Kas upelyje gyvena. Antra dalis
Kaip ir sakiau praeitame straipsnyje, smulkiose upėse gyvenančių žuvų įvairovė nėra itin didelė. Juolab, skirtinguose upeliuose, dominuojančių žvynuotųjų rūšys gali taip pat gerokai skirtis, o kai kurių nerasite apskritai arba jos bus aptinkamos tik tam tikrose to vandens telkinio atkarpose, tarkim, aukštupyje arba žemupyje.
Norint tiksliai išnagrinėti kiekvieno upelio ichtiofauną, tektų kalbėti ir apie konkretų telkinį, bet tai jau būtų visiškai kitokio tipo rašinys. Todėl bandykime panagrinėti mus labiau dominančias žuvų rūšis, nepriklausomai, koks tų žvynuotųjų tankumas yra vandens telkinyje. Pradėkime nuo geidžiamiausio spiningautojų laimikio.
Na, bent jau tos žuvies, kurią aš labiausiai vertinu, nes juk kiekvienas žvejys turi savus prioritetus...
Upėtakis
Šis nenusakomo grožio plėšrūnas, be abejonės, mėgsta smarkiai deguonimi prisotintą, švaresnį ir vėsesnį vandenį. Bent jau taip yra teoriškai.
Tačiau praktikoje būna ir kitaip. Truputį keista, kad pastaruoju metu šių žuvų vis dažniau aptinku netipinėse joms vietose: mažuose kanaluose, melioruotose upių atkarpose ir panašiai. Tam, manau, daug reikšmės turi žmogaus kišimasis į natūralią gamtos harmoniją. Žuvys stengiasi išlikti, todėl prisitaiko prie neįprastų joms sąlygų. Kita vertus, rasti upėtakių ten, kur jų niekas negaudo, yra savotiškas pliusas, nes būtent čia, jei pasitaiko bent kiek palankesnės upėtakiams sąlygos, galima nutverti pakankamai stambų niekada masalų nemačiusį tos žuvų rūšies mohikaną.
Ankstyvą pavasarį, kada krantuose dar ruduoja pernykštė žolė, upėtakis – vienas dažnesnių laimikių, kuris susigundys mūsų masalu (savaime suprantama, jei šių žuvų ten apskritai yra). Žema vandens temperatūra sulėtina kitų plėšrūnų aktyvumą, bet lašišinės žuvys vėsiame vandenyje jaučiasi kuo puikiausiai. Upėtakių tuo metų didžiausia galimybė aptikti šalia gilesnių dugno duobių šlaitų.
Kadangi po ilgos žiemos būnu pasiilgęs atviro vandens sezono, pirmus kartus meškerioju su spiningu tuose upeliuose ar mažose upėse, kur yra šių taškuotu apdaru pasipuošusių žuvų. Vėliau, kylant oro ir vandens temperatūrai, upeliai atgyja ir spiningaujant užkimba kur kas įvairesnių laimikių.
Vasarą upėtakiai renkasi seklesnes vietas, kuriose putodamas vanduo atneša daugiau deguonies, taip reikalingo šioms žuvims. Tuo metų laiku pačios dosniausios būna rėvos, nedideli pagilėjimai už jų, taip pat akmenuotos seklumos, kuriose anksti ryte apsilanko gana svarių egzempliorių.
Apie rudenį neverta kalbėti, kadangi privalome šias žuvis palikti ramybėje, jei dar trokštame, kad kitais metais mus džiugintų gražūs laimikiai.
Nenoriu išsiplėsti pasakodamas apie upėtakius, nes rašiau ta tema jau ne vieną straipsnį. Galbūt vertėtų tik pasakyti, jog sugriežtinus žūklės taisykles, kuomet upėtakius privaloma visada paleisti, nerekomenduočiau jų ilgesnį laiką laikyti išėmus iš vandens bepozuojant nuotraukoms, nes šios žuvys itin jautrios panašiems dalykams. O į tuos upelius, kur gyvena tik smulkūs upėtakiai ir stambesnių suvilioti nėra jokių galimybių, apskritai nekišti nosies. Esu minėjęs, jog kai kurie tokie vandens telkiniai yra savotiški šių žuvų „vaikų darželiai“ ir nors kiek stambesnių upėtakių čia nepagausite.
Šapalas
Šis raudonpelekis plėšrūnas gyvena ne tik didžiosiose mūsų upėse – Nemune, Neryje, Šešupėje, tačiau puikiausiai jaučiasi ir palyginti nedidelėse upelėse. Tai sužinoti padėjo tik pastabumas. Ne kartą ir ne du esu girdėjęs, kaip upeliūkščiuose pagaunamos svarūs šapalai. Į tai žiūrėjau gana skeptiškai, nes iki tam tikro laiko nė sykio spiningu nepavyko suvilioti bent kiek dėmesio vertesnių šios rūšies žvynuotųjų.
Tačiau kartą, kai užsilipęs ant status šlaito patogiai įsitaisiau ir jau mėgavausi priešpiečiais, vos neužspringau iš nuostabos: smėlėtame sėkliuje, išsirikiavę vorele, uodegas vangiai judino stambūs storasprandžiai šapalai. Galvoje jau kūriau grandiozinius planus, kurie paskui sprogo kaip muilo burbulas. Atsiskyrę nuo būrio pavieniai šapalai pripuldavo prie vilioklio ir, kiek palydėję, vėl sugrįždavo prie savo gentainių.
Tačiau po kiek laiko mazgelis tarsi atsirišo. Savaime suprantama, ne vidurdienį, kada šios žuvys ramiai šildosi saulės atokaitoje, o anksti ryte arba temstant. Kiek pastebėjau, geriausios vietos, kuriose pajusdavau širdį sukrečiantį smūgį, buvo šiek tiek gilesnės, su ilgų, besiplaikstančių srovėje žolių kasomis. Arba rekordinio dydžio šapalai masalą atakavo šalia įvirtusių medžių, po kuriais yra išgraužtos nedidelės duobės.
