Kol pramankštinsim kojas, gaudysim kuojas. Pirma dalis
Žiema vėlavo, vėlavo, regėjosi, jau visai šįmet nebeateis, tačiau antrą vasario savaitę visgi spustelėjo normalesnis šaltukas ir mažesni vandens telkiniai pasidengė pakankamai tvirtu ledu, kuris gali išlaikyti meškeriotoją. Žvejai, be abejo, suskubo traukti iš pakampių nuo pernai apdulkėjusią poledinės žūklės įrangą ir puolė naudotis proga...
Atvirai pasakius, aš jau nebetikėjau, kad taip nutiks, tad nesu tam pasiruošęs psichologiškai. Gal įprasiu, jei ledas nenutirps, nors, vėlgi paatvirausiu, ne itin mėgstu rašyti apie poledinę žūklę. Ne todėl, kad taip nemeškeriočiau (lede eketes badžiau dar tada, kai žvejai nežinojo, kas yra normalus grąžtas), paprasčiausiai polediniame žūklavime gaudomų „objektų“ rūšinė sudėtis menkesnė nei atviro vandens sezono metu.
Žinoma, kažkas tuojau puls ginčytis, kad faktiškai nėra jokio skirtumo, jei žvejoji vasarą su plūdine arba dugnine ežere arba tvenkinyje – karpinės žuvys bus tos pačios ir visos jos kibs. Na, taip – tas tiesa, bet man sraunus vanduo vis tiek mielesnis, o jis vargu ar šįmet užšals.
Kita vertus, yra pratekančių ežerų ar tvenkinių, arba, tarkim, visiems gerai žinomas Dubysos karjeras, kur gali tokiu metų laikų netgi šapalų ir žiobrių suvilioti. Kada tokia žiema, ant visų tokių ar panašių telkinių ledo gal aš dar nerizikuosiu laipioti, palauksiu mažumėlę, nors ir turiu vadinamąjį „neskęstantį“ kostiumą, tiek to...
Dar viena su tokia žiemine žūkle sutapatinama detalė – daug smulkmės ir mažai stambesnių žuvų. Tikruoju pirmledžiu arba meškeriojant normalią žiemą ant paskutinio ledo, faktas, kad laimikiai gal bus netgi stambesni nei gaudant tuo metu atvirame vandenyje, bet dabar ledas pasidengė vasario viduryje, kuomet žvynuotosios yra savo pasyvumo pike.
Kas liečia šaltį, poledinei žūklei netgi dedu pliusą, nes sėdėti esant „nulinei“ temperatūrai ant didesnio vandens telkinio kranto arba valtyje, manding, kad gerokai šalčiau. Jei jau lipi ant ledo, tada ir apsirengi, apsiauni atitinkamai, o kai eini žuvauti žiemą tarsi vėlų rudenį ar ankstyvą pavasarį, pats save suklaidini – ai, gal nesušalsiu... Ir visada būna priešingai.
Gal kažkam susidarė įspūdis, kad tokia minorine gaida pradėjęs straipsnį, atkalbinėju nuo poledinės žvejybos. Nieko panašaus, juk sakiau, kad esu šiek tiek sutrikęs dėl klimatinio sąmyšio ir bandau įspėti žvejus, kad mažiau žiūrėtų į kalendorių ant sienos ar termometrą ant palangės, bet daugiau žvelgtų sau po kojomis.
Apie kuojas ir kuojytes
Šiame rašinyje meškeriosime kuojas, kadangi, mano galva, jos vasarį šiek tiek geriau kimba nei kitos žuvys, be to šių žuvų yra praktiškai kone kiekvienoje didesnėje baloje. Ir pasirinksime truputį sėslesnę žvejybą, nes ilgai laukę tikrojo ledo, dar nesame toje fizinėje kondicijoje, kuomet gręžioji eketę po eketės ir be perstojo virpini avižėlę žiemine meškerėle. Suprantama, kad pastarąjį sakinį rašau tokiems kaip aš, jaunimo tai neliečia.
Beje, apie fizinę žvejo būklę. Veikiausiai ne vienas meškeriotojas spiningavo, gal žvejojo plūdine ar dugnine iki tos dienos, kai tapo įmanoma lipti ant ledo, todėl lyg ir pakankamai „prasimankštinęs“. Be abejo. Visgi vaikščioti kieta žeme ir slidinėti ledu arba klampoti sniegu nėra vienas ir tas pats. Jei kas sportuoja, tarkim, žaidžia futbolą, puikiai žino, kad bėgioti ant natūralios ar dirbtinės dangos, taip pat spardyti kamuolį ant paplūdimio smėlio – ne vienas ir tas pats, kadangi visais trimis atvejais labiau dirba kiti kojų raumenys.
Dar norėčiau grįžti prie smulkmės ir stambesnių laimikių, bet dabar jau turėdamas omenyje tik kuojas. Telkinys telkiniui nelygus ir niekada nereikia galvoti, kad kuo jis yra mažesnis, tuo smulkesnės jame kimba kuojos. Nors tame racijos yra – paprastai nedideliuose tvenkiniuose, karjeruose juntamas plėšrūnių trūkumas (elementaru – jas greitai išgaudo žvejai).
Apie ešerius nekalbu, kadangi pastarieji gali retinti mailių arba tik vos paaugusias kuojas, tad po trijų ar, jei vandens telkinyje mažai maisto, penkerių metų jos jau yra saugios. Lydekos, sterkai, šamai – kas kita, šių rūšių plėšrūnai pajėgia sudoroti praktiškai bet kokio amžiaus sidabražvynes.
Sakysite, kad nusišneku, nes jei yra daug plėšrių žuvų nedideliame telkinyje, tuomet jos mikliai išgaudo taikiąsias žvynuotąsias. Gali nutikti ir taip, kuomet grobuonių bus perteklius, tai labiausiai liečia, suprantama, šamus.
Tačiau šis variantas labai jau retas, o priešingas – dažnas. Kita vertus, atitinkamas balansas tarp plėšriųjų žuvų ir jų aukų, antrąsias skatina greičiau augti, jų populiacija būna sveikesnė, vislesnė ir visaip kitaip geresnė. Visus šiuos niuansus jums suprantamiau išaiškintų Č. Darvinas, deja, jis jau nebegali, o aš tos temos netęsiu.
Ten, kur kuojos jaučiasi saugios, jos auga lėtai, dauginasi iki tokio lygmens, kad galiausiai išsigimsta ir savo maksimalių dydžių niekuomet nepasiekia. Paprastai tokios šios rūšies žvynuotosios būna tamsesnio „gymio“, su ryškesniais pelekais, didesnėmis akimis ir panašios į raudes. Tamsesnė ir ryškesnė žuvų spalva dėl to, kad mažuose telkiniuose daug dumblo ar net durpių, apstu augalijos, vanduo veikiausiai rusvo atspalvio.
Neatmetu versijos, kad tai gali būti raudžių ir kuojų mišrūnės. Ir kimba ten minėtos žuvys be jokių „stabdžių“. Todėl kurie nori daug, tačiau ne didelių žuvų, ieškokite tokio tipo vandens telkinių. Kaip ir minėjau, juos rasti nesudėtinga. Beje, dauguma šių telkinių užšąla anksčiausiai.
Restorano meniu ir močiutės valgiai
Karpinių žuvų žūklė ir jaukinimas man seniai tapo neatsiejamais dalykais. Yra kai kurių išimčių jaukinant atskirų rūšių žvynuotąsias, bet dabar ne apie tai.
Kuojos bene mažiausiai išrankios jauko sudėčiai, tad prievilus galima naudoti labai įvairius. Tiesa, joms, kaip ir kitoms žuvims, tokiu metų laiku bus vienas tabu – perdozavus įvairių jauko papildų, kvapų, masinant galima sulaukti priešingo rezultato.
Yra specializuoti žieminiai jaukai, ko ten primaišyta sudėtinga pasakyti – man jie primena paprastus smulkiakomponenčius bazinius prievilus, kurie beveik neturi jokio kvapo. Tačiau nebūtina ieškoti specialių, tiks bet kuris kuojoms skirtas jaukas, jei tik jis nėra labai kvapnus ir ne koks nors bananinis ar apelsininis „tutti-frutti“.
Šiuolaikiniai žvejai, be abejonės, bėgs į žūklės prekių parduotuvę ir pirks jaukus, ant kurių pakuočių nupieštos kuojos. Neblogas variantas, bet vėlgi, tik mano nuomone, dar geresnis bus universalus jaukas su užrašu „karpinėms žuvims“.
Ir jo privalumas tas, kad tikrai neapsiriksite, nes galimai specializuotas prievilas kuojoms paruoštas gaudyti tik atitinkamomis sąlygomis, todėl jo sudėtyje gali būti priedų, kurie šaltame žiemos vandenyje veikiau išbaidys būsimą laimikį.
