Kas upelyje gyvena. Pirma dalis

Taip galvodami pralekiame srovenančias nedideles upes, palikdami jas kaimo vaikams, kurie menkavertes žuvis katinams gaudo. Mes juk vyrai, mus domina vos į glėbį telpančios žvynuotosios.

Tačiau čia, kaip ir kiekviename vandens telkinyje, galioja savi dėsniai, o juos perkandęs gali suvokti, kad net nedideliame plote gali slėptis pagarbos vertas laimikis. Tad siūlau plačiai praskleisti tankias gaubiančias upelį pakrantės krūmų šakas ir sužinoti įdomias žvynuotųjų gyvensenos paslaptis.

Upelio paieškos

Visų pirma noriu pakalbėti apie pačius upelius, o ne jų gyventojus, nes tai irgi labai svarbi detalė, turinti reikšmę žūklės sėkmei. Na, ir kas, jei pasirinksi tinkamus masalus ir vadovausiesi protu, galbūt šioje upėje ar tam tikrame jos ruože žuvų nėra arba jų koncentracija labai maža. Juk bus pikta dėl veltui sugaišto laiko, įdėtų pastangų...

Pažvelgę į Lietuvos žemėlapį, pamatysime, kad mūsų šalyje mažų upių ir upelių tikrai netrūksta. Visgi kai kurie tokio tipo vandens telkiniai, nors ir turintys skambius pavadinimus, pernelyg smulkūs gyventi bent kiek dėmesio vertesnei žuviai. Grioviu tarsi kanalu srūvanti 30 cm pločio vandens srovelė, sutikite, bus per menka žvejoti spiningu.

Apskritai kiekvienas savaip galime interpretuoti žodžių junginį „nedidelis upelis“. Meškeriotojui, didžiąją gyvenimo dalį praleidusiam su spiningu Nemuno platybėse, ir Merkio upė pasirodys visai maža. Upėtakius gaudantys žvejai puikiai supras, ką turiu omenyje.

Manau, verta laimę bandyti tose upelėse, kurias, tiltu kertančiame kelyje, už akių užkliūva eismo ženklas su upės pavadinimu. Visgi pasitaiko, kad net jei jo ir nėra, upeliūkštis bus pakankamo dydžio, kad pavyktų trumpu lengvu spiningu laviruoti tarp vandens žolių bei kranto.

Tad kur tas aukso vidurys, kada upelis ne itin didelis, bet jame yra visai padorių žuvų? Kas iš to, jei pasakysiu, jog, tarkim, 8 ar 10 m pločio? Nors mūsų šalis palyginti nedidelė, tačiau net ir čia atskiruose regionuose vyrauja skirtingas dirvožemis, landšaftas, lemiantis tiek dugno struktūrą, nuolydį, tiek ir upės gylį.

Dėl šios priežasties kur kas protingiau iš anksto dar prieš planuojamą žūklę apžiūrėti pasirinktą telkinį: priėjimą prie vandens, gylį, vandens skaidrumą. Žinoma, retai tai pavyksta padaryti dėl per didelio atstumo, nes tokie telkiniai dažniausiai toli nuo namų. Bet visada verta, išvykus į kelionę kitais tikslais, stabtelėti prie į akį kritusio upelio, nepatingėti ir paaukoti keliolika minučių, kaip aš vadinu, pirmam įspūdžiui susidaryti.

Vis dėlto turiu pripažinti, jog kartais pirmoji apžiūra gali ir suklaidinti. Apsidrausdamas nuo netikėtumų, visada susirandu keletą artimesnių vandens telkinių, kurie gali tikti, jei pasirinktas upelis nuviltų.

Aš nedideles upes skirstau į dvi grupes. Pirmajai priklauso tos, kurių vaga yra labai aiški ir siaura. Šiose upėse sunkoka rasti didesnes žuvų susitelkimo vietas, kadangi potencialių slaptaviečių – į valias.

Kitas dalykas – gylis. Paprastai jis būna didesnis, negu mūsų braidymo batų ilgis, todėl, sukandus dantis, tenka brautis pro ne itin patogias krūmais apaugusias pakrantes. Aišku, dabar dauguma maunasi bridkelnes, bet vasarą net ir su membraninėmis braidymo kelnėmis visgi sukaisti, juolab, čia jas gana nesunku suplėšyti.

Bristi siauru upeliu nepatarčiau – žuvys kaipmat išlakstys. Jos nėra pratusios prie žvejų, taip pat, o apie tai kalbėsiu vėliau, šiuose telkiniuose paprastai plaukioja tų rūšių žvynuotosios, kurios yra itin baikščios iš prigimties. Tačiau, kaip sakoma, lazda turi du galus: tokiuose upeliuose kur kas dažniau pavyksta suvilioti stambesnių laimikių.

Antrajai grupei priskiriu upelius, kurie yra nemažo pločio, tačiau palyginti negilūs. Tokiame telkinyje lengviau vizualiai nustatyti, kokie lobiai slypi po vandeniu. Gerų žūklaviečių čia paprastai būna nedaug, ir tenka nukeliauti gana didelius atstumus, kol randi bent kiek gilesnius dėmesio vertus duburius. Jeigu krantai apaugę aukšta žole, tankiais karklynais, čia puikiausiai galima bristi.

Būna, kad tokia upė keičiasi – iš pradžių ji gena vandenis gilesniu ir siauresniu grioviu, o žemiau išsilieja plačiai, seklėja. Beje, dabar kalbu ne apie žemupį ir aukštupį, bet tiesiog apie kelių kilometrų ilgio atkarpą.

Kuo mažesnė upė, tuo labiau jos gylį, plotį, srovės greitį įtakoja metų laikas ir meteorologinės sąlygos. Turbūt nereikia net aiškinti, kad pavasarį per polaidžius kai kurie upeliai virsta nedidelėmis upėmis, o per vasaros karščius gali nutikti priešingai. Ištvinsta jie ir užėjus rudeninėms liūtims.

Jeigu, pavyzdžiui, Nevėžyje vandens lygis pakyla arba krenta keliasdešimt centimetrų, tai nuo to pati žūklė beveik nesikeičia (pasitaiko išimčių). Kitokia situacija menkame upelyje. Čia toks vandens kritimas arba pakilimas gali lemti visos dienos sėkmę. Tarkim, kokią dieną prieš žūklė smarkiai lijo. Tada atvykę nustebsite, kad buvęs krištolinis upelio vanduo panašus į kakavą, o tėkmė plauna pakrančių žolynus ir krūmynus.

Bet ne visi upeliai taip greitai keičiasi. Tie, kuriuos maitina šaltiniai ir kurių dugnas yra smėlėtas bei žvyruotas, ir po gausios liūties išlieka skaidrūs. Tokios yra dauguma Dzūkijos smulkių upių. O štai Vidurio Lietuvoje jų dugno gruntui būdingas molis su smėlio priemaišomis ir, jeigu upelis išteka iš pelkės, labai tikėtina, kad vandens lygis tiesiogiai priklausys nuo kritulių kiekio. Todėl čia stengiuosi nevažiuoti po lietingų dienų.

Tačiau žvejo širdžiai neįsakysi – jei labai norisi, tai ir leki akis išdegęs. Ir beveik visada nusivili...

Upelio gyventojai

Nuomonė, kad maži upeliai nėra žuvingi ir juose plaukioja tik piršto dydžio žuvys, yra ne tik nepagrįsta, bet, sakyčiau, absoliučiai diletantiška. Vien stebėdamas bėgantį vandenį čia nieko nepamatysi. Na, galbūt kokį skraidantį vabzdį bandys nutverti nedidukas šapalo vaikas, tačiau viskas tuo ir baigsis.

Iš tiesų, žuvų rūšinę sudėtį, gausą ir jų dydžius nulemia vandens telkinio mitybinė bazė, tačiau apie ją sunku spręsti iš pirmo žvilgsnio. Todėl kartais vos poros metro pločio upelyje gali rasti ir pagarbą keliančių šapalų ar upėtakių.

Kartais aukštupyje esantis tvenkinys „padovanoja“ nedidelei upei jai nebūdingų žvynuotųjų, kurios čia prisitaiko prie vietinių sąlygų. Nieko stebėtino, kuomet žuvaujant plūdine meškere šaltiniuotame tipiniame upėtakiniame upelyje ims kibti karosai. Tiesą sakant, šis straipsnis apie spiningavimą, o ir šiaip jau upėtakiniuose upeliuose natūralios kilmės masalų naudoti nesiūlyčiau, apie karosus prabilau, nes tiesiog sutapo temos.

Ne kartą vietinių plėšrūnų skrandžiuose esu radęs tiek įvairios smulkmės, kad, regis, grobuonės gyveno savotiškame rojuje. Nustebsite, bet kai kuriuose tokiuose telkiniuose užkimba kone metrinės lydekos. Jei taip nutinka, dantytosios turi daug galimybių pasprukti, nes paprastai šiuose telkiniuose žvejai naudoja ir atitinkamą įrangą, kuri, deja, pernelyg subtili tokių netikėtų laimikių gaudymui.

Daugeliu atveju žuvų rūšių įvairovę koreguoja ir pagrindinė upė, į kurią įteka šis intakas. Tarkim, Neries baseine daugelyje upelių vyrauja upėtakiai, o Nevėžio – lydekos ir šapalai. Būna, kad aukštupiuose laikosi ir upėtakiai su kiršliais, bet einant žemyn šių žuvų jau nebepagausi, jas pakeis ešeriai ir lydekos.

Kiekvienas upelis yra labai savitas, tad grupuoti juos pagal žuvų rūšis praktiškai neįmanoma. Nors ichtiologai tai daro, tačiau tik daugmaž, nes vienų žuvų rūšių, būdingų kažkuriai upelių grupei, bus daugiau, o kitų mažiau. Geriau panagrinėkime konkrečias žuvis ir jų gyvensenos bei mitybos ypatumus šiuose vandens telkiniuose.

Tačiau apie tai – jau sekančiame rašinyje.

Nerijus Rimkūnas