Karšių žūklė atsigulus
Kuomet upėse vanduo vasarą ilgesniam laikui pakyla iki nenormalaus tam laikotarpiui lygio, visos žuvys „susivelia“. Čia toks pasakymas, kuris reiškia, kad tarsi ima blaškytis ir plaukioja sau netipinėse vietose arba (ir) maitinasi ne visai būdingu maistu. Ir tada ateina „vargo dienos“ meškeriotojui, nes, kur jas žvejoti ir kokiu masalu, kokią pasirenkant įrangą ar žūklės taktiką – nežinia.
Išties taip ir yra, aš neperdedu. Dar vakar vaikščiojau panemuniais su spiningu ir pakeliui mačiau keliolika plūdininkų bei dugnininkų. Laimikiai – vos keli ešeriukai, „nelegalūs“ šapaliukai, ir piršto dydžio kuojos. Aš irgi ne ką tepešiau – tris tokius pat, kaip ir tie meškeriotojai, ešeriukus. Ir totali nekiba tęsiasi bene trečia savaitė...
Todėl nusprendžiau nuo rytojaus eiti meškerioti karšių, nes šių žuvų dabar suvilioti upėse tikrai galima. Aš gal nebūčiau toks tikras, bet ir šitokia vasaros pradžia ne pirmąsyk, manau, ir ne paskutinį. O anksčiau juk rasdavau būdų, kaip karšius sugundyti.
Kodėl karšiai nenori maitintis?
Grįžtant prie mano spiningavimo ir pasivaikščiojimo panemuniais, reikėtų pasakyti, kad esminis dalykas, į ką atkreipiau dėmesį – gegužės pradžioje suvešėjusi priekrančių ir pakrančių augalija atsidūrė po vandeniu. Tai nesunku buvo įsitikinti: vedi voblerį arba sukriukę ir likus keliems metrams iki kranto – kliuvinys. Bet nenutrauki masalo, o išlupi su šaknimis iš minkšto dugno. Tai reiškia du dalykus.
Pirmasis – kaip ir sakiau, priekrančių ir krantų augalija (visokios nendrės, švendrai, viksvos ir kitokie panašūs augalai, įskaitant net paprastą žolę) dabar yra po vandeniu. Negana to – itin drumstoje tėkmėje. Gerai, tegul ne tėkmėje, tegul beveik ramiose įlankose, kadangi meškeriotojai su plūdinėmis ir dugninėmis žuvavo būtent tokiose vietose. Tačiau net ir tenai pusmetrio gylyje nesimato, kas dugne dedasi, nes vanduo mažai perregimas.
Antrasis kritęs į akis faktorius – visą ta žalia kliuvinių juosta yra labai vešli. Taip nutiko todėl, kad gegužės pradžioje vandens lygis buvo žemas, ryškiai krito, oro temperatūra dienomis gerokai pašoko, o dienos smarkiai išgiedrėjo.
Ir nesvarbu, kad naktimis šaleno, o vanduo reikiamai nesušilo – pakrančių ir priekrančių augalai tokiomis sąlygomis stiebėsi kaip ant mielių. Aš net stebėdavausi tada bežvejodamas, kokiu greičiu gali augti mūsų klimatinei juostai būdinga augalija, čia juk ne tropikai. Apie medžius to tikrai nepasakysiu, bet dabar kalba eina apie kitus augalus.
Gal dar vertėtų įterpti ir trečią pastabą – upės (upių) paviršius šiomis dienomis tarsi numiręs. Turiu omenyje, kad net smulkmė į viršutinius sluoksnius nekyla. O tai reiškia, kad žuvys maitinasi prie pat dugno, nes juk negali jos kelias savaites nieko neėsti.
Aišku, karšiai ir šiaip jau nepaviršinės žvynuotosios, bet jie anksti rytais, vakarais visgi kitąsyk kyščioja iš vandens pelekus ir sekliose įlankose nevengia visiškai menko gylio. Tačiau dabar ten pakankamai gilu.
Kada taip nutikdavo, aš rinkdavausi karšiauti specifines vietas. Ir tikrai nelabai būdingas šioms žuvims. Gal „negriūsiu“ į teorinius pamąstymus, kodėl taip, bet ne kitaip, pasakysiu viena – karšius gaudydavau visai šalia kranto, bet ties krantais, kur dugno nuolydis būdavo labai didelis, o gruntas smėlėtas arba žvyruotas. Ir masalą stengdavausi laikyti ties žemiausia to šlaito dalimi, praktiškai ten, kur jis liesdavosi su lygiu dugnu. Tai, beje, būdinga pavasarinei žūklei, bet juk ir sąlygos panašios.
Įlankose, kur paprastai birželį maitinasi karšiai, jų beveik negaudydavau. Priežastis jau suvardijau – daug apsemtų augalų, dumblo, vanduo drumstas. Aišku, galima bandyti laimę ir tenai, tačiau reikia labai tiksliai atsirinkti dugno ruožą, kuris bus panašus į minėtą: už visos tos žalios raizgalynės turėtų būti šlaitas, kuris nuslenka į lygų dugną.
Bėda ta, kad jei pavasarį tokioje vietoje mažiau augalų ir mažiau dumblo, tai dabar viso šio „gėrio“ ypatingai daug. Pavasarį upės tėkmė nespėja prinešti tiek nuosėdų, kurios, beje, dar čia kaupiasi todėl, kad jas sulaiko vešli augalija.
Užmestas už žolių sienos masalas karšių sunkiai randamas, kadangi dugnas labai jau dumblėtas. Ir išlaikyti norimoje vietoje vilioklį sunku, nes už augalų kaip taisyklė yra tėkmė, nesvarbu, ji atbulinė ar paralelinė upei, tačiau gana smarki.
Žodžiu, sąlygos žūklei tikrai ne pačios geriausios. Jei primeti daug lengvo jauko, kuris nepradingtų dumblyne, tada jį nuneša srovė, išbarsto. Jei beri sunkesnį – pradingsta. Galima nejaukinti visiškai, bet jau sakiau – masalas sunkiai išbūna tiksliai numatytoje vietoje ir dar tas prakeiktas dumblas...
Kita vertus, kai tokia situacija, karšiai ima „išsikalinėti“, kadangi ėdesio jiems ir taip pakanka. Tad suvilioti juos gana sudėtinga. O ir dar tas faktas, kad daug vandens, tačiau žuvų juk dėl to nepadaugėjo – žvynuotosios tiesiog plačiau pasiskleidė po vandens telkinį.
Suprantama, karšiai – grupinės žuvys ir po vieną retai plaukioja, bet upėse jie nesudaro didžiulių būrių. Nebent kur nors Nemuno žemupyje. Tad dabar upės vidurupyje šmirinėja mažomis grupelėmis pirmyn atgal po tuos dumblynus-žolynus ir nei bėdos mato, nei jiems siūlomo masalo.
Svarbiausia – neužmigti
Visai kitaip nutinka ten, kur gruntas yra kietas, o vandens augalų nėra arba jie kitokie, nes tai kur nors šalia (paprastai toliau nuo kranto, kur sekliau) tįstančios tikros povandeninės vandenžolės. Beje, tokiose upės ruožuose būna susiaurėjimai ir gana smarki srovė, tad juo labiau nebūdingos vietos karšiams. Tačiau upių karšiai nėra jau visiški lepšiai ir esu jų sumeškeriojęs tikrai smarkioje tėkmėje, tarkim, kur nors už rėvų arba prieš jas, netgi pačioje vagoje.
Manding, kad mano nupasakotos vietos yra tarsi siauri takai, kuriais plaukia šios žuvys į pastovesnes maitimvietes. Gal ir ne pats geriausias pasirinkimas kitomis sąlygomis, kitu metų laiku, tačiau dabar – tai vienas geresnių variantų.
Nemune panašias vietas rasti sudėtingiau, bet Neryje – tikrai ne. Čia sėdi arba guli kojoms žemyn vos ne 45 ° kur nors ant skardžio, žiūri į plūdę kone nuo viršaus į apačią ir lauki kibimo. Taip sakau, nes, pasikartosiu, meti masalą netoli.
Paminėjau plūdę, nes žuvauju plūdine meškere, o ne dugnine. Taip lengviau aptikti tą siaurą taką, nes žuvauji pusiau dugninės principu. Plūdė būna arčiau nei masalas, nes sistemėlė nureguliuota maždaug 1,2–1,5 karto ilgesnė, nei realus vietos gylis. Gelmė ten dažniausiai siekia apie porą metrų.
Svarelis nebūtinai atitinka plūdės keliamąją galią, kitąsyk, jei tėkmė smarkesnė ir daug sūkurių, paviršiaus „įtrūkimų“, tenka naudoti net pusantro karto sunkesnį gramzdą. Nors paprastai plūdės didesnės nei 4 g nenaudoju. Visgi karšis dabar kaprizingas, išrankus, tad gali išspjauti masalą, jei pajus didelį pasipriešinimą. O ir sistemėlė paternoster – su šoniniu pavadėliu.
Bet stengiuosi truputį mažinti tokiai sistemėlei būdingą „grubumą“. Jį galima pamažinti padarius kažką panašaus į paternoster ir slankiojančio svarelio hibridą.
Montuojama tokiu principu: svarelis rišamas ant neilgos, maždaug 10 cm valo atkarpos, jos gale – suktukas. Pro suktuko auselę veriu pagrindinį valą, tą giją su pavadėliu jungiu mažesniu suktuku. Galima apsieiti be pastarojo, tačiau reikės keramikinio arba silikoninio rutuliuko, kuris nepralįstų pro gramzdą laikančio suktuko auselę.
Pavadėlis atsimatuoju maždaug 70 cm, manding, tai yra optimalus ilgis. Nors gali būti ir iki 50 cm, labai ilgo nereikia, nes srovė masalą plaikstys aukštai virš dugno.
Labai storų valų nereikia, bet ir nenusiploninu, nes smarkoka tėkmė ir laimikiai būna nuo 1,5 kg iki... Maždaug 0,18 mm monofilamentinė pagrindinė gija ir 0,15–0,16 mm monofilamentinis arba fluorokarboninis pavadėlis yra „pats tas“.
Tik negalvokite, kad karšiai kimba masiškai. Per žūklę – 2–3 vienetai ir pakanka. Arba nė vieno, nors paprastai bent vieną per pusdienį vis tiek išprašydavau į krantą.
Nors ir kaip keista, tačiau jauką tada naudoju ne visada. Jei tingiu daryti arba sugalvoju meškerioti staiga, ekspromtu – bala nematė. Kaip ir sakiau, čia karšiai yra praplaukiantys, savotiški migrantai, todėl prievilas juos sulaiko tik trumpam laikui.
Jei jau naudoju prievilą, tai tą tikrą vasarinį, kuris skirtas tikriems karšiams, bet ne karšiukams: žirnius, kukurūzus, labai stambios sudėties „pirktinį“, tinka įvairus granuliuotas pašaras, galima daryti iš viso to „miksus“.
Masalas – stambus sliekas, jų kuokštas arba kokios 5–7 XXL dydžio musės lervos. Tokiose vietose karšiai dar tik plaukia maitintis, tad dėl menko kąsnio vargu ar ryšis gerklę pražioti. Bent jau aš taip galvoju...
Kodėl nenaudoju to masalo, kuriuo jaukinu, juk galima būtų siūlyti žirnį arba kukurūzą? Geras klausimas ir man į jį gana sunku atsakyti, nes karšiai nekalba ir man to nepasakojo. Juokauju, bet iš tiesų, kiek bandydavau – pššš... Nors karšių skrandžiuose rasdavau pašaro. Vėliau, kada vanduo ims slūgti, dar labiau sušils, tada, taip – šios žuvys gundysis augaliniais viliokliais.
Tokia žūklė nėra patį įdomiausia. Nors kiekvienam savaip. Aš turiu omenyje tą faktą, kad retai kita žuvis susigundo tokiu masalu. Pasitaiko, kad šapalas arba meknė praryja, tačiau retai. Kuojos netgi nelabai nori, gal kad labai stambūs kąsniai. Todėl ir aukšlių antplūdžio išvengi. Nebent kartais gružliai sliekus apkramto.
Paprastai žuvauji su mintimi, kad jei jau kibs – tai tik karšis ir pražiopsoti kibimo nevalia. O ilgai jo belaukiant išties apsnūsti, saulė kaitina, mintys nuplaukia kažkur pasroviui...
Staiga plūdė ima „važiuoti“ (tokia kibimo maniera), kerti, ir: oi. Tuomet labai jau apmaudu, jei dorai pakirsti nespėjai.
Tuo ir baigiu šį straipsnį. Eisiu meškerioti ir įsitikinsiu ar nutiks taip, kaip nutikdavo anksčiau, ar ši vasara yra kažkuo išskirtinė.
Romualdas Žilinskas