Jaukai su minėtu užrašu praktiškai yra baziniai arba, kaip aš vadinu, „apie nieką“. Ir nesvarbu kokios jie firmos, nors, aišku, tokie jaukų gamintojai, kaip Sensas, tikrai pasistengs, kad net ir toji „bazė“ labiau pritrauktų į žūklavietę karpines žvynuotąsias, tame tarpe ir kuojas.
Šiaip jau man derėtų rašyti ditirambus jaukų gamybos profesionalams, o tai reiškia, kad firmoms gamintojoms. Bet turiu pavyzdį, kuris, manau, bus tinkamas tęsiant mintį apie prievilus.
Įsivaizduokite, kad nuėjote į restoraną ir užsisakėte pietus. Gamina tame restorane labai skaniai. Todėl skaniai pavalgėte. Kitą ir kitą dieną vėl ten nuėjote, vėl užsisakėte tą patį patiekalą, vėl jaučiatės sotus bei laimingas. Galiausiai tai tapo įprasta. Tačiau kuomet žmona (draugė, mama, močiutė) jums namuose pagamino tokį patį valgį, kuris ligi tol atrodė nerealiai gardus, nustebote, kad naminis yra apskritai kažkoks „kosminio“ skonio.
Jaukinant žuvis irgi gali būti toks pats variantas. Visi į eketes beria kažkokį jauką, kuojos į jį gerai reaguoja. Beje, paprastai beria daugiau ar mažiau vienodus prievilus, nes žūklės prekių parduotuvėse jaukų pasirinkimas nors ir didelis, bet visgi ribotas. O jūs – šast – savos gamybos... Ir kuojos vos ne pačios iš eketės lipa. Persūdžiau, suprantama, su palyginimu, tačiau norėjau pasakyti, kad kimba geriau nei kitiems.
Kita vertus, tokie pavyzdžiai gal labiau tiktų šiltesniam metų laikotarpiui, kada į jaukus galima maišyti daugiau bei įvairesnių sudėtinių dalių, smarkiau juos prisotinti visokiais atraktantais ir panašiai. Dabar bus viskas paprasčiau.
Aš, tarkim, imu džiūvėsėlių ir maišau juos su manų kruopomis. Pirmųjų ingredientų dedu tris sykius daugiau negu antrųjų. Tai gali būti ir jaukas, ir jauko papildas, jei perkate kažkokį bekvapį ir beskonį firminį prievilą.
Nors ir kalbėjau, kad žiemą su kvapais geriau nerizikuoti, o ir žuvys greičiau pasisotina, tačiau džiūvėsėliai ir manų kruopos visada bus kuojų skanėstas. Aišku, jei tai „grynas“ jaukas, tada nereikia mesti į eketę didelio jo kiekio, pilnai pakanka per dieną sunaudoti apie kilogramą sudrėkinto prievilo.
Tačiau kuojas galima jaukinti ir tokiu sausu jauku. Tai senų žvejų triukas – tiesiog pabarsto į eketę ir laukia iki prievilo kruopelės ir trupiniai ims skęsti. Beje, dėl šios priežasties geriau ne itin smulkiai sumalti džiūvėsėliai. Nors išberiama jauko sauja, tačiau ne visi trupiniai ir kruopos išsyk išmirksta ir ima grimzti vienu metu – leidžiasi žemyn po truputį.
Kai eketėje jauko sumažėja, dar beriama saujelė, paskui įmetama dar... Žodžiu, krenta kuojoms ant galvų ėdesys, kaip kokia Dievo mana. Vėliau jau galima prievilą drėkinti ir mesti į vandenį nedideliais rutuliais arba nuleisti ant dugno šėryklėle.
Pradžioje susirinkusios prie eketės žuvys nepatingi pakilti aukščiau ir renka skęstančius jauko trupinius, po to jau ima „lesti“ ir nuo dugno. Paprastai pirmosios į puotą suplaukia smulkios kuojos, jos kimba kažkur viduryje vandens. Po gero pusvalandžio, valandos ties ekete susirenka ir stambesnės žuvys, kurios tūno arčiau dugno. Jei išsyk nenorite smulkmės, galite nuleisti masalą gilyn, tačiau tada kibimo teks laukti ilgiau.
Tęsinys kitame rašinyje.
Romualdas žilinskas
