Karšius žvejoju taip... Apie kirtimą ir traukimą
Karšis mūsų šalyje yra bene dažniausiai meškeriojama žuvis. O pagauti stambų karšį svajoja kiekvienas žvejys. O juk karšį galima sugundyti tiek gyvūninės, tiek augalinės ir net dirbtinės kilmės masalais.
Bet šiame straipsnių cikle nekalbėsiu apie karšių gaudymą spiningu, esu apie tai rašęs ir ruošiuosi dar rašyti. Apsiribosiu ta klasikine karšių žūkle, kuri apima meškeriojimą plūdine ir dugnine meškerėmis.
Karšis, kaip ir bet kuri kita stambesnė žuvis, ne vienam žvejui yra nutrūkusi arba tiesiog atsikabinusi nuo kabliuko betraukiant, nors faktiškai karšiai nėra jau tokie gigantai, kaip šamai arba ne tokie stiprūs kaip ūsoriai. Šiame rašinyje bandysiu paanalizuoti, kodėl karšiai kartais nutrūksta.
Išties stiprus ar stiprus, nes neteisingai traukiamas?
Meškeriotojai yra susidarę tam tikrus stereotipus apie karšių jėgą ir šią žuvį kartais nuvertina. Tikra tiesa, kad norint greičiau sutramdyti užkibusį karšį, reikia duoti jam įkvėpti oro. Tačiau ne visuomet tai pasiseka.
Meškeriojant dideliame gylyje ne taip lengva nuo dugno į viršutinius vandens sluoksnius pakelti poros kilogramų laimikį, ypač jei jis toli nuo žūklautojo. Visgi karšis labiausiai ima priešintis tada, kai pajunta netoliese krantą. Todėl jei lig tol karšį nesugebėjote pakelti į aukštesnius vandens sluoksnius, atplėšti nuo dugno, o ant kabliuko yra stambi žuvis, galite turėti problemų.
Taip dažniausiai nutinka žuvaujant upėse, nors panašių atvejų pasitaiko ir stovinčiuose vandenyse, kai šias žuvis žvejai vilioja didelėje gelmėje, kuri staiga ima mažėti tik prie pat kranto. Arba gaudo jas nuo lieptų, specialių žvejybai įrengtų aikštelių.
Manding, kad ilgakočius graibštus sugalvojo tie, kurie dažniausiai žvejoja karšius. Na, aš čia pusiau juokais, bet iš tiesų šis įrankis yra itin pravartus būtent šių žvynuotųjų žūklėje. Kaip ir sakiau, karšis pakeliamas į vandens paviršių, traukiamas kaip kokia lenta, todėl pakišti po juo graibštą, įvesti į graibšto vidų laimikį nelabai sudėtinga.
Bet kartais tiesiog būtina. Ir ne tik ten, kur reikia žuvį kone kelti į viršų, tačiau ir ties lėkštais krantais, nes dažnai ežeruose karšiai gaudomi ties sėkliumi toli metant masalą, kur priekrantės kaip taisyklė apaugusios nendrėmis ir panašiais augalais.
Paprastai karšių žūklė pasižymi stacionarumu. Turiu omenyje, kad meškeriotojai, nesvarbu, gaudo jie plūdinėmis ir dugninėmis meškerėmis, pasiruošia daug jauko, kartais net parą išsėdi vienoje vietoje. Todėl ir graibšto nereikia tampytis, jis visada guli po ranka.
Tokiame meškeriojime praverčia ir kiti komfortą gerinantys dalykai, kaip antai, kėdės, skėčiai nuo saulės, lietaus ir panašiai. Žinoma, ne visada karšiai meškeriojami būtent taip, kartais jie viliojami palaidynėmis įsibridus, ypač viliojant šias žuvis didelėse upėse.
