Kiekvienoje baloje savos taisyklės. Trečia dalis

Galbūt kartosiuosi, bet reikėtų paminėti faktą, kad naujo, nematyto, nebandyto masalo ar jauko veiksmingumas turi tarsi dvi skirtingas puses. Jie gali būti tikra „bomba“ tuose vandens telkiniuose, kur jaučiamas labai didelis žvejų presingas, arba nutiks visiškai priešingai – žuvys tas naujienas ignoruos. Ir, kas įdomiausia, čia vidurio nėra.

Kodėl taip nutinka, pasakojau praeituose rašiniuose. Galbūt to nepasakiau tiesiogiai, tačiau užvedžiau „ant kelio“. Kartais norisi, kad skaitantys mano rašinius šiek tiek pajudintų ir savo pilkąsias ląsteles, suvoktų pasakymus tarp eilučių, nes, vėlgi, nūdiena diktuoja tokį gyvenimo ritmą ir sąlygas, kad žmonės jau atprato galvoti, pageidauja visko gatavo ir sukramtyto.

Nežinau, ar kas į tai gilinsis, tačiau bet kokiu atveju tęsiu jau dviejuose rašiniuose gvildentą temą apie karosams tinkamus gardėsius. Kai kurie jų labai gerai žinomi, kiti – gerokai mažiau, vienus masalus ir jaukus naudojo dar mūsų seneliai, kiti galbūt sugalvoti neseniai.

Blynai su medumi ir kviečiai su lervomis

Dideli karosai Nemune arba Kauno mariose kartais neatsisako ir karšiams skirto blyno. Paruošiamas jis paprastai.

Į keptuvę pripilame daug nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus ir, užkaitinę ant mažos ugnies, pilame blynui paruoštą tešlą. Vos vienas blyno šonas pagelsta, jį apverčiame. Kai jaučiame, jog blyno vidus dar neiškepęs, vėl apverčiame, po to dar kartą. Paprastai to užtenka, svarbu blyno nesuskrudinti. Šis masalas labai gerai laikosi ant kabliuko.

Tešla blynui ruošiama elementariai. Tereikia kvietinių miltų, trupučio medaus ir vandens. Išmaišome, kol visa masė įgauna skystoką vienodą konsistenciją.

Tai paties paprasčiausio blyno receptas. Bandykite susigalvoti savų, kurie kibumu pranoks minėtąjį. Juk galima, kaip ir gaminant masalui paprastą tešlą, blyno skonį, kvapą paįvairinti įvairiais priedais. Bet reikia turėti omenyje, kad kepant skonis, kvapas gali susilpnėti arba priešingai – bus intensyvesni.

Aš esu eksperimentavęs maišydamas į miltus smulkiai sutrintą specialų jauką karosams, ji papildomai sumaliau kavamale. Tačiau toks blynas prastai laikėsi ant kabliuko, o ir ypatingo noro ryti šį masalą karosai nerodė. Spėju, kad visgi specialiuose jaukuose yra gana daug nenatūralių, susintetintų priedų, kurie aukštoje temperatūroje, t. y. kepant blyną, pasikeičia iš esmės ir tampa nepatrauklūs žuvims.

Įdomiausia, kad po kepimo apipylus blyną sausu jauku, kuriuo ruošiatės jaukinti, jis žuvims pasidaro tik dar skanesnis. O gal man taip tik atrodydavo, gal tai sutapimų virtinės...

Menu, kažkada bandydamas rasti kažką naujo (išsikepu keletą skirtingų blynų ir juos mėginu žūklėje), radau puikų šio masalo receptą, kuomet maždaug penktadalį kvietinių miltų pakeičiau kukurūzų miltais. Iškeptas blynas gavosi gelsvesnis, šiek tiek kvepėjo kukurūzais. Kadangi gaudžiau upėje ir į jauką dėdavau kukurūzų grūdų bei smulkiai skaldytų kukurūzų kruopų, toks blynas buvo efektyvus.

Tačiau pačius kukurūzų grūdus karosai ne itin mėgsta, jie yra labiau karpiams, lynams, šapalams ar karšiams skirtas masalas. Na, bent jau tuose vandens telkiniuose, kur aš žvejodavau – ten karosai ant kukurūzų kibo labai vangiai arba visai juos ignoravo. Bet visai kita reakcija būdavo kombinuojant kukurūzus su musės lervomis arba sliekais.

Blyną galima išsyk susipjaustytu mažais kubeliais, galima neštis į žūklę visą ir atsignybti bemeškeriojant. Jis geras tuo, jog ilgai negenda, bet turi kitą blogą savybę – gali sudžiūti. Todėl patarčiau ji ar jo gabalėlius dar papildomai suvilgyti saulėgrąžų aliejumi, laikyti sandariame maišelyje arba dėžutėje.

Keletą metų iš eilės karosus Nemune ir Neryje sėkmingai gaudžiau naudodamas šutintus kviečius. Tačiau būtina sąlyga – vienoje vietoje reikia nuolat jaukinti, ir tik po kokių penkių dienų ar savaitės šios žuvys įpras prie kviečių.

Beje, apie kviečius... Jie ruošiami panašiai, kaip ir perlinės kruopos. Dažniausiai aš kviečius ilgai verdu ant lėtos ugnies uždengęs puodą, tuomet dar ilgai laikau tame vandenyje, kol visiškai atvės. Esmė – kviečio grūdai turi susprogti, įskilti šonuose, kad pasirodytų jų šviesus minkštimas. Todėl dar prieš verdant reikėtų mirkyti. Kiek ilgai, priklauso nuo kviečių sudžiūvimo laipsnio.

Kad grūdai būtų gardesnį, įdedu ir šaukštelį medaus. Aš apskritai mėgstu į žuvų valgiaraštį įtraukti šį priedą, kadangi medus turi dezinfekuojančių savybių, todėl produktas ilgiau nerūgsta. Regis, turėtų būti priešingai, nes medus juk yra saldus, tačiau pastebėjau, kad tiek grūdai, tiek kruopos su medumi ne taip greitai karštą vasaros dieną sugenda.

Reikia turėti omenyje dar ir tai, jog medus gali būti labai skirtingas. Jei jis iš pušų, čiobrelių ar lauko gėlių – turės kitokią spalvą, kvapą, net skonį. Tuo klausimu vienareikšmiškai daugiausiai žinių turi profesionalūs bitininkai.

Manding, kad geriausiai prievilams tinka rapsų medus, nes jis bene mažiausiai kvapnus, vos kartokas, yra surinktas iš tų kultūrų, kurių sėklos kartais maišomos netgi į žuvų jaukus. Vienintelė blogybė, nors ji gal labiau psichologinė, kad toks medus greitai susikristalizuoja. Bet koks skirtumas, juk verdant vis tiek ištirps, o dedant į tešlą galima atitirpinti, suskystinti pašildžius.

Kartais labai neprastas masalas išeina kombinuojant kviečių grūdus su perlinėmis kruopomis ir musių lervomis. Maža paslaptis – jei versite ant kabliuko tokius sumuštinius, visada pirmą užkabinkite kvietį, kruopą, o po to lervą, bet neatvirkščiai. Atrodo, na, koks skirtumas, tačiau, patikėkite – labai didelis. Išbandyta praktiškai, galiu pasakyti, kad priešingu atveju galbūt nesulauksite nė vieno plūdės virptelėjimo, o padarius masalų kombinaciją pagal mano nuorodą – karosai puikiausiai kibs.

Jaukas iš duonos

Karosai labai mėgsta jaukinimą ir į jį greitai sureaguoja. Netgi tuose vandens telkiniuose, kur jauko gaudavo labai retai, o galbūt ir niekada nebuvo jaukinami. Tačiau bet ko tokiems karosams nepasiūlysi. Parduotuvėse parduodami paruošti prievilai kartais būna labai efektyvūs, bet skirtinguose vandens telkiniuose nevienodai.

Tikriausiai pats universaliausias ir labai lengvai pagaminamas yra jaukas iš duonos. Imame baltos duonos, ją sumalame mėsmale. Įmaišome taip pat per mėsmalę sumaltų avižinių dribsnių bei šutintų skaldytų miežinių kruopų. Didžiausią jauko dalį turi sudaryti duona, avižinių dribsnių dedame maždaug penkis kartus, o miežinių kruopų – kokius tris kartus mažiau nei duonos. Aš rašau apytiksliai, santykinai, kadangi neaišku, kokį kiekį prievilo gaminsitės.

Duoną išmirkome vandenyje, išspaudžiame ir tik po to sumaišome visas sudedamąsias dalis. Jaukas turi būti tokios konsistencijos, kad galėtume iš jo lipdyti rutulius.

Piktnaudžiauti prievilu nereikėtų, nes karosai labai greitai pasisotina, ypač tokiomis dienomis kaip šios, kada nuo tvankos nėra kur dėtis. Pradėjus žūklę pakaks 3–4 apelsino dydžio rutulių, t. y. pusės viso jauko, kurio kitą dalį išmėtome perpus mažesniais rutuliais maždaug per pusdienį.

Deja, toks prievilas patinka ne tik stambiems karosams, bet ir smulkmei. Kuomet žūklavietę užplūsta degtukų dėžučių dydžio karosiukai, geriau jau keisti vietą.

Kiek pastebėjau, jei vandens telkinyje yra galybė mažų karosų, stambesnių kibimo galima tikėtis nebent naktį. Jei, žinoma, jų ten apskritai yra, nes gali būti, jog tas ežerėlis ar tvenkinys perpildytas šios rūšies žuvų, ir karosai išsigimė iki nykštukinės formos. Tačiau jei maždaug kas trečias–penktas karosas pasitaiko delno dydžio, galimas daiktas, jog užkibs ir dar didesnis, gal tada sulauksite ir kilograminio egzemplioriaus.

Yra vandens telkinių (netgi nedidelių tvenkinių), kur karosų gretas praretina ten gyvenančios lydekos. Tokie vandenys ypač perspektyvūs, nes aštriadantės stambius karosus dažniausiai palieka ramybėje.

Dar vienas pastebėjimas apie karosų žūklę. Prileidus karosų į neseniai iškastą nedidelį tvenkinį, jei jame nėra plėšrūnių arba jų nedaug ir jos nedidelės, karosai labai greitai ima augti ir daugintis. Beje, turėkite omenyje, kad metus negalima čia leisti žuvų, nes turi nuskaidrėti vanduo, nusistovėti tam tikra ekologinė pusiausvyra, atsirasti smulkių žvynuotųjų maistui tinkamų gyvių, vandens augalų ir panašiai.

Po kelerių metų tvenkinyje vis tiek ima trūkti maisto, paprastai įvyksta naujai susidariusios populiacijos savotiškas „sprogimas“ (mokslininkai veikiausiai tokiai įvykių eigai turi konkretų terminą) ir tada šios žuvys kimba lyg išprotėjusios. Beje, masalus geriausiai griebia jau gerokai paaugę „pionieriai“, tad išgaudyti iš nedidelio vandens telkinio pačius stambiausius karosus galima per kelias savaites.

Aišku, kažkiek jų vis tiek liks, bet tai bus patys gudriausi, kurie veikiausiai atsikabino nuo kabliuko ir dabar jau tapo atsargūs, tad juos suvilioti vėliau jau bus pakankamai sudėtinga.

Begaudant karosus tokiais augalinės kilmės masalais, juos jaukinant mano rekomenduojamu jauku, gana didelė tikimybė, kad sulauksite ir malonių svečių, ne vien karpinių žuvų mailiaus. Kalbu apie lynus, kuriems siūlomi irgi panašūs viliokliai. Žinoma, jei tame vandens telkinyje lynų apskritai esama.

Romualdas Žilinskas