kad Mepps atsisakė to vadinamojo „galutinio puolimo taško“, kuris, žuvų akimis, yra tarsi nuoroda, kurią vietą reikia masale apžioti?

Ne, tikrai ne, kadangi daugumos (tačiau ne visų) jos blizgių kūneliai yra paryškinti. Tai – menkas detalė, kuri beveik nekliūva žvejams ir jie jau įprato iki tokio lygio, kad jos net nesureikšmina – tiesiog, taip turi būti. Dabar kalbu apie raudonai nudažytus cilindro (ritinio) kūnelio rantelius. Ir taip elgiasi daugelis firmų, kurių sukriukės būna su muselėmis arba be jų. Sau dabar atsakykite, kodėl tie ranteliai dažniausiai yra raudoni, bet ne juodi, mėlyni ar violetiniai...

Bandžiau tokius kūnelius spalvinti markeriais, dengti blizgiais sidabriniais dažais, kadangi jie praktiškai visada anksčiau būdavo gaminami iš gelsvo metalo (žalvario, berods), dabar jau naudojami ir kitokie metalai. Tarkim, Lucky John sukriukėse tokio tipo kūneliai padaryti iš kažkokio juodo lydinio, yra sunkesni. Toks mano spalvinimas būdavo prasmingas. O gal taip atrodo, nes yra ir žvejybinis placebo...

Žinoma, kūnelių konstrukcijos būna labai įvairios. Bet ir čia galima stebėti ryškinimo tendenciją. Tarkim, tai gali būti ant ašies sumauti keli metaliniai karoliukai. Vėl prašyčiau atkreipti dėmesį į tai, kad paskutinis karoliukas – blizgesnis už kitus, dažnai kitokios spalvos, kad išsiskirtų bendrame sukriukės detalių fone.

Tai daroma ne „iš lemputės“ ir ne dėl grožio, tai yra prasminis akcentas viliojant žuvis, ypač ešerius. Vienas to pavyzdžių Lucky John Shelt Blade konstrukcijoje – trys vienas paskui kitą sumauti tamsaus metalo rutuliukai, o gale – išsiskiriantis blizgus geltono metalo šratelis.

Kai kurios firmos gale tokių metalinių rutuliukų kabina raudonus arba ryškiai geltonus papildomus plastikinius karoliukus. Kitąsyk metalinius šratelius dažo spalvota emale, tai pastaruoju metu irgi tapo gana madinga. Veikiausiai ir pigu, bet koks mums skirtumas kaip pagaminta ir kiek sutaupyta – svarbu, kad kibtų.

Arba sukriukės su pasunkintais kūneliais, tarkim, mano dažnai minimos Myran. Dauguma šios serijos blizgučių turi museles, bet praktiškai visos yra su paryškintais dažytais arba blizgiais kūneliais. Bet kokiu atveju vienas iš variantų bus visada.

Kadangi straipsnis yra apie kombinuotus masalus, natūralu, jog ne visi skaitantieji suprato, kur čia tos „kombinacijos“. Vienas jų tipas jau buvo – muselės. Bet jas galima pakeisti dar geresniu ešerių viliotoju. Man tai labai pasiteisindavo.

Yra trišakiai kabliukai su vadinamomis „akutėmis“, kurie naudojami žūklaujant žiemą itin efektyviai, kada gaudoma ir vertikaliosiomis, ir horizontaliosiomis blizgutėmis. Tuos kabliukus galima drąsiai kabinti ant sukriukių ir rezultatai, patikėkit, jus nustebins. Bent jau ešerių žūklėje.

Retai, bet pasitaiko sukriukių su plastikiniais paprastai raudonais „vamzdeliais“ ant kabliukų. Neigiamos įtakos blizgutės darbui tokie „pagerinimai“ neturi, bet ešerį geriau kibti išprovokuoja. Galima jų užsikabinti ir pačiam. Jei nenorite ardyti sukriukės, kas, kaip minėjau, yra gana sudėtinga, ir kembriką mauti per kabliuko kotelį, galima padaryti paprasčiau.

Vėl tas „grubus“ darbas – paimi plastikinio vamzdelio atraižėlę ir perkerpi ją įstrižai. Prasketi ir uždedi ant kabliuko kotelio. Ji laikysis, jei tik plastikas nepernelyg minkštas, nepamesite nei traukdami blizgę, nei išiminėdami kabliuką iš ešerio gerklės. O jei ir pamesite, uždėti kitą tokiu būdu juk labai paprasta.