Reikėtų pažymėti dar ir į tą faktą, kad atskiruose vandens telkiniuose (dabar kalbu tik apie ežerus ir tvenkinius) karšiai gali būti nevienodai stiprūs. Galbūt tai kažkiek lemia ne tik pats telkinys, bet ir vandens temperatūra, tos dienos atmosferos slėgis ar kitos panašios aplinkybės. Tačiau faktas, kad meškeriodamas vienuose ežeruose net ir didesnius nei dviejų kilogramų karšius traukdavau it kokias lentas, bet kituose – tekdavo padirbėti iš peties. Suprantama, ne naudojant jėgą, o veikiau eikvojant smegenų išteklius...
Beje, šios žuvys šiltuoju metų periodu neretai būna vangokos ir labai jautriai reaguoja į pavadėlio storį. Pasitaikė atvejų, kuomet tik „nusiploninus“ iki „aukšlinio lygio“ pavykdavo sugundyti tų vandenų stambesnį karšį. Tad forsuotai traukti net ir kilograminį egzempliorių tikrai nebuvo įmanoma.
Aš neturiu omenyje delno dydžio karšių jauniklių, pastarieji neretai plaukioja pramaišiui su plakiais ir meškeriotojai be reikalo juos grūda į skiaures, o po to čirškina keptuvėje. Kita vertus, nemažai pradedančiųjų žvejų net neskiria didesnio plakio nuo mažo karšio, nors man tų žuvų skirtumai akivaizdūs.
Yra vandens telkinių, kuriuose karšiai labai ilgai auga, jie niekada taip ir nepasiekia normalaus dydžio. Jei kokio nors nepratekančio ir pusiau užakusio ežero mitybinė bazė prasta, o karšių čia privisę daug, jie kaip ir kitos karpinės žuvys įgauna vos ne nykštukines formas. Ne visai būna „nykštukai“, bet auga itin lėtai ir niekada nepasiekia normalių gabaritų. Todėl ir žūklės taisyklėse karšių dydis nėra ribojamas.
Upėse užkibę karšiai kartais labai sumaniai naudojasi tėkmės privalumais ir „užsiskersavę“ plačiais šonai tik padidina savo pasipriešinimą srovei. Kita vertus, upių karšiai yra gerokai stipresni už savo stovinčių vandenų brolius. Natūralu, kadangi jie priversti plaukioti tekančiame vandenyje, tad lyg kokie kultūristai užsiaugina didesnę raumenų masę, turi daugiau jėgos.
Todėl tekančiame vandenyje traukdami karšius, jei jie sveria pusantro kilogramo ar daugiau, emocijų nepritrūksite. Spiningaudamas esu ne sykį įkabinęs karšiams į uodegas ar kupras – toks įspūdis, kad trauki bent keturių kilogramų lydį.
Įdomiausia, kad keletą kartų taip nutiko mėtant voblerius upių viduryje esančiose sekliose sraunumose. Taip ir lieka mįslė, ką ten veikė karšiai, nes jų kūno forma paprasčiausiai nepritaikyta gyvenimui bent kiek smarkesnėje tėkmėje, nedideliame gylyje.
Kada karšį pakirsti ir kokį rinktis pavadėlį
Neretai pradedantieji meškeriotojai nesugeba laiku pakirsti karšio. Dėl to jie net nesupranta, kokia žuvis kibo arba laimikis atsikabina nuo kabliuko jį betraukiant.
Nereikia net pasakoti, nes visi žino, kad karšis guldo plūdę ant vandens paviršiaus. Tuo metu jau kirsti ar dar laukti? Penkiasdešimt procentų meškeriotojų pasakys taip, o likusieji – ne. Pastarieji tvirtins, kad reikėtų dar laukti, kol plūdė ims „važiuoti“ į šalį.
Aš siūlyčiau orientuotis pagal situaciją, nes kartais vangūs karšiai išties tik guldo plūdę, po to vėl ji, suprantama, atsistoja, tačiau žuvis jau būna nuplaukusi. Kartais šitaip elgiasi ir delno dydžio karšiukai. Kitais atvejais pritarčiau antriesiems žvejams, kurie siūlo laukti plūdės nirimo, čiuožimo...
