Kiekvienoje baloje savos taisyklės. Antra dalis
Karosus galima gaudyti tokia galybe įvairių augalinės kilmės masalų, kad jei visus juos pradėčiau vardyti, tikriausiai tektų šio ciklo rašinius skaityti savaitę. Todėl paminėsiu tuos, kurie, mano nuomone, yra geriausi. Nors ne taip išsireiškiau – reikėtų sakyti, kad populiariausi masalai.
Pasitaisiau, kadangi žodžių „geriausi“, „geriausias“ žūklėje apskritai neturėtų būti. Juo labiau, kada kalba eina apie masalus. Juk tai, kas viename vandens telkinyje yra gerai, kitame gali neduoti laukto efekto, arba priešingai.
Dar vienas dalykas, į kurį vieni meškeriotojai nekreipia dėmesio, o kiti dėl to ilgai suka galvas. Kalbu apie tai, jog kai kurie augalinės kilmės masalai žuvims yra visiškai svetimi, kadangi žvynuotosios natūraliomis sąlygomis tokio ėdesio niekada nesurastų paragauti. Bet jos šiuos vilioklius ne tik ragauja, tačiau netgi kitąsyk ryja su malonumu. Kaip čia yra, kodėl taip?
Apie arklius, Chruščiovą ir duoną
Kažkada senuose žurnaluose esu skaitęs versiją, kad neva žuvys įprato ėsti kviečius dėl to, kad kaimo žmones vežimais veždavo grūdus malti į malūnus, kirsdavo tiltais upes ir dalis kviečių tiesiog išbyrėdavo bei papuldavo į vandenį. Prisimenu ir darosi juokinga.
Tai kaip tada jos „susipažino“, tarkim, su kukurūzais, kurie pas mus atsirado tik įpusėjus sovietmečiui, kai tuometinis partijos vadas Nikita Chruščiovas šias kultūras liepė auginti visose respublikose? Arba perlinėmis kruopomis, makaronais? O duonos likučius veikiausiai, beveždami grūdus, ūkininkai išmesdavo į upę ar ežerą, nes pakeliui sustodavo papietauti?
Iš tiesų, visa tai tik pasakos, nes žuviai nesvarbu, kaip tas vilioklis vadinasi, kaip jis pagamintas, kur augęs ir panašiai. Esmė yra jo skonyje ir kvape. Jei masalas žvynuotajai primena kažką, kuo ji maitinasi natūraliai – puikiausiai tiks. Beje, jau nesyk esu minėjęs, kad karpinės žuvys šiltuoju metų periodu sunaudoja gana daug įvairių „žalumynų“, ėda augalinį maistą net ir žiemą, bet pastaruoju atveju reikėtų jau konkretizuoti žuvų rūšis ar kažkokio vandens telkinio mitybinės bazės specifiką.
Todėl galimi trys variantai, kurie liečia būtent augalinės kilmės masalus.
Pirmasis, kurį jau minėjau. Atėjai į dėdės Vacio balą, kurioje galbūt niekas niekada nežuvavo, pavyzdžiui, makaronais, užmetei meškerę, pakabinęs „lakštinį“ ant kabliuko, ir tau kimba. Arba ne, nes vietinei vandens faunai tokio vilioklio skonis, kvapas yra svetimi.
Antrasis variantas, kai žuvys nuolat jaukinamos kažkokiais prievilais, kuriuose yra dalis tų masalų, kuriais žvejojate, galbūt visas jaukas sudarytas tik iš jų, čia gali būti įvairiai. Tada žvynuotosios paprasčiausiai įjunksta ėsti kažkokius konkrečius masalus.
Bet arčiausiai tiesos, manding, būtų trečiasis atvejis, kurį pavadinčiau „mišriu“. O tai reiškia, kad mūsų naudojami viliokliai kažkiek panašūs į natūralų žuvų maistą, bet dar ir papildomai mes žvynuotąsias įpratiname juos ėsti. Regis, viskas labai paprasta, išskyrus tą faktą, kad kiekvienoje baloje yra savi prioritetai, kurie išsiaiškinami, suprantama, tik praktiškai išbandžius įvairius masalus.
Duona – nuo seno žinomas karosų masalas. Tačiau senesniuose žvejybiniuose leidiniuose dažniausiai rekomenduojama ją suminkyti ir tą kietoką minklę kabinti ant kabliuko. Nesiginčysiu, toks masalas labai gerai ir ilgai laikosi ant kabliuko, bet žuvis vilioja, deja, prastai.
Daug geresnį efektą duoda baltos duonos (o dar geriau – batono) gabalėlis užmautas kartu su pluta. Plutos galbūt ir nereikėtų, bet taip duona arba batonas tvirčiau laikosi, nes minkštimas vandenyje tuojau pat išbrinksta ir gali nusmukti netgi neprisilietus žuviai.
Duoną arba batoną reikia supjaustyti siauromis juostelėmis (iki 1 cm storio) kartu su pluta, po to dar kartą supjaustyti, kad gautųsi iki 2 cm pločio keturkampiai gabalėliai. Jei kepiniai yra labai švieži, supjaustytus kubelius truputį padžiovinkite (bet nesudžiovinkite, jie neturi trupėti). Tiesa, geriau pjauti duonos plutą iš kepalo viršaus, naudojant batoną tai neturi didesnės reikšmės. Ant didesnio kabliuko galite mauti ir du–tris tokio masalo gabalėlius.
Galima elgtis gar paprasčiau, bet tada bet kokia duona arba batonas netiks, masalą teks rinktis atsižvelgiant į kepinių šviežumą ir lipnumą. Turiu omenyje, kad mauname ant kabliuko tik minkštimą, jį paprasčiausiai dviem pirštais prispaudžiame prie kabliuko kotelio. Kas žvejoja šapalus, puikiai įsisavino tokį batono užkabinimo metodą. Tačiau šis masalas, ilgiau pabuvęs vandenyje, vis tiek suminkštėja, todėl po kiek laiko reikėtų jį pakeisti.
Visgi karosai duoną ir batoną labai mėgsta. Reikėtų dar pridurti, jog ne visi batonai arba duona turi vienodą skonį ir kvapą, todėl ir žuvys ne vienodai gerai ant jų kimba.
Pavyzdžiui, labai neblogai tinka balta duona su saulėgrąžomis arba plikyta duona, bet šie kepiniai vargu ar laikysis ant kabliuko užmaunant juos antruoju būdu. Bet vėlgi, atskiros kepyklos turi savus receptus, todėl stebėkite, kokius kepinius karosai mieliau ės ir pasidarysite reikalingas išvadas. Beje, dar nežvejojau tokiame vandens telkinyje, kuriame karosai nekibtų ant šio masalo.
Su švirkšto ir termoso pagalba
Puikus karosų vilioklis yra tešla. Vėlgi, sekdamas madas išbandžiau dabar išpopuliarėjusią manų kruopų tešlą. Ir turiu pasakyti, kad karosai jos skonį įvertino tik teigiamai. Dar geresnių rezultatų pasiekiau perskaitęs vieną straipsnį apie tai, kad į šią tešlą reikia pridėti smulkiai sumaltų avižinių dribsnių. Bet jų dalis turėtų būti nedidelė, santykis maždaug 1:8.
Avižinius dribsnius sumalu, po to išsuku kavamalėje arba specialioje smulkintuvėje (vadinamame blenderyje) ir gaunu miltus. Juos maišau su manų kruopomis, pilu nedidelį kiekį vandens ir minkau šaukštu tol, kol paskausta ranką. Nejuokauju – taip ir atsitinka, nes norint pasidaryti kokybišką tešlą tenka nemažai pavargti. Tada kišu ją į švirkštą be adatos ir taip galiu jį spausdamas apvynioti kabliuką plonu tešlos „kirminu“.
Tokią tešlą galima suvilgyti nerafinuotu saulėgrąžų aliejumi – bus kvapnesnė ir ne taip greitai išmirks vandenyje. Kaip ir gaudant duona, žuvį reikia pakirsti ilgai nedelsiant.
Galima elgtis „senoviškai“. Turiu omenyje, kada imami paprasčiausi kvietiniai, ruginiai ar dar kokie nors miltai, vilgomi vandeniu ir išminkoma gana kieta tešla. Ji, priklausomai nuo miltų, gana gerai laikosi ant kabliuko. Imi gabaliuką iš bendros tešlos masės, sumaigai rutuliuką ir veri ant kabliuko. Vaikiškai paprasta. Taip pasigaminti galima labai įvairios tešlos, išbadyti įvairiausius miltus, juos pagardinti medumi, vanile, įlašinti įvairiausių kvapių skysčių, žodžiu, pafantazuoti.
Nors aš rinkčiausi pirmąjį tešlos gamybos receptą, nes karosai, o ir apskritai visos žuvys, labiau mėgsta minkštesnės konsistencijos tokio tipo masalus.
Labai populiarus vilioklis gaudant karosus yra perlinės kruopos. Ne visuose vandens telkiniuose tinka, bet ten, kur žuvys yra įpratusios prie dažno jaukinimo jomis, perlines kruopas karosai puikiai ryja. Gerai žinomi vandens telkiniai, kur šiomis kruopomis galima sėkmingai meškerioti karosus, yra Nemunas ir Kauno marios.
Tačiau ir perlines kruopas reikia mokėti paruošti. Tas, kurias siūlo nusipirkti žūklės prekių parduotuvėse, aš naudoju tik bėdai prispyrus ir dažniausiai tik jaukinimui – jos pernelyg kietos, praradusios kvapą. Aišku, galima darsyk virti, pakvėpinti ir panašiai, bet tuomet jau geriau išsyk pasiruošti kruopas namuose. Gerai iššutusios perlinės kruopos yra minkštos (tik vidus kietesnis), kvapnios, didelės. Tuomet kartais ant nedidelio kabliuko pakanka vienos kruopos.
Geriausiai perlines kruopas yra įdėti į termosą ir užpylus verdančiu vandeniu palikti nakčiai. Kokių 5–6 valandų visiškai užteks, kad jos gerai išbrinktų. Nors minkštos kruopos prasčiau laikosi ant kabliuko (tinkamai iššutusios – visai pakenčiamai), bet daug geriau vilioja žuvis. Yra buvę atvejų, kad žvejojant toje pačioje žūklavietėje karosai kibo tik ant gerai paruoštų kruopų, o į „pirktines“ net nežiūrėjo, arba kibo tik ant peršutintų, visai minkštų, ignoruodami normaliai paruoštas. Beje, tokią tendenciją esu stebėjęs ir gaudydamas karšius.
Dar efektyvesnė kruopos bus tuomet, kai prieš pat žūklę jas apibarstysite sausu specialiai karosams skirtu jauku. Taip pat kartais labai geras masalas gaudant stambius karosus yra perlinės kruopos ir slieko arba musės lervos sumuštinis. Tai gana populiarus vilioklis, kas specializuojasi karšių, kuojų žūklėje, jį, be abejonės, žino.
Bus tęsinys.
Romualdas Žilinskas