Neblogi rezultatai gaunami kabliuką apliejus kraujo plazma ar pakeitus juodos, baltos vielos kabliuką raudonu. Tarkim, Gamakatsu, Owner asortimente yra tokių trišakių įvairių dydžių. Tuo pačiu pasikeisite ir prastesnės kokybės kabliukus į geresnius. Galima nusidažyti laku, o jei kabliukas šviesesnio metalo – raudonu markeriu.

Bet ir tai ne visuomet padeda, o ešeriai masalą vis baksnoja, baksnoja, vejasi, tačiau negriebia, nors tu ką...

Kai išsenka kantrybė

Ir vėl teko prisiminti eksperimentus su natūralios kilmės „gardėsiais“, apie kuriuos rašiau straipsnyje minėdamas silikoninius masalus. Rezultatas, kaip ir tikėjausi – tik teigiamas. Pakako, pasikapsčius dirvone, ant trišakio užmauti mažą slieko gabalėlį ir rezultatai pagerėjo išsyk.

Spiningaujant nedidelėmis sukriukėmis nereikėtų mauti viso slieko, nes tai jau bus pernelyg didelė našta ir blizgė gali nebedirbti. Paprasčiausiai, reikia orientuotis į sukriukės dydį ir darbines savybes. Didelis sliekas ant blizgutės kabliuko ešeriui atrodo labai gundančiai, bet neretai dryžuotieji tiesiog jį nukanda, o į pačią blizgę, kaip masalą, gali net nekreipti dėmesio. Tai turėtų būti ne pagrindinis masalas, bet viliojantis priedas. Kibimų tik padaugės, ir pakirtimai – garantuoti.

Gaudant itin mažomis sukriukėmis, reikia labai plonų bei smulkių sliekų. Tačiau net ir tokio slieko gabalėlis gali išbalansuoti blizgę. Ne ką mažiau efektyvios yra uodo trūklio lervos. Jų raudonis net vaiskesnis, o skonis ešeriams – labiau įprastas. Lervutės lengvesnės nei sliekai, todėl blizgutės darbas praktiškai nesikeičia.

Bet spiningaujant su uodo trūklio lervomis iškyla viena problema – daugumos sukriukių kabliukai kad ir maži, tačiau pagaminti iš pernelyg storos vielos ir užmauti ant jų lervutes nesutraiškius niekaip nepavyksta. Įsigijau itin plonų trišakių, pasikeičiu originalius kabliukus. Tiesa, jie nelabai tvirti ir gaudant stipresnes bei stambesnes žuvis gali nulūžti, bet ešeriams tinka puikiausiai. Tik giliai įstrigusius reikėtų išiminėti atsargiai.

Netgi išbandžiau dabar gaminamus sintetinius prisodrintus natūralaus kvapo ir skonio „matilius“. Taip, gaudant sukriukėmis ešeriams patiko ir jie, juolab nuo kabliuko tokio pagardo žuvys nenumaus.

Pastaruoju metu galima stebėti tendenciją, kada ešeriai vis dažniau griebia musės lervas. Nežinau kuo tai paaiškinti, bet tikriausiai mūsų žvejai vis dažniau naudoja tokį masalą ir dryžuočiai ėmė prie jo priprasti.

Todėl eksperimentavau ir su „dzikais“, juolab vasarą musės lervos greitai nenusigaluoja, galima jas dėžutėje nešiotis visą dieną. Šis natūralus masalas gal ir kiek prastesnis nei ligi tol minėtieji, visgi irgi turi patrauklumo ir gerokai pagardina nuogą sukriukės kabliuką. Ypač teigiama savybė – ešeriai musės lervų nuo kabliuko nenumuša taip lengvai, kaip sliekus ar trūklio lervas.

Tačiau tuos natūralius „pridėtinius“ vilioklius visgi pavadinčiau variantu, kai iš bado šuva ir žolę ėda. Čia ne apie šunį, badą ar ėdesį, o apie tai, kad esant totaliai nekibai išbandai viską, kas įmanoma. Visgi straipsnyje paminėjau ir nemažai kitų būdų, kaip išjudinti pasyvius ešerius, tad galite pasirinkti savo nuožiūra.

Romualdas Žilinskas