Kiekvienoje baloje savos taisyklės. Pirma dalis
Taip pavadinęs straipsnį turiu omenyje karosams skirtus masalus, nes turbūt nė vienai kitai žuviai jų tiek daug niekas nesugalvojo. Nenuostabu, kadangi karosai labai plačiai išplitę ir jų rastume praktiškai visuose mūsų vandens telkiniuose. O juk tada karosų mitybinė bazė bus labai skirtinga, todėl ir turi šios žvynuotosios tokį platų patiekalų asortimentą.
Kadangi šio rašinio tema yra ne tiek karosų gaudymo technika ar taktika, kiek tiesiog pastebėjimai apie jiems žvejoti naudojamus masalus, reikėtų akcentuoti ir dar vieną faktą, kuris susijęs su šiuo laikmečiu.
Dabar daugelyje upių (ypač didesniosiose) yra gana didelės vietinių karosų populiacijos. Upėse gyvenantiems karosams vilioti naudojami masalai, o ir pati jų žūklė, gali skirtis iš esmės, jei imtume lyginti su įprastiniu jų meškeriojimu nedideliuose stovinčio vandens telkiniuose. Sidabriniai karosai puikiai jaučiasi ir tekančiame vandenyje, čia pasiekia maksimalų mūsų platumose svorį, tad žvejoti juos yra vienas malonumas.
Tačiau turėkite omenyje, kad tokiu atveju karosų mitybos prioritetai gali labai smarkiai skirtis nuo tipinių. Panašiai nutinka ir kai kuriuose dideliuose tvenkiniuose, tarkim, Kauno mariose. Čia šių žuvų žūklė irgi labai savita, ji mažai kuo panaši į karosų gaudymą plačiąja prasme.
Kita vertus, karosai – labiausiai meškeriojamos žuvys, dėl to veikiausiai niekas nesiginčys. O kuomet jas gaudančių meškeriotojų daug, tai ir primąsto žvejai kuo gudresnių masalų, kad nurungtų konkurentus ir galėtų pasigirti gausesniais laimikiais.
Mėšliniai sliekai su pagardais
Bet kaip bevartyčiau, kaip besistengčiau rasti geriausią karosų masalą, vis tiek galiausiai reikėtų sutikti su tuo, kad visais laikais universaliausias bei populiariausias jų vilioklis buvo ir yra sliekas. Tačiau ne visus sliekus karosai mėgsta vienodai.
Pabalęs dirvinis sliekas daug prastesnis masalas už raudoną su geltonais žiedeliais – mėšlinį. Tikrieji mėšliniai sliekai yra ne tie, kuriuos nusiperkate žūklės reikmenų parduotuvėje. Neblogi ir pastarieji, bet mėšliniai turi specifinį stiprų kvapą, jų „kraujas“ gelsvas, galbūt todėl juos labiausiai ir mėgsta dauguma žuvų. Ypač karosai.
Deja, tokių sliekų ne visur rasi nusipirkti. Ir gyvi jie būna ne taip ilgai, kaip šiuo metu visų naudojami „Dendrobena“, jie pabuvę ant saulės labai greitai nugeibsta. Paprastai paslapčių nelinkęs išduoti, tačiau šįsyk padarysiu išimtį – pasakysiu, kur tokių sliekų galima rasti Kauno miesto ribose. Ir net labai daug. Ogi zoologijos sodo teritorijoje. Bet tikslios vietos vis tiek nenurodysiu...
Tačiau „pačių pačiausias“ sliekas yra mėšlinis su česnaku. Tiksliau su česnako kvapu. Bet ne itin stipriu, nes nuo šios daržovės kvapo perdozavimo sliekai greitai nusigaluoja. Aš juos dedu į didesnį indelį su samanomis, ten įmetu česnako skiltelę, sandariai uždarau ir palieku nakčiai vėsioje vietoje. Galima ir šaldytuve, jei temperatūra ne per daug žema. Po to česnaką išimu, nes šilumoje (kuomet žvejoji) sliekai tampa jautresni, o kvapas – aštresnis. Bet tiek laiko pakanka, kad kirminai įgautų specifinį kvapą.
Syki žuvauju „česnakiniais“ sliekais, man kimba, tačiau šalia stovintiems – ne. Vyrai nesupranta, kur šuo pakastas, ateina, pasidomi, kuo žuvauju. Parodau. Hm, jie irgi meškerioja sliekais, irgi mėšliniais, kaip čia taip?..
Kai kurie meškeriotojai yra įsitikinę, jog gaudant karosus ant kabliuko geriau kabinti pusę slieko, nes, anot jų, silpnai kibdami jie čiulpia kirmino galą, todėl žuvis sunku pakirsti. Karosai iš tiesų kartais gali ilgai ir nuobodžiai kramsnoti slieką. Bet kuomet ant kabliuko užneri tik beveik nejudantį sliekagalį, dažniausiai apskritai tokio masalo negriebia. Nečiumpa jie tada ir sliekų, kurie surangyti ant kabliuko taip, kad gaunasi ne „puokštė“ o kažkoks gniužulas.
Manding, kad visi panašūs patarimai apie masalus karosams, kuriuos randu užsienietiškuose straipsniuose, yra nieko verti. Reikia manyti, kad mūsiškiai karosai gudresni už gyvenančius kur nors Vokietijoje arba Anglijoje, nors jų ir pas mus ne tiek daug, kiek Rytų Europos šalyse. Tarkim, apie tai, kad ant kabliuko reikia mauti slieko gabaliuką, neva, taip vandenyje geriau sklinda kirmino kvapas. Karosą, kaip ir bet kurią kitą žuvį, daug labiau vilioja besirangantis sliekas nei išmirkęs vandenyje jo gabalėlis. Čia jau mano nuomonė.
Žinoma, kada kimba smulkūs karosiukai, juos geriau gaudyti slieką dalijant į dalis, nes šių žuvų gerklė siaura ir ne visuomet jie gali apžioti didelį kąsnį. Bet kam reikalingi tie mažyliai? Nebent vaikams pasitreniruoti arba kaip masalinės žuvelės lydekoms vilioti. O stambus karosas nesunkiai sutalpins į savo gerklę ir visą vidutinio dydžio slieką arba kelis mažesnius.
Tiesą sakant, patys didžiausi pavasarį užkibdavo meškeriojant naktiniais sliekais lynus. Bet specialiai karosų tokiu masalu negaudžiau. Nežinau, bet kažkaip psichologiškai šių žuvų žūklėje toks vilioklis man „nelimpa“ – jau pernelyg stambus...
Lervos, sraigės ir sumuštiniai su lašiniais
Neblogas masalas karosams yra uodo trūklio lervos. Mėgsta tą vilioklį šios žuvys ištisus metus (žiemą karosai irgi kimba, jau dabar mums tai jokia naujiena), tačiau labiau – dideliuose ežeruose arba upėse. Karosui geriau siūlyti vieną–dvi stambias uodo lervutes ant mažo plonos vielos kabliuko, nei smulkių trūkliukų puokštę. Taip atrodo natūraliau, be to, taisyklingai ant mažyčio kabliuko užmauta stambi lerva nesubliūkšta ir atrodo kaip gyva.
Šitoks masalas, mano požiūriu, labai geras tuomet, kai karosai visiškai užsiožiuoja. O jie, kaip žinote, yra ožiavimosi čempionai. Ir tai dar viena neminėta priežastis, kodėl karosams gaudyti yra tiek daug įvairių masalų.
Paskutiniu metu žvejai įpratino žuvis vis dažniau ėsti musės lervas, karosai – jokia išimtis. Menu, dar vaikystėje, tokiu masalu nė vienas meškeriotojas karosų net nebandė gundyti (juk nekimba! Nesąmonė...), tačiau dabar kai kuriuose vandens telkiniuose tai yra nepakeičiamas vilioklis. Tiesa, ten, kur lankosi daug žvejų – dažniau upėse, tvenkiniuose.
Ir dar – kiek pastebėjau, karosai mieliau čiumpa raudonus „pinkus“ nei įprastas baltas musės lervas. Galbūt tai dėl to, kad taip nudažytus smulkius „dzikus“ žvejai sportininkai, nors dabar ir ne tik jie, dažnai deda į savo naudojamus jaukus. O gal tiesiog raudona spalva atrodo karosams natūralesnė.
Labai mielai kartais karosai ragauja ir trūklio lervų bei musės lervų sumuštinus. Bet tai nieko naujo, esame įpratę taip žuvis gaudyti...
O štai apsiuvų lervas karosų žūklėje naudoja nedaugelis žvejų. Dažniau kaimo nei miesto meškeriotojai, nes ne visi miestiečiai netgi žino, kaip jos atrodo. Apsiuvomis dažniausiai gaudoma nedideliuose žolėtuose ežerėliuose, kur jos yra įprastas karosų maistas. Ant apsiuvų paprastai kimba stambesni egzemplioriai. Todėl nevenkite šito masalo – geriau ilgiau palaukti, tačiau stambesnį laimikį sužvejoti.
Galbūt nemokėsite apsiuvų lervų „išlukštenti“, nes, kaip žinia, visos jos būna savotiškuose vamzdelio formos „nameliuose“, kurie padaryti iš šapų, augalų likučių, smiltelių, mikroskopinių sraigių kiaukutų ir panašiai. Jei bandysite ardyti tokį kiautą – sutraiškysite lervą. Reikia plonesnįjį vieną jo galą (kur apsiuvos uodega) lengvai spustelėti, o kada lerva iškiš savo galvą, už jos sugriebti ir ištraukti...
Neturint po ranka jokio masalo, galima karosus bandyti meškerioti vandens sraigėmis. Esu taip pagavęs ne vieną karosą ir lyną, tai irgi įprastas šių žuvų maistas. Sraigių prisirinkti bus nesunku nuo vandens augalų, ypač daug jų būna ant apatinės lūgnių ar vandens lelijų lapų pusės. Imkite nedideles, šviesiai rudas smulkias sraiges trapiais kiaukutais, sutraiškykite tarp pirštų ir kabinkite ant mažo kabliuko. Galite ir kelias. Tiesa, jos prastai laikosi ant kabliuko, todėl pakirskite vos pajutę kibimą.
Po tais pačiais plačiais vandens augalų lapais tikriausiai aptiksite ir mažų rusvų dėliukių. Šiek tiek didesnių jų būna ir upių sraunumose, po akmenimis. Tai irgi puikus masalas karosams. Nebijokite šių dėlių, jos tikrai neįsisiurbs. O kabinti ant kabliuko jas derėtų praduriant storesnįjį dėlės galą ir paliekant kaboti ant kabliuko su atviru gyliu. Dėlės gerai laikosi, ilgai būna gyvos ir rangosi kaip kokie sliekai.
Kadangi dabar kalbu apie gyvūninės kilmės masalus, reikėtų paminėti ir kitą mažai žinomą vilioklį, kurį pirmiausiai Kauno mariose pradėjo naudoti į mūsų šalį emigravę ukrainiečiai. Tai paprasčiausi nerūkyti lašiniai, kurių nedidelis kubelis veriamas ant kabliuko kartu su musės lervomis. Kaip supratote, tai dar vienas masalų derinys, kaip mes sakome, sumuštinis.
Tačiau bent jau man, šis masalas žinomas iš anksčiau, nes menu tuos laikus, kuomet lašiniais, pageidautina irgi su „dzikais“, Neries meškeriotojai žvejodavo karšius, meknes, šapalus ir net ūsorius. Po to kažkodėl tokio vilioklio žūklautojai atsisakė. Ligi šiol nesuprantu priežasties. Spėju, kad mano kartos žvejai (juk mes taip pat buvome jauni) paprasčiausiai ėmė naudoti kitokius masalus, o vyresni meškeriotojai, deja, jau anapilyje...
Rašinio tęsinyje pakalbėsiu jau apie augalinės kilmės masalus.
Romualdas Žilinskas
