Karšių žūklė. Kai subyra teorijos
Sako, kad rytais vandens paviršiuje medžioja ešeriai. Jie ten gaudo aukšles, smulkias kuojas, o jei vanduo tekantis – dar ir strepečius, smulkius šapaliukus. Upėse kartais taip elgiasi ir stambūs šapalai. O karšiai tokiame vandens sluoksnyje nekimba, nes juk tai – dugne besimaitinančios žuvys. Sako, kad upėse į nedidelį gylį prie pat kranto, kur dugnas smėlėtas, kartais vakarais atplaukia meknės, jau minėti šapalai, bet karšių čia nė su žiburiu nerasi. Na, taip, aš irgi tą patį sakau.
Tačiau kartais nutinka tokių dalykų, kuriems nerandu jokio paaiškinimo. Ir tokiais atvejais imu galvoti, kad mano daugiau nei pusės šimto metų žvejybinis „stažas“ yra ne rodiklis, nes žuvys nenuspėjamos.
Rūke tarp lūgnių
Ankstyvas rytas. Dar pati brėkšma, kuomet saulė tik muistosi kažkur už miško, o rūkas didžiuliais tumulais gaubia pievas, pakrantės karklynus ir pačią upę. Vietomis jis toks tirštas, kad sunkiai įžiūriu savo ištiestos rankos pirštus. Ir dar labai drėgnas, nes kol atėjau iki upės, mano drabužiai tarsi prisisunkė prakaito, nors oras vėsokas.
Aš jau savo žūklavietėje, čia tylu, ramu, aplink balta, girdėti tik, kaip ties upės posūkiu per akmenis rėvoje monotoniškai nesustodamas kapanojasi vanduo. Šalia manęs jis lėtas, tingus, vos sūkuriuojantis, bet tai už įlankėlės, kurioje priaugę retų lūgnių, o arčiau upės kranto – lygus kaip veidrodis, čia srovės visiškai nėra. Už tų vandenžolių – pagilėjimas ir ten rytais arba temstant atplaukia pasiganyti karšiai. Kartais jie įsidrąsina priartėti visai šalia manęs – lenda į lūgnyną ir knisasi dugno dumble.
Jau beveik savaitę į šią vietą pilu jauką. Rezultatas neblogas, nes praktiškai kiekvieną rytą arba vakarą pagaunu bent po porą pusantrakilograminių karšių. Mažesnių gerokai daugiau, kaip ir kuojų arba plakių. Žuvys dažniausiai gundosi stambiu kukurūzo grūdu su dviem musės lervomis.
Bet šitas rytas kažkoks ypatingas. Na, taip, dėl to didžiulio rūko, o ir vėsesnis, ramesnis nei anomis dienomis. Vynioju meškerę ir bijau suardyt tylą ir baltą miglą. Kol ruošiu meškerę, akies krašteliu žvelgiu į vandenį, kur tarp rūko draiskanų ryškėja lūgnių plokšti lapai ir iš vandens išsikišę geltoni žiedų kaušeliai.
Staiga vandens veidrodį įpjauna stambaus karšio kupra, po to kita... Viskas vyksta tarsi begarsiame filme, lyg kokiame sapne, nes žuvys išnyra labai lėtai, sunku pasakyti – jos tame rūke ar upėje, nes viskas susilieję.
Meškerę jau susitvarkęs, maunu ant kabliuko kukurūzą, „dzikus“, užmetu prie tolimiausio lūgnės lapo. Tiesą sakant, toliau sviesti masalą nebūtų prasmės, nes vargu ar tirštame rūke įžiūrėčiau plūdę. O ji stovi lyg įkalta aukštai iškėlus savo ilgą anteną. Tačiau karšiai toliau nardo vandens paviršiuje. Dabar jų nugarų dar daugiau, vienas net šonu mano plūdę užkabino. Kibti nė nesiruošia.
Tiesą sakant, aš – kvailys. Kaip plačiašoniai pamatys mano masalą, jei jis dugne, kur gelmė daugiau nei du metrai? Išsitraukiu meškerę, plūdę pristumiu arčiau kabliuko, nustatau vos daugiau nei poros sprindžio gylį. Užmetu.
Gal po kelių minučių mano plūdė lengvai suvirpa ir ima lėtai plaukti vandens paviršiumi. Taip lėtai, kad net nelabai suprantu, kad ją kas temptų, tiesiog matau, kad nuo artimiausios vandenžolės ji tolsta, bet nenerdama, nejudėdama į šonus. Kertu. Tik akimirką pajuntu laimikio svorį, jis staigiai trukteli valą, plūdė šauna iš vandens ir vos nepataiko man tiesiai į kaktą. Ant kabliuko likusi tik lervų odelės, kukurūzo grūdo nėra. Maunu kitą masalą...
Scenarijus vėl kartojasi. Tik šį sykį leidžiu plūdei tolti labiau, kol sunkiai imu ją matyti, tada kertu. Meškerė perlinksta. Oho, nemaža žuvis. Karšis, toks riebus plačiašonis, o jau taškosi vandens paviršiuje, o jau spurda...
Išsitraukiu, nukabinu nuo kabliuko. Ne menkesnis nei 2,5 kg. Deja, besimuistydamas sukėlė tokį šurmulį, kad visai nenuostabu, jog daugiau nė viena jo gentainio kupra vandens paviršiuje nebepasirodė. Rūką ir tą išblaškė. Saulė pasirodė iš už miško, dangus išgiedrėjo...
Tą rytą daugiau karšiai nekibo. Sužvejojau tik kelias smulkias kuojas.
O kitais rytais viskas buvo jau kitaip – kaip būdavo visuomet. Karšiai tai ragavo masalus, tai ne, bet jei jau kibdavo, tuomet nuo dugno, plūdę guldydavo vandens paviršiuje, po to nardindavo, žodžiu, įprastinės žūklės ir tiek...
Paplūdimyje prie kranto
Vakaras, žingsniuoju paupiu. Viskas, jau beveik baigiau žūklę, neužteko kantrybės ilgiau meškerioti. „Atidirbau“ kokias tris valandas bežūklaudamas aktyviai tėkmėje savo žinomose žūklavietėse, kur paprastai pasitaikydavo kilograminių karšių, šapalų, kai į lėtą srovę pabarstai kukurūzų su žirniais, bet šiandien anei kepšt. Nieko nuostabaus, nes danguje nė debesėlio, šilta, tik dabar pasidarė kiek gaiviau, nes saulė jau arti laidos.
Einu namų link, bet meškerės dar nesusidėjęs, nešuosi ištiestą visu ilgiu. Kirba mintis pakeliui užmesti vienoje vietoje, nors gal nereikia, na, abejoju...
Bežingsniuojant palei pat vandenį įsuku į plačią įlanką. Čia – maudykla. Paplūdimys, kur dar prieš pusvalandį taškėsi vaikai ir moterys. Nes negilu, smėlėtas lygus dugnas labai palengva žemėja beveik iki upės vidurio, kur giliausioje vietoje gal bus metras, o gal ir ne. Palei krantą apskritai gylis iki kelių.
Keista, kad toks geras oras, bet žmonės jau išsiskirstė – aplink tuščia. Prisėdu ant sauso smėliuko, užsirūkau. Saulė dar žemiau, dar labiau pasisuko, tad sėdžiu už nugaros esančio stataus kranto ir karklų šešėlyje, kurio juodulys jau nusitęsė ir ant vandens.
Net nežinau, kas pakursto mintį čia užmesti meškerę, nes kulniavau į kitą vietą. Joks bent kiek dažniau žuvaujantis meškeriotojas to tikrai nedarytų. Juolab aš ir pats žinau, kad tą povandeninį smėlyną aplenkia bent kokia „rimtesnė“ žuvis, na, nebent smukus mailius atplaukia ir kartais jį pavaiko nedideli ešeriukai. Sutemus gal koks šapalas ar meknė užsuka, bet veikiau ne maitintis, o taip tiesiog praplaukia.
Ant kabliuko užmautą slieką tėkmė pristumia visai šalia kranto, svarelių grandinėlė šliaužia dugnu ir nė kiek nepristabdo visu ilgiu ant vandens atsigulusios plūdės. Į ją mažai ir težiūriu, seku akimis virš upės skraidančius kirus.
Kibimą pajuntu veikiau ranka. Kažkas tyyympt... Kertu instinktyviai. Yra, ir nemaža. Išsitraukiu – gal pusantro kilogramo karšis. Ką jis čia veikia? Juk vos porą metrų nuo kranto, kur vanduo man kelių nesiektų...
Užmetu darsyk. Dabar jau plūdę seku akimis. Kai tėkmė ją pristumia arčiau sausumos, plūdė gulėdama „važiuoja“ išilgai kranto. Vėl pakertu. Vėl panašaus dydžio karšis. Užkimba ir trečias. Irgi tokiu pačiu stiliumi. Ketvirtas taip pat griebia masalą, bet betraukiant nusipurto nuo kabliuko. Daugiau nekimba. O jau ir beveik sutemę...
Sakysite, ką aš čia parašiau, apie ką? Na, kibo, na, ištraukiau aš tuos kelis karšius. Bet juk ištraukiau ten, kur jų neturėjo būti. Sako, kad aklai vištai kartais grūdas irgi po snapu nupuola. Aš irgi taip sakau.
Romualdas Žilinskas
