Karšių – į Nemuno žemupį. Pirma dalis
Kada prasideda karšių žūklė pavasarį Nemuno žemupyje (pačioje upėje bei jos atšakose), priklauso nuo oro ir vandens temperatūros. Vienais metais pavasaris vėluoja, todėl ir žuvys pradeda kibti vėliau, kitais – jau kovo pradžioje galima puikiai pažvejoti. Galimas dalykas, jog karšiai pradeda gerai čiupti masalus ir dar anksčiau, bet jų niekas tada dar negaudo.
Priežastys labai paprastos: jei ledas tinkamas, Kuršmarėse visi tuo metu nuo ledo žvejoja stintas, o Nemuno žemupys irgi vis dar užšalęs arba geriausiu atveju upėje būna ledonešis. Bet vos tik Nemunas išsivalo nuo lyčių, nepaisant aukšto vandens lygio, ne visai malonaus oro ir prasto privažiavimo iki žūklaviečių, jau galima bandyti vilioti karšius.
Pastaraisiais metais žiemos šiltos ir jau kovo pirmąją savaitę kai kurie meškeriotojai gyrėsi smagiai pakaršiavę. Tikiu, nors, menu, sykį kovo 11-ąją su draugais važiavau į žemupį tikslingai šių žuvų žvejoti ir nieko nepagavau... Bet taip kartais būna, apie tai straipsnyje irgi noriu papasakoti.
Konkrečiai apie žūklavietes
Jei kalbėsime apie pačias pirmąsias karšių žūkles Nemuno žemupyje, tai vertėtų pradėti ne nuo konkrečių žūklaviečių vardijimo, bet pabrėžti vieną itin aktualų dalyką šiam laikotarpiui – žvejai dėl prastų aplinkinių kelių bei aukšto upės lygio priversti meškerioti ne ten, kur nori, bet kur leidžia sąlygos.
Į žemupį kiekvieną pavasarį suvažiuoja tūkstančiai Lietuvos žvejų, ir populiaresnės karšių žūklės vietos jiems gerai žinomos. Visgi kasmet atsiranda naujokų, todėl gal ir verta paminėti kai kurias iš jų.
Labai verta dėmesio nedidelė Nemuno atkarpa pavažiavus porą kilometrų žemiau Šilininkų. Čia yra sala, kur upės tėkmė išsiskiria į dvi dalis. Siauresnioji protaka ties ta sala šiek tiek pasisuka ir ankstyvą pavasarį užlieja aplinkines pievas, krūmais apaugusius krantus. Srovė šioje vietoje nestipri net esant aukštam Nemuno vandens lygiui ir, susiradus patogesnį krantą tarp krūmų, galima dugnine bandyti vilioti karšius.
Šiaip jau pagrindinės karšių žūklavietės prasideda maždaug nuo Pagėgių ir tęsiasi upe žemyn. Ne visi pakrantės ruožai vienodai dosnūs laimikiais. Ypač sunku rasti gerų vietų esant aukštam vandens lygiui.
Kai upė ima slūgti, daugiausiai meškeriotojų susirenka ant dambų arba šalia jų prie Plaškių, Šilininkų, Paleičių. Pastarojoje vietovėje bene garsiausia karšių gaudymo vieta – prie vadinamosios „Siurblinės“. Ji yra neprivažiavus Leitės važiuojant keliu nuo Šilininkų link Rusnės.
„Karšinės“ vietos labai dažnai nėra kažkuo išskirtinės. Bent jau iš pirmo žvilgsnio. Iš tikrųjų, gana sunku paaiškinti, kodėl karšiai labai dažnai kimba tik nuo kažkurios dambos, o prie šalia esančios visą dieną gali būti tuščia.
Tarkim, žemiau Šilininkų yra kelios dambos, kur šios žuvys puikiai griebia masalus, o tuo pat metu visur kitur, netgi visai prie pat tos vietos, karšiai visiškai nekimba. Pavasarį norint žvejoti nuo šių dambų, reikia atvažiuoti vos ne iš vakaro, kadangi apie šį karšių pomėgį žino pusė Lietuvos meškeriotojų. Bet kažin ar kas supranta, kodėl jie čia taip gerai čiumpa masalus – nei gylis kažkuo ypatingas, nei dugnas koks nors išskirtinis...
Karšiai visais metų laikais mėgsta dreisenynus. Skirtumas, jog anksti pavasarį jie laikosi toliau nuo kranto. Be abejonės, kažkiek įtakos masalo užmetimo nuotoliui daro ir pakilęs vanduo, tačiau tokiu metų laiku vis tiek užmesti dugninę reikia toliau nei bet kada. Paprastai sviedžiama apie 70–80 m. Gal ne visose vietose taip toli, bet dažniausiai.
Permetant dugninę jauti, kaip svarelis tartum peršoka kažkokią kliūtį, o kartais net į dreisenas nusipjauna valas. Tai yra vagos šlaitelis, kaip mes vadiname, „slenkstis“. Šalia šio šlaito ir glaudžiasi karšiai. Veikiausiai povandeninis skardis nelygus, čia yra aikštelių, iškyšulių, todėl srovė toje vietoje prie dugno lėtesnė, žuvys randa daugiau maisto.
Tačiau gali būti ir visai priešingas variantas. Neretai gaudant nuo dambų karšiai kimba labai plačiame plote. Kitaip nei vasarą – ne viename apibrėžtame plotelyje ar tam tikrame nuotolyje, o praktiškai aplink visą dambą. Tai reiškia, jog yra atplaukęs didžiulis šių žuvų būrys, kuris nutarė čia pasimaitinti.
Visgi šis reiškinys būdingas kiek vėlesniam laikotarpiui, kuomet prasideda masinis karšių kibimas. Dar sparčiau įsibėgėjus pavasariui (maždaug apie balandžio vidurį) karšiai masalus ragauja vis platesniuose upių ruožuose ir būna dienų, kada juos sėkmingai gaudo visi žvejai vos ne nuo bet kokių žemupio dambų ar šalia jų.
Dar būdingas ankstyvam pavasariui reiškinys yra tas, jog karšiai tokiu metu nestovi vietoje, o gana aktyviai keičia maitinimosi vietas.
Tinkamas oras, karšių kaprizai ir stintos
Pamenu vienų metų kovo 17 d., kai Nemunas buvo neseniai išnešęs ledus ir krantuose stūksojo lyčių kalnai. Nuvykome prie vienų dambų – oras idealus, žmonių pilna, bet nė vienam žvejui nekimba. Paskambinom draugams, kurie žuvavo kokiais 7 km žemiau tos vietos. Ten, pasirodo, visi lupa vieną žuvį po kitos.
Nuvažiavome ir mes – dvi dienas sėkmingai karšius gaudėme. Bet gali būti, jog karšiai staiga persigalvos ir nuplauks prie dambų, kur vakar nekibo. Po kelių dienų jie gali vėl grįžti atgal.
Todėl galimi du karšių gaudymo variantai: arba ramiai sėdėti ir laukti, kol jie atplauks, arba operatyviai susirinkti informaciją ir keliauti ten, kur šios žuvys jau kimba. Savaitgaliais laiko nėra daug, tad pastarasis būdas, regis, bus geresnis.
Karšiams pavasarį oras didelės reikšmės neturi. Dabar jiems beveik negalioja įprastinės taisyklės, todėl šviečiant šiltai pavasario saulei ir pučiant maloniam pietvakarių vėjui gali nepagauti nieko.
O staiga subjurus orams, pakitus slėgiui ar papūtus šaltam rytų ar šiaurės vėjui, ėmus kristi šlapdribai šios žuvys nei iš šio, nei iš to staiga puola godžiai maitintis. Tokiomis meteorologinėmis sąlygomis toli gražu ne kiekvienas žvejys veržiasi prie vandens, juo labiau skuba kelis šimtus kilometrų į žemupį ir... po to nagus nusigraužia.
Esu pataikęs šunišku oru į tikrą karšių fiestą, bet esu prasėdėjęs žemupyje visą dieną bergždžiai pačiu nuostabiausiu pavasario oru. Žinoma, buvo atsitikę ir atvirkščiai, o tada žūklė tampa tik dar malonesnė.
Įdomus faktas yra tas, kad pirmieji karšiai pradeda kibti pačioje upėje, bet ne žemiau esančiose jos atšakose. Dabar jie ieško ramesnių užutėkių, kur slepiasi nuo smarkios srovės. Vėliau, kai vanduo pasenka, įšyla, karšiai ima rinktis į nerštavietes ir daug jų atplaukia iš Kuršmarių, geras kibimas prasideda ir tikrajame Nemuno žemupyje.
Pasitaiko, kad kartais prasideda labai ankstyvas pavasaris ir marių karšiai jau balandžio pirmąją savaitę ima masiškai kibti vėlesniam metų laikui būdingose vietose. Ligi tol gaudomi upiniai, o ne pakilę neršti marių karšiai.
Tiesa, šios žuvys dabar bėga ne tik nuo stiprios Nemuno tėkmės, bet ir nuo migruojančių upe stintų. Sunku pasakyti kodėl – gal karšius gąsdina dideli išsiruošusių neršti stintų būriai, gal besotės suėda viską, ką tik randa pakeliui, tačiau šimtaprocentinis faktas – jei šitos žuvelės ima plaukti upe aukštyn, karšiai lyg susitarę sprunka į ramius Nemuno pakraščius.
Kita vertus, kažin ar jiems stintos yra maisto konkurentės. Karšiai maitinasi pačiame dugne, stintos – aukštėliau. Bet vis tiek yra kažkokia priežastis, kuri lemia tokį žuvų pasiskirstymą šiuo metų laiku.
Pasitaikė atvejų, kai važiuodavome gaudyti stintų, tačiau „prigriebdavome“ ir karšines dugnines. Žinodavom iš patirties – jei stintos nekibs, tikrai įmanoma, kad prižvejosime karšių. Ir tai dažnai pasitvirtindavo.
Reiškia, jei tame upės ruože nėra stintų, galima čia pat pasigauti karšių. Kuršių mariose juk būdavo labai panašiai – mažosios žuvelės išguidavo visas kitas konkurentes dėl ėdesio. Tad nė nebandyk tose vietose, kur jų daug, žvejoti kuojų, plakių, karšių ar panašių žvynuotųjų. Be stintų, galima būdavo pagauti nebent plėšrūnių, dažniausiai – vėgėlių, kurios pačios misdavo šiomis žuvimis. Tačiau tai tik pamąstymai, tiksliau į šį klausimą turbūt atsakytų ichtiologai.
Laukite tęsinio.
Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas
