Kas upelyje gyvena. Trečia dalis

Nors gal ir ne visai tiesa. Turiu omenyje, jog tikslingai upeliuose žuvaujant mikromasalais pagautų žuvų rūšinė sudėtis gali keistis iš esmės. Taip, beje, ir nutinka, jei tuose vandens telkiniuose būna pakankama žvynuotųjų įvairovė, o aš spiningauju su atitinkama įranga ir naudoju visiškai mažus vilioklius.

Tačiau šis straipsnių ciklas skirtas, jei taip galima išsireikšti, statistiniam spiningautojui, kurio arsenale nors ir yra palyginti smulkūs masalai, visgi per dideli, kad juos galėtume įvardyti kaip, tarkim, skirtus avižadrėbiui. Tą patį pasakyčiau ir apie spiningą, valą, žodžiu, įrangą, kuri būna gerokai universalesnė.

Kadangi jau užsiminiau apie avižadrėbį, šį žūklės būdą, manau, esu įsisavinęs gana neblogai, nes taip žuvavau jau tuomet, kai dauguma dabartinių tokio spiningavimo fanatikų apie tokią žūklę turėjo daugiau teorinį, o ne praktinį supratimą.

Ešerys

Puikus pavyzdys, patvirtinantis anksčiau išsakytas mano mintis, būtų ešerys. Šie raini plėšrūnai gyvena vos ne kiekvienoje baloje, nenuostabu, kad jų pasitaiko daugumoje net ir visai mažų upelių. Tačiau tokiuose vandens telkiniuose ešerių dydis nebūna imponuojantis, tad nematau prasmės aukoti pusdienį, kai žymiai stambesnių dryžuotų plėšrūnų galiu sužvejoti kokiame nors netoliese esančiame karjere.

Aišku, yra spiningautojų, kurie žuvis gaudo išimtinai tik tekančiuose vandenyse arba, tarkim, minėtus ešerius nedidelėse upėse, upeliuose. Tačiau pastarasis atvejis labiau išskirtinis.

Ešerių tokiuose telkiniuose galima aptikti beveik daug kur, net tokiose vietose, kuriose mažiausiai tikiesi. Kartais jie slepiasi šalia žolių, kitąsyk kartu su upėtakiais ar nedidelėmis lydekaitėmis laikosi gana srauniose sekliose rėvose ar tupi dugno pagilėjimuose už didesnio akmens, nuvirtusio nuo kranto medžio. Viena vertus, toks ešerių neišrankumas suteikia galimybę šias žuvis gana lengvai aptikti, tačiau kita vertus, ten, kur jų nėra gausu, bet kurioje upelio atkarpoje nesužvejosi arba pasitaikys tik pavieniai egzemplioriai. Beje, kaip ir sakiau, ne itin dideli.

Reikėtų paminėti, kad ešerių plitimas į smulkius šaltavandenius intakus nieko gero nežada, nes paprastai tokiuose upeliuose laikosi smulkus upėtakių mailius, tad dryžuoti plėšrūnai čia atplaukia tik su vienu tikslu. Kažkur skaičiau, jog ešeriai padaro netgi didesnę žalą upėtakių populiacijoms nei lydekos, galimai taip ir yra.

Jei jau sumąstėte upeliuose pagauti ešerių, rekomenduočiau rinktis gilesnius tokio tipo vandens telkinius, kuriuose yra labiau išreikšta vaga ir statesni krantai. Čia tikrai galima sužvejoti ir visai padorių dryžuočių, kas neretai nutinka tikintis šapalų. Galbūt skirtumas tarp šių žuvų vietų pasirinkimo tas, kad ešeriai visgi lindės pačiose giliausiose upelio ar mažos upės vietose, jei yra galimybė, rinksis lėtesnę, vidutinę tėkmę, į sraunumas atplauks tik laikinai, trumpam.

Jie ir čia gana aktyvūs, neretai migruoja iš vieno telkinio ruožo į kitą, todėl kai kuriose duobėse (veikiau duobutėse) galima pagauti keletą, o kitose – nieko. Aišku, kuomet upė maža – nedideli ir ešerių būreliai. Vėlgi stambiausieji, jei tokius apskritai galima vadinti stambiais, laikysis po vieną, paprastai telkinio žemupyje ar vidurupyje.

Strepetys

Strepetys – iš pirmo žvilgsnio yra baikšti žuvis. Taip maniau ilgą laiką, kol vienos žūklės rezultatai neprivertė pakeisti nuomonę. O maišatis galvoje kilo, kitaip ir negalėjo būti, kuomet vieną paskui kitą ištraukiau stambius (atsižvelgiant į šios žvynuotosios rūšį) strepečius. Kalbu, suprantama, apie spiningavimą, nes šios žuvys buvo tvarkingai sugriebusios nedidelį sukriukės trišakį kabliuką. Po to panašūs nutikimai kartojosi nuolat, vadinasi, užkibo jie ne atsitiktinai.

Strepečiai mėgsta srauniausias upelių vietas, pageidautina, kad ten tėkmė būtų nevienalytė, sūkuriuota. Jei tikitės šių žuvų atakos, siūlau mėtyti Nr. 00–0 sukriukes, pageidautina su pririšta prie kabliuko musele. Tokie viliokliai, bent jau mano pagautoms žuvims, pasirodė gardžiausi.

Kadangi strepečiai yra baikštūs, net aptikus jų būrį, retai kada pavyksta suvilioti didesnį šių žuvų kiekį. Tiesa, gana dažnai panašiose vietose laikosi ir kiršliai, tad kai kuriuose upeliuose gaudant strepečius, pakliūva ant to paties masalo.

Bežvejojant strepečius padariau išvadą, kad nedideliuose upeliuose dėl menkų maisto išteklių „baltos“ žuvys tampa ne tokia jau taikios ir neretai susigundo spininginiais masalais. Beveik kiekvienoje išvykoje pavyksta suvilioti tai aukšlių (jas kai kurie mažiau patyrę meškeriotojai painioja būtent su strepečiais), tai kuojų, pakliūva netgi plakių. Apie raudes net nekalbu, tuo jau nieko nenustebinsi.

Įdomiausia, kad nors minėtos žuvys turi nedidelę burną, tačiau sugeba į ją susigrūsti ir Nr. 2 sukriukės kabliuką. Kaip vieni perspektyvesnių masalų gali būti ir šiuo metu populiarios mažos vartikliukės, nors, prisipažinsiu, aš tokiais viliokliais spiningauju palyginti retai.

Dėl minėtų priežasčių žūklė upeliuose tampa tik dar įdomesnė, nes neretai sunku nuspėti, kokia žvynuotoji sučiups masalą, sakyčiau, kad būtent čia žvejyba daugiau nei kur kitur pateikia daugiausiai siurprizų.

Taktika bei dar šis tas

Niekada negaudžiusiam mažame upelyje žvejui dažnai iškyla klausimas, kur laikosi žuvys. Veikiausiai panašus klausimas kyla ir tam meškeriotojui, kuris iki tol specializavęsis upėtakių gaudyme atsidurs ant didelio ežero kranto.

Viena vertus, nedideliame vandens plote kur kas lengviau aptikti žuvingas vietas. Viskas matyti kaip ant delno, tereikia išmokti skaityti upę. Antra vertus, čia žvynuotosios yra labai atsargios, baikščios ir kai kurie žvejų veiksmai jas išbaidys, todėl meškeriotojas gali pamanyti, jog šiame vandens telkinyje žuvų apskritai nėra.

Atrodo, baisus čia daiktas, jeigu mūsų šešėlis krenta į vandenį. Tačiau plėšrūnas, sumanęs atakuoti jūsų pateiktą masalą, paskutiniu momentu vien dėl to dažniausiai persigalvos. Todėl reikia žiūrėti ne tik, kaip brangaus voblerio nepalikus kitame krante augančiuose krūmuose, bet ir pasverti kiekvieną savo judesį. Kažkoks ypatingas maskavimasis, suprantama, nebūtinas, bet tikrai blogiau nenutiks, jei elgsitės tyliai, niekur neskubėsite.

Ypač būkite atsargūs prie tų upelio ruožų, kur nėra nei krūmų, nei medžių. Nors čia vargu ar pagausite bent kiek stambesnį plėšrūną, nes vietinės didelės žuvys nemėgsta lėkštų plynų krantų. Bet už tai yra patogi vieta pritūpus apsižvalgyti.

Daug ginčijamasi, kaip reikia eiti – pasroviui ar prieš srovę. Iš tikrųjų viskas priklauso ir nuo žūklavietės, ir nuo žuvų aktyvumo. Pavyzdžiui, aš pavasarį stengiuosi spiningauti taip, kad masalas kuo ilgiau išbūtų menamoje plėšrūno vietoje. Tai padaryti kur kas lengviau, jei vilioklį trauksime prieš tėkmę. Vasarą ir pirmoje rudens pusėje elgiuosi atvirkščiai – einu prieš srovę, o masalą vedu pasroviui. Taip suveikia vadinamasis netikėtumo efektas, kadangi žuvis neturi laiko įdėmiai apžiūrėti masalo. Visgi pasitaiko atvejų, kuomet plėšrūnai būna itin pasyvūs, tuomet tenka pasirinktą vietą patikrinti iš visų pusių.

Kada spiningauju nedideliame upelyje, niekuomet negaliu būti tikras, kokia žuvis pačiups vilioklį. Tai gali būti sprindinis šapaliukas ir pusmetrinis upėtakis, tad reikia save nuteikti įvairiems netikėtumams.

Kalbant apie masalus, bent jau mano dėžutėse rastumėte daugiausiai sukriukių ir voblerių. Plaukiantieji vobleriai puikiai tinka plukdymui po medžių šakomis, tarp išsikišusių iš vandens akmenų ir panašiai, o skęstantieji ir kai kurie neutralaus plūdrumo modeliai su ilgesniais liežuviais praverčia norint greitai ištirti gilesnes vietas.

Besisukančios blizgutės turi atitikti griežtus reikalavimus, todėl joms pinigų netaupau ir renkuosi tik kokybiškiausius laiko patikrintus modelius. Būna situacijų, kuomet masalo traukimui tėra vos pusmetris, tad sukriukė turi pradėti dirbti vos pasukus ritės rankenėlę.

Krūvą masalų, kuriuos dažnai tampomės žuvaudami didelėse upėse, čia vargu ar pravers, paprastai mažame upelyje prireikia vos kelių patikimų modelių.

Faktiškai per pusdienį išbandau kokius penkis vilioklius, nes ne kiekvienoje, mano požiūriu tinkamoje vietoje, tūno alkana žuvis. Jei per dažnai keisite masalus, galite likti it musę kandę, nes tas sėkmingas ir anksčiau gerai užsirekomendavęs modelis galbūt bus panaudotas tik ten, kur tuo metu nėra jokios gyvasties.

Dar siūlau geriausių vilioklių nešiotis po kelis, nors, regis, kad mažame upelyje juos prarasti yra mažai galimybių. Anaiptol... Žiūrėk, tai lydekaitė nusinešė sau „dovaną“, tai gilesnėje vietoje vilioklį pasiglemžė nuskendęs rąstas ir panašiai.

Galbūt kai kuriems žvejams spiningavimas tokiame vandens telkinyje atrodo beprasmis laiko gaišinimas, tačiau pamėgusiems čia žvejoti tai netgi savotiškas gyvenimo būdas, kurio pagrindinis tikslas – ne maišas žuvų. Nors jų, kaip supratote iš mano rašinių, čia tikrai yra nemažai. Tereikia šiek tiek pastangų, praktikos ir upelio lobiai jums bus pasiekiami.

Nerijus Rimkūnas