Vis tik, jeigu tenka gaudyti dienos metu, patariu keliauti upelio pakrantėmis prieš srovę, o vilioklį traukti pasroviui. Taip kartais pavyksta pergudrauti vieną kitą didesnį šapalą, kol pastarasis nespėjo įtarti klastos.
Apskritai nedidelių upių šapalus reikėtų vadinti upėtakių pusbroliais, nes tiek vietos atžvilgiu, tiek gyvenimo būdu šios žuvys labai panašios. Nors yra ir šioks toks paradoksas, nes ten, kur laikosi upėtakiai, šapalų beveik nepasitaikys, ir priešingai...
Pats geriausias metas žvejoti upeliuose plačiaburnius plėšrūnus sutampa su jų sėkmingu gaudymu didelėse upėse. Priklausomai nuo orų temperatūros taip nutinka gegužės–rugsėjo mėnesiais. Vėliau dalis didesniųjų šapalų pasitraukia iš intakų žiemoti į gilesnius vandenis.
Upeliuose, kitaip nei didelėse upėse, geriausios šapalų gaudymo vietos yra ten, kur grunto pagilėjimai, lėtesnė tėkmė ir panašiai. Ir pats parankiausias vilioklis (nustebsite) pasirodė esąs... ant lengvo galvakablio užmautas tvisteris. Spalvos – tiktai natūralios, t. y. tamsi ruda, juoda, vyšninė. Guminukas traukiamas lėtai, monotoniškai, be pauzių, nuodugniai iščiupinėjant kiekvieną vandens plotelį.
Lydeka
Lydekų populiacijų gausa nedideliuose upeliuose labai skiriasi. Vienur jų nė su žiburiu nerasi, kitur – kiekvienoje duobutėje sėdės po smulkų „peiliuką“, kuris nedvejodamas atakuos jūsų masalus. Pasitaiko atvejų, kuomet mažos lydekaitės užkimba upėtakinėse upėse pačioje stipriausioje, iš kojų verčiančioje tėkmėje. Tada visuomet šmėsteli viltis – o gal tai rekordinis upėtakis?
Pačiu sėkmingiausiu periodu, kada upelyje galima sugauti visai neprastų šios rūšies žuvų, laikau laikotarpį išsyk po lydekų neršto. Atšventusios vestuves aštriadantės plėšrūnės neskuba palikti seklių vandens telkinių, laikosi mažame gylyje, nes čia susirenka besiruošiančios neršti vietinės kuojos.
Pačios tinkamiausios lydekų žūklei pasirodė esančios tos nedidelės upės ir kanalai, kurie jungia kelis ežerus. Būtent čia susirenka dauguma pavasarį neršiančių karpinių žvynuotųjų, kurios tampa lengvu grobiu alkanoms lydekoms.
Pastarosios plėšrūnės, nors ir labai išalkusios, bet po neršto dar nespėjusios atgauti jėgų. Tai sąlygoja ir masalų pravedimo techniką – nesvarbu, bus tai vobleris ar sukriukė, jie traukiami lėtai. Jau sakiau, kad norint upelyje pagauti baikštų šapalą, masalą geriau vesti pasroviui, tačiau lydekoms tai geriau daryti priešingai – jos žymiai dažniau atakuos prieš tėkmę vedamą vilioklį.
Kokios geriausios vietos lydekoms? Be abejonės, tos, kuriose gali pasislėpti nemaža šios rūšies plėšrūnė. Tai bus įvairūs dugno pagilėjimai, vieta šalia įvirtusio į vandenį stambesnio medžio, kranto išgraužos, kur teka ne itin smarki srovė ir panašiai. Vėliau, vasaros laikotarpiu, lydekos jau gali atplaukti ir prie rėvų, kur neretai gaudome šapalus.
Kažkada, kai dar nebuvo pintų valų ir fluorokarbono, vis kildavo diskusijos dėl metalinių pavadėlių – bijo jų šios plėšrūnės ar ne? Neva nedidelėse skaidriose upėse tai gali būti priežastis, kodėl lydekos nečiumpa masalų. Negrįšiu prie to, kas dabar mažiau aktualu, pasakysiu tiek, jog nenaudodamas metalinių pavadėlių nesyk pasimokiau – vienas grybštelėjimas ir likdavo tik plėšrūnės „autografas“ – vėjyje besiplaikstanti gija...
Mažiausia galimybė sužvejoti stambesnių lydekų nedideliuose upeliuose būna antroje vasaros pusėje, kuomet ženkliai nukrinta tų telkinių vandens lygis ir didesnės plėšrūnės pasitraukia į ežerų, tvenkinių gelmes, išplaukia į platesnes ir gilesnes „motinines“ upes. Rudenį, jei anksti prasideda lietūs ir vandens lygis vėl pakyla, dalis aštriadančių sugrįžta į protakas tarp ežerų, lėtos tėkmės intakus, kur stengiasi prisikimšti sau skrandžius prieš artėjančią žiemą tiek čia esančiomis smulkesnėmis žuvimis, tiek ir varlėmis...
Tai nėra vienintelės žvynuotosios, kurias verta žvejoti upeliuose, sakyčiau, tik labiausiai geidžiamų laimikių trejetukas (upėtakį minėjau praeitame rašinyje). Visgi meškeriotojų vertinimai gali būti labai skirtingi, todėl reikėtų pakalbėti ir apie kitas žuvis, kurias galima šiuose telkiniuose pagauti spiningu. Apie tai dar pasakosiu.
Nerijus Rimkūnas