Tačiau gaudydamas dugnine kirsčiau vos tik valas atsipalaidavo. Esmė tame, kad gaudoma su sunkesniais svareliais, nei meškeriojant plūdine, ir karšis gali išspjauti masalą, jei pajus valo tempimą. Nors vėlgi – sistemėlė sistemėlei nelygi, galimi ir kitokie kirtimo variantai.
Galiausiai – yra tam tikrų konkrečių vandens telkinių karšių kibimo maniera. Tiksliau – maniera visada panaši, bet su savais nukrypimais. O jie ir pasireiškia atsargesniu arba drąsesniu, tuo „karšiškai“ akcentuotu kibimu.
Bet jo gali net nebūti. Taip kartais nutinka upėse, net nesvarbu kokia įranga – dugnine ar plūdine meškere žuvausime. Visgi tokie atvejai yra išimtiniai. Drąsesni karšiai bus tada, kuomet juos nuolatos jaukinsite. Bet apie jaukinimo ypatumus bus atskiras rašinys, šiame dar noriu trumpai aptarti kitą temą.
Kaip ir stovinčiame vandenyje, taip ir upėse šios žuvys kartais gali būti labai jautrios ne tik valo storiui, tačiau jo minkštumui. Tai irgi patyriau ne kartą.
Jei daug prievilo primestoje žinomoje žūklavietėje ilgą laiką karšiai vis tiek nenori liesti jokio masalo, verta pabandyti pakeisti pavadėlį plonesniu ir minkštesniu, kartais – ir ilgesniu. Kai kuriais atvejais tai tikrai padeda.
Ypač gerai tada fluorokarbonas, kuris dar ir mažiau matomas nei monofilamentinis valas. Nors skirtingų gamintojų netgi soft fluorokarbono minkštumas būna nevienodas ir tai labai juntama paėmus šią giją į rankas.
Žvejodamas karšius aš nenaudoju storesnio, nei 0,18 mm pavadėlio. Meškeriodamas plūdine dažnai apsiriboju 0,14–0,16 mm storio monofilamentiniais arba fluorokarboniniais pasaitėliais, tačiau renkuosi tokius, kurie neturi „atminties“. Paprastai jie ir yra minkšti, tąsesni. Beje, kalbu apie kokybišką valą, tad nekeikite manęs, jei nutrūks karšis, nes gaudote nuo užpernai metų suvyniota pigia monofilamentine gija.
Tokie pavadėlių parametrai negalioja meškeriojant pavasarį Nemuno žemupio karšius, ten jie žvejojami kitaip ir dažniausiai kimba stambūs egzemplioriai. O ir apskritai Nemuno karšiams, nekalbu apie metų laiką, žemupį ar aukštupį, turiu omenyje visą upę, reikalinga kitokių standartų įranga.
Visų pirma, dėl to, kad šioje upėje bene gausiausia stambių karšių, jie yra įmitę, stiprūs, o antra – jie gaudomi toli nuo kranto, gana giliai ir tėkmė žūklavietėse neretai būna visai nemenka. Todėl net palaidynei meškerei (nors gal reikėtų sakyti boloninei, ji tokiu atveju patogesnė) rišami 0,20–0,22 mm diametro pavadėliai, juk plūdės kitąsyk naudojamos ir 10 g plūdrumo. Atitinkamo svorio ir dugninių gramzdai...
Visgi minėtas valo tąsumas, minkštumas pageidautinas bet kokiu atveju. Išimtis – Kauno marių karšiai, nes jie masiškai gaudomi specialiomis sistemėlėmis dugninėmis meškerėmis su pinto valo pavadėliais.
Apie pagrindinę giją karšiams net neužsiminiau, nes tada jau reikėtų aptarinėti žūklę dugnine ir plūdine atskirai.
Romualdas Žilinskas